Justė Raudonytė yra 23 metų drabužių dizainerė, pabėgusi iš Lietuvos vedama bulgakoviškos meilės. Ji gyvena ir kuria Paryžiuje, bet tai tik tarpinė stotelė prieš beribius Sibiro sniegynus. Su ja susitikome kavinėje Claudo Bernard’o gatvės gale, kuri mano geriausių vietų intymiems pokalbiams sąrašuose jau seniai užima pirmą vietą. Senas barmenas, dirbantis savo bare ne dėl pinigų, o dėl tuštumos, kuri atsirastų jo gyvenime, jei nustotų; nuo septintojo dešimtmečio nekeistas interjeras su besimėtančiais, kažkada trendy buvusiai kavinei privalomais „Vogue“ numeriais ir brendis iš apmūsijusių stiklinių.
– Tu man primeni tą šviesią Cate Blanchet heroję filme „Kava ir cigaretės“. Aš būsiu ta tamsi…
– Geras filmas, atsimenu tą sceną. Nors knygos man svarbiau už kiną. Lygiai taip rusų ir amerikiečių dvikovoje palaikau rusus. Dostojevskis / Bulgakovas. Ta nuotaika, pokalbiai, kažkaip tas dirbtinumas atrodo daug tikresnis. Kai skaitau, visada atrodo, kad autorius ir aš sudarėm sutartį, jog dabar viskas bus dirbtina, ir tai duoda tikrumo. O filmai, ypač amerikiečių, bando tave apgauti, kad tai, kas ten vyksta, yra tikra. Tada viskas atrodo daug paviršutiniškiau. Bet juodosios buvo geri kailiniai.
– Rusai prieš amerikiečius… Kas tai? Žiūrėjai per daug „The Company“ ar „Oxford spies“ (televizijos filmai apie Šaltojo karo laikus – red. past.)?
– Matyt, Šaltojo karo paliktos traumos…
– Tai tau nepatinka Paryžius?
– Tu labai kategoriškas. Visko čia yra. Patinka man seni buržua. Su stilium, su gracija, su pagieža purvinoms gatvėms. Gražu, išdidu. Primena Dostojevskio Peterburgą.
Paskui tai, žinoma, įkyri. Įdomu tol, kol tu naujas čia, kol tai egzotiška. Paskui… Ai, bet visur neįdomu. Iš tiesų labiausiai norėčiau ištrūkti iš miestų. Turiu šiek tiek vilties, kad man patiktų Portlande. Ten, sako, vis dar gyvos devintojo dešimtmečio laikų svajonės. Ten vis dar niekas neturi ambicijų – nori tapti cirko artistais ar išgarsėti pasidarę zombio tatuiruotes ant viso kūno. Bet bijau, kad tai tik mitas. Bet kuriuo atveju galutinis mano kelionės tikslas yra Sibiro sniegynai. Žinai, Šiaurės pašvaistė, baltosios naktys, snieglentės, kelionės šunų kinkiniu ir, aišku, šamanai su visais savo pranašumais…
– O ko iš tavęs tikėtis pasauliui?
– Man nepatinka pasyvus santykis su pasauliu. Ne aš esu jo, o jis yra mano kalė. Jei jis iš manęs nesitiki nieko, aš jį paimsiu ir priversiu tikėtis. Pavyzdžiui, dabar verčiu pasaulį pradėt tikėtis, kad mano drabužiai išspręs didmiesčių gyventojų socialines problemas. Čia kaip su transvestitais. Jie visą gyvenimą tikisi pasidaryti lyties keitimo operaciją ir mano, kad dėl to jų socialinis gyvenimas taps geresnis, jie gaus geresnį darbą, lengviau bus mokytis ir t. t. O tiesa ta, kad nedaug kas pasikeičia, bet niekam ir nerūpi – svarbu, kad chirurgija klesti. Taip ir čia. Mano drabužiai neišspręs stiprėjančio individualizmo didmiesčių visuomenėse, bet jie gali suteikti saldžią iliuziją, kad taip atsitiks. Tai kodėl gi ja nepasimėgauti?
– Tai, apie ką kalbi, ir yra tavo drabužių koncepcija?
– Aišku. Drabužis tam ir yra, kad, važiuojant metro, žmogus, kuris tave traukia, pakeltų žvilgsnį ir pasižiūrėtų tau į akis tarsi klausdamas: „Kodėl tu taip rengiesi?“ O jau kai įvyksta akių kontaktas, tai viso vakaro eiga priklauso tik nuo tavo paties agresyvumo…
– Papasakok man daugiau apie savo drabužius. Turi savo liniją „Babooshka“. Kodėl būtent kailiniai ir timpės?
– Jaučiu šiems drabužiams labai daug sentimentų. Man taip susiklostė gyvenime, kad visus kartus, kai mano gyvenime nutiko kas nors gera ar bloga, buvau su „apteškėm“ ir kailiniais. Pirma meilė laive į Škotiją. Pirmas „heartbrake’as“. Pamenu, kad netgi pirmą Tinto Brasso (jį iki šiol laikau vienu didžiausių Vakarų pasaulio genijų) filmą žiūrėjau su savo mylimom timpėm drive-in kine. Pamenu, kad paskui ilgai bijojau atsikelti nuo kedės. (Juokiasi, kol vos nepaspringsta senuko barmeno iš savo buto, esančio virš baro, atneštais vafliukais.)
Aš tikiu likimu ir manau, kad tai buvo jo darbas. Dėl to ir ėmiausi šių drabužių – labiausiai tikiu jais, o kurti galiu tik tai, kuo labai tikiu. Kitu atveju, geriau dirbsiu viešbučio kambarių tvarkytoja ir tikėsiuosi vieną dieną įsivelti į skandalą su garsiu Prancūzijos socialistų partijos nariu.
– Papasakok daugiau apie savo profesinius tikslus…
– Profesija? Kas tai? Aš netikiu tokiais dalykais. Kūryba man nėra darbas. Ar manot, kad Tolstojus trečią kartą perrašinėdamas „Karą ir taiką“ mąstė apie tai kaip apie darbą ir galvojo, ar iš to išgyvens. Kai nekuriu, mano PMS būna kokius penkis kartus stipresnis, Taigi, kūryba ir asmeninis gyvenimas man iš esmės yra tas pats. O gyvenime, kaip sakiau, mano galinė stotelė yra po Šiaurės pašvaiste. Noriu gyventi ten ir rengti visas kaimo babuškas savo drabužiais.
Herojės nuotrauka: Benjamino Le Ray
Mados fotosesija: Marlos Singer
Modelis: Marija Bi
Trumpai
„Babooshka“ (bobutė – rus.) – po šiuo vardiniu ženklu slepiasi Justės kurti drabužiai.
Justė yra kaunietė, šiuo metu ji gyvena Paryžiuje, tačiau svajoja apie Sibiro platybes.
Mėgstamiausias tinklalapis – High Fashion Porn tinklaraštis. (http://www.supremefreakmagazine.com/)
Mylimiausia Paryžiaus vieta – Eifelio bokštas. :)
Aš tikiu likimu ir manau, kad tai buvo jo darbas. Dėl to ir ėmiausi šių drabužių – labiausiai tikiu jais, o kurti galiu tik tai, kuo labai tikiu.