Liūdna, nes Lietuvoje esant lietuviu sunku vaidinti tikrą vyrą arba tikrą moterį. Tarkim, vaidinant vyrą reikia ne tik žaisti mašinytėmis, bet ir būti jaunam, raumeningam, drąsiam, nejautriam, mylėti moteris. O jeigu ne taip?
Jeigu ne taip, kartais padeda mokslas. Socialinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Artūras Tereškinas savo disertaciją apsigynė prestižiniame Harvardo universitete. Jos tema – aristokratų seksualumas, kūnas ir bendruomenės jausmas XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaištystėje. Nuo to laiko knyga po knygos, straipsnis po straipsnio autorius nesiliauja griauti lyčių vaidmenis Lietuvoje: „Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“ (2001), „Vieši gyvenimai, intymios erdvės: kūnas, viešumas, fantazija šiuolaikinėje Lietuvoje“ (2002), „Esė apie skirtingus kūnus: kultūra, lytis, seksualumas“ (2007).
Vakarietiškame, o ir tiesiog miestietiškame teoriniame diskurse Artūro Tereškino mintys skamba aktualiai ir suprantamai. O Lietuvoje – kartais netgi drąsiai. Dar drąsesnė ką tik išleista šio autoriaus monografija „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje“, kuri skiria dėmesį Lietuvos lyčių studijų mažai tyrinėtam subjektui: vyrams.
Romas Zabarauskas: Esi pirmas maskulinizmo dėstytojas Lietuvoje, o dabar išleidai ir knygą apie vyrų žaizdas Lietuvoje. Kas yra maskulinizmas?
Artūras Tereškinas: Maskulinizmą galima vadinti vyriškumo studijomis. Jos atsirado aštuntame XX a. dešimtmetyje kaip reakcija į antrosios bangos feminizmą ir moterų studijas Vakaruose. Maskulinizmo studijos gilinasi į tai, kaip skirtingos institucijos formuoja ir platina vyriškumo normas ir kokių pasekmių jie turi vyrams ir moterims. Studijuojama ir tai, kaip vyrai bei moterys suvaidina vyriškumą kasdienybėje. Šiuolaikinės maskulinizmo studijos apima platų temų ratą, nuo vyrų darbo rinkoje, vyrų šeimoje, tėvystės, vyrų smurto ir nusikaltimų, vyrų ir pornografijos santykio iki moterų vyriškumo ir vyrų moteriškumo.
R. Z.: O kaip maskulinizmas žiūri į feminizmą?
A. T.: Didesnė dalis maskulinizmo studijų yra paveiktos feminizmo ir teigiamai žiūri į feministinės teorijos žaidimus. Kita vertus, politiškai yra buvę ir tebėra maskulinizmo judėjimų, kovojančių už vyrų teises. Jų yra įvairiausių – nuo liberalių ir draugiškai nusiteikusių feminizmo atžvilgiu iki konservatyvių, tokių, kaip Naujųjų vyrų judėjimas JAV. Kai kurie šio judėjimo atstovai dėl visų vyrų bėdų kaltina moteris ir feminizmą bei teigia, kad šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse vyrai yra aukos. Klasikiniai tokio maskulinizmo pavyzdžiai galėtų būti į lietuvių kalbą išversta Roberto Bly’aus knyga “Geležinis Džonas” (1990) ir Warreno Farrello “Vyriškos galios mitas: kodėl vyrai yra pakeičiama lytis?” (1993). Gali atrodyti juokinga, bet manyčiau, kad Lietuvoje tokį maskulinizmą atstovauja didesnė dalis konservatyviai nusiteikusių valdžios vyrų ir moterų.
R. Z.: Konservatyvūs vyrai ir moterys labiausiai nepatenkinti dėl to, kad poststrūkturalistinis feminizmas lytį suvokia kaip vaidinimą. Vis dėlto kaip atsakytum į tiesų klausimą: ar biologiškai moterys ir vyrai turi skirtumų?
A. T.: Be abejo, moterys ir vyrai turi biologinių skirtumų, ypač jei kalbame apie reprodukcinę sritį. Būtų sunku juos paneigti. Tačiau ir aš, ir poststruktūralistinės feminizmo teorijos atstovai mano, kad šie skirtumai paprastai naudojami pateisinti socialinei nelygybei. Neva dėl to, kad moterys ir vyrai biologiškai skirtingi, jie negali atlikti tam tikrų socialinių funkcijų. Pavyzdžiui, moterys nėra tokios geros politikės ar matematikės, o vyrai nesugeba prižiūrėti vaikų. Kitais žodžiais tariant, mūsų visuomenėje biologiniai argumentai dažnai naudojami užmaskuoti galios santykius tarp lyčių ir patvirtinti, kad viena lytis yra pranašesnė už kitą.
Verta pasakyti, kad vyriškumą ir moteriškumą laikau ne kokiu nors bruožų ar normų rinkiniu, bet praktikos būdu, kuris patvirtina vyrų ir moterų vietą lyčių santykiuose. Tai nėra tai, kuo kas nors „yra“ ir nėra tai, ką kas nors „turi“. Vyriškumas ir moteriškumas yra aparatai ar mechanizmai, kuriantys vyrus ir moteris.
R. Z.: Tavo knygoje mane labiausiai šokiruoja, jog net ir visuomenės atstumtieji – gėjai, senjorai, sekso darbuotojas – pasiduoda šiems labai stipriai normalizuojantiems lyčių mechanizmams.
A. T.: Nemaža dalis Lietuvos gyventojų jaučiasi įvaryti į kampą. Tiek valdžios sprendimai, tiek pačių žmonių pasyvumas, tiek stipriai įsišaknijusios socialinės normos paverčia juos socialiai mirusiais. Ši sistema mus marina: ji slopina ne tik pasipriešinimą, bet ir gebėjimą mąstyti kitaip, pagaliau fantazuoti ir svajoti. Niekuo šiuo požiūriu neišsiskiria ir asmenys, esantys visuomenės pakraščiuose ar net užribyje. Visi suvokia, kad šios ciniškos lietuviškos demokratijos esmė – išgyvenimas: privalai užgniaužti pyktį, pragerti neviltį, o visą kūrybinę energiją nukreipti į savo privataus ir intymaus gyvenimo palaikymą.
R. Z.: „Vyrų pasaulis“ man pasirodė kaip niekad intymi knyga, nes asmeniškai kalbiesi (padedamas studentų) su daugybe vyrų, ir tik tada teorizuoji.
A. T.: Taip pasirodė tik dėl to, kad „Vyrų pasaulyje“ daug plačiau nei ankstesnėse mano knygose leidžiama pasisakyti paties knygos herojams. Knygoje daug citatų iš sociologinių interviu su darbininkais, kaimo vyrais, vaikinu, dirbančiu eskorto darbą, pagyvenusiais ir gėjais vyrais. Tačiau vyrų balsus įrėmina mano paties teorinė refleksija. Kita vertus, visas mano knygas galima vadinti intymiomis. Renkuosi temas, kurios labai svarbios ir dažnai „skaudžios“ man pačiam.
R. Z.: Tavo tekstuose mane žavi užuojauta, kurios randi visiems atstumtiesiems.
A. T.: Užuojautos arba empatijos jausmas – mano kaip asmens, tiriančio žmonių kasdienį kentėjimą, metodologija. Esu įsitikinęs, kad esu tiek pat pažeidžiamas, kaip ir mano tiriamasis asmuo, todėl jo skausmas man yra reikšmingas. Kaip yra rašiusi amerikiečių tyrinėtoja Martha Nussbaum, užuojautos ir supratimo jausmas reikalauja tyrėją pripažinti, kad „elgetos likimas gali būti arba tapti jo paties likimu“.
Žinoma, užuojautos jausmas nėra toks paprastas ir vienalytis. Viena vertus, kaip teigia amerikietė rašytoja ir kultūros kritikė Susan Sontag, užuojauta yra tai, ką patiri tada, kai jautiesi bejėgis, kai esi apimtas skausmingo reginio visagalybės. Kita vertus, kai tu kaip tyrėjas susiduri su kentėjimu, kuris iššaukia tavo užuojautą, gali pajusti, kad užuojauta yra emocinio veiksmo viršūnė. Tačiau prancūzų sociologas, kurį labai mėgstu, Pierre’as Bourdieu apie užuojautą mąstė kitaip. Jo manymu, jausti užuojautą žmonėms, kurių kasdienių vargų ir bėdų liudijimus užrašai, gali būti pirmas žingsnis kuriant asmeninį santykį su lygybės ir teisingumo politika. Tai padeda įsivaizduoti kokia ši teisingumo politika galėtų būti. Aš manau būtent taip.
R. Z.: Knygos pabaigoje rašai, kad visų aprašytų kentėjimų neįmanoma išvengti nepakeitus socialinių struktūrų. Ar tai kvietimas revoliucijai?
A. T.: Ne, nekviečiu revoliucijoms. Dažniausiai “revoliucijos” tėra tik gudriai suplanuoti perversmai. Po jų valdžią užima dar didesni tironai. Tyrėjo vaidmuo šiek tiek kitoks. Jis gali padėti išlaisvinti energiją, susijusią su skausmu ir kentėjimu, nes asmenys, patiriantys skriaudas ir bėdas, dažnai stengiasi save tvirtai išlaikyti tyloje ir užribyje. Užuot konstravus globalius socialinio kentėjimo mažinimo planus. Daug produktyviau yra kurti emocines sąsajas tarp tyrėjo ir tiriamojo, tarp tų, kurie išgyvena kasdienius vargus, ir tų, kurie dalyvauja jų išgyvenamuose varguose. Sociologas gali mobilizuoti ir asmeninius skaudulius, ir kolektyvines žaizdas taip, kad kenčiantys patys imtų priešintis kančias kuriančiai aplinkai ir keistų socialinius santykius, kuriuose sisteminė priespauda ir išnaudojimas yra kasdienė norma.
Rašė: Romas Zabarauskas
Fotografavo: Eglė Navickaitė xiapin
IŠTRAUKOS IŠ KNYGOS:
Kokie pagrindiniai vyriškumo ženklai?
Penktadienio vakarą girta apkūni moteris kikena: „Do u have a flabby body? Do you have a hard penis? Do you have a nice ass?“ „Yes, that I do sir, that I do“. Nukaręs pilvas, nukaręs penis. Nukarusi seilė bemiegant ant suoliuko saulėkaitoje. Kasdien tas pats neįgalus žmogus juodu paltu, juodais garbanotais plaukais, juodo žmogaus bruožais, bet gana šviesios odos vaikšto po College avenue New Brunswicke. Užsisako kavos „Au Bon Pain“, pasiima laikraštį ir ilgai žiūri į vieną tašką.
Kiek vėliau matau jį sėdint bibliotekos fotelyje ir miegant. Tokį pat miegantį užtinku studentų kafeterijoje. Čia jis atsirėmęs į sieną. Nulinkusi galva, tas pats paltas, laikraštis ir popierinis kavos puodelis prieš pat nosį. Jei vyriškumas yra praktika ir praktikų sangrūda lyčių santykiuose, kas tada šis neįgalus benamis vyras?
x
x
Šarvai – vieni iš svarbiausių šiuolaikinio vyro atributų. Moterys vyriškėja, vyrai „supervyriškėja“, sako amerikiečių filosofė Susan Bordo. Knygoje Vyro kūnas (1999) ji teigia, kad Vakarų visuomenėse tėra tik du pasirinkimai: arba tu dulkini, arba tave dulkina. Arba tu varlė, arba laumžirgis. Varlė tave vis tiek praris. Kad neištiktų
laumžirgio likimas, turi tapti varle. Prisimink. Dažnai norisi būti varle, bet lieki tik lengvai skraidantis laumžirgis. Stengiesi nenusileisti į kūdrą, kur daug varlių, tačiau tau reikia vandens. Blizgantis vandens paviršius traukia. Prisilietus prie jo, varlė akimirksniu iškiša liežuvį norėdama tave nutverti.
x
x
Šiuolaikinėje visuomenėje vyrai, kaip ir moterys, išgyvena skirtingų patirčių, ypač galios ir dominavimo srityje. Nors galia ir dominavimas paprastai siejami su vyrais ir vyriškumu, juos įgyvendina tik labai nedidelė dalis vyrų. Visiškai teisinga teigti, kad dominuojančios vyriškumo fikcijos ne tik apdovanoja, bet ir baudžia daugumą vyrų bei moterų. Stengdamiesi atkurti ir suvaidinti hegemoninį vyriškumą, ir vyrai, ir moterys retai pasiekia šį nepasiekiamą standartą. Kadangi mes niekada negalime užfiksuoti to, kuo mes esame, „o tik įsivaizduoti save įsikūrusius tam tikrame socialiai konstruojamų tapatybių skaičiuje“1, privalome iš naujo permąstyti lyčių santykiuose veikiančius galios mechanizmus ir atmesti simplistinę engėjo vyro ir engiamos moters paradigmą.
Iš skyriaus „Subjektyvi darbininkų vyrų atskirtis“
Socialinio kentėjimo sąvoka išpopuliarėjo XX a. antrosios pusės Vakarų sociologijoje ir antropologijoje. Šia sąvoka siekiama atskleisti kasdienes socialiai marginalizuotų asmenų bėdas ir vargus bei apibūdinti veiksnius, prisidedančius prie jų priespaudos. Studijose apie skirtingų socialinių grupių kentėjimą teigiama, kad jį veikia socialinis kontekstas, kultūrinė aplinka, ekonominiai bei politiniai faktoriai. Jose analizuojama, kaip individai išgyvena socialinę ir moralinę skausmo bei materialinės deprivacijos bei netekties prasmę.
Pusiau struktūruoti interviu su sunkų fizinį darbą dirbančiais lietuviais vyrais parodė, kad Lietuvos nepriklausomybės atgavimą lydėję ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai pokyčiai didele dalimi nukarūnavo darbo klasės žmones. Sovietinę darbo klasės herojų visuomenę pakeitė laisvos rinkos ir verslininkų visuomenė. Pereinamuoju laikotarpiu nuo 1990 m. iki XXI a. pradžios darbininkų klasės etosas Lietuvoje buvo vis labiau marginalizuotas. Ypač tai skaudžiai paveikė darbininkus vyrus. Paslaugų ekonomikos plėtimasis, reikalaujantis moteriškų įgūdžių ir emocijų, retoriškai ir net iš dalies politiškai pavertė juos ne tokiais vyriškais ir reikalingais. Darbo klasės herojaus nukarūnavimą veikė ne tik sovietinės valstybės iširimas, bet ir globalūs socialiniai bei ekonominiai procesai. Nors Lietuvos darbininkų klasės istorija skiriasi nuo Vakarų,
galima teigti, kad panašūs depolitizacijos, darbo trūkumo, ligotumo, vyraujančio alkoholizmo ir depresijos požymiai, išreiškiantys šios socialinės grupės socialinį kentėjimą Vakaruose, pastebimi ir Lietuvoje.
Interviu su darbinininkais vyrais parodė, kad informantų „kasdienės bėdos“ yra ne tik politinio bei socialinio nestabilumo, fizinio ir ekonominio skurdo, bet ir jų subjektyvaus bejėgiškumo bei nevilties pojūčio išdava. Darbininkai jautėsi negerbiami ir neretai žeminami savo darbdavių. Vyresni informantai su nostalgija prisiminė sovietinius laikus, kai pagarba juos lydėdavusi visur. Jie pabrėžė ir solidarumo tarp bendradarbių trūkumą. Jaunesniems darbininkams vyrams pagarba ir solidarumas nebuvo itin svarbūs, tačiau ir jie kalbėjo apie nuolatinę įtampą ir nesaugumo dėl ateities pojūtį. Ir vyresni, ir jaunesni teigė, kad jie nieko negalį pakeisti. Informantai dažnai neturėjo aiškios ateities vizijos ir planų. Susirūpinimas dėl dabarties, nepastovių pajamų, baimė prarasti darbą jiems trukdė produktyviai skirstyti savo laiką ir planuoti. Aiškios ateities vizijos nebuvimas, žemas fizinio darbo statusas, sekinančios darbo sąlygos lėmė ir menką šių žmonių savigarbos jausmą.
Kalbėdami apie vyriškumą, informantai labiausia iškėlė fizinį vyriško kūno stiprumą, pajėgumą ir ištvermingumą. Buvo pabrėžiami tokie vyro bruožai kaip aktyvumas, dinamiškumas, fizinės jėgos demonstravimas darbe ir ne darbo metu. Tačiau stebint informantus, išryškėjo gana didelis neatitikimas tarp realaus ir įsivaizduojamo vyro: net keturi iš jų buvo neįgalūs, du negalėjo dirbti fizinio darbo. Dėl to daliai informantų buvo sunku įgyvendinti ne tik dirbančio, aktyvaus ir stipraus vyro, bet ir vyro-šeimos maitintojo vaidmenį.
Remiantis atliktu tyrimu, galima teigti, kad tyrime dalyvavę informantai patyrė intensyvius dominavimo, subordinacijos, atomizacijos pojūčius, kuriuos veikė per pastaruosius du dešimtmečius vykstantys socialiniai, politiniai bei ekonominiai procesai. Nors tarp vyresnės ir jaunesnės darbininkų kartos vyrų išryškėjo tam tikri kultūriniai skirtumai (vertybių sistemos, įpročių, ateities planavimo), visi informantai išgyveno itin nestabilų laikotarpį, persmelkiantį jų gyvenimus ir kuriantį nutylimas nelygybės, socialinės izoliacijos ir viešo atstūmimo formas.
