„SIGUR RÓS“
Valtari
Parlophone
2012-05-23
„Sigur Rós“, matyt, pristatyti nereikia. Lietuvoje pilna šių islandų gerbėjų, žinovų ir net tokių, kurie bando pakartoti ką nors panašaus gyvai. Mano santykis su „Sigur Rós“ rezervuotas. Ji nėra mano mėgstamiausia islandų grupė, tačiau kai kurie kūriniai tikrai nuostabūs. O kai kadaise Rygoje pabuvau jų koncerte, supratau, kad tai aukščiausio meistriškumo muzikantai. Retas gerai geba groti gyvai tokio tipo muziką. Tad kodėl atsargiai stebiu ir vertinu „Sigur Rós“? Todėl, kad, mano galva, ši grupė muzikoje žaidžia tokiais dalykais, kurie pasmerkti būti populiarūs tarp jautrių ir romantiškų sielų. Turiu galvoje vadinamuosius kosminius tembrus, ilgus, plačius, erdvinius garsus, tam būdingas ritmines figūras ir harmoninius sprendimus. Mažiau muzikos srityje apsišvietusiems net ima atrodyti, kad būtent „Sigur Rós“ sukūrė tokį stilių. Žiū, ima kas ir pagroja kokį space organ tembrą sintezatoriumi ir tai tuoj pat pakrikštijama „Sigur Rós“. Nors neišrado šie islandai nei ambient, nei post-rock, o labai panašaus skambesio būta ir auksiniame psichodelikos amžiuje (tarp 1966 ir 1969 m.), ypač Europoje. Ko tikėtis iš ilgai laukto šeštojo „Sigur Rós“ albumo „Valtari“? Galbūt vos labiau elektroninio skambesio. Nors iš esmės – nieko nauja. Tai ir gerai, ir blogai. Blogai, nes grupės diskografija ima panėšėti į vieną nesibaigiantį albumą. Ir gerai dėl tos pačios priežasties. Gerai, nes tai atpažįstama, pažįstama ir, po galais, gražu.
75/100
„EDWARD SHARPE AND THE MAGNETIC ZEROS“
Here
Vagrant Records; Rough Trade Records
2012-05-29
Prisipažinsiu, „Edward Sharpe and the Magnetic Zeros“ (toliau ESMZ) kūrinys „Home“ iš jų pirmojo albumo mane tiesiog užkniso dar net nespėjęs pradėti patikti. Ko gera, dauguma jį esate girdėję. Jei ne, pasigaukite bet kurį intelektualesnį paauglį su gitara ir jis jums jį pagros. Aišku, tai mano problema, bet ESMZ man kažkodėl asocijuojasi su infantiliška kairuolių hipių šeimynėle, sėdinčia prie laužo, besišypsančia, linguojančia ir traukiančia dainas apie tyriausią meilę planetoje. Taip, sakau tai su kandžiu sarkazmu. Galbūt todėl, kad augau su visai kitokia muzika ir šviesą bei švelnumą muzikoje suprantu kiek kitaip. Galbūt todėl, kad indie-folk grupių priviso tiek daug, kad neišvengiamai reikia kalbėti apie šio žanro popsą. ESMZ ir galėtų būti šis indie-folk popsas. Tai nėra blogai. Kaip tam tikru metu paauglystėje nėra blogai Ericho Marios Remarque’o, Jacko Kerouaco, Oscaro Wilde’o romanai. Bėda ta, kad kai kuriems ta paauglystė užsitęsia labai ilgai. Tad iš antro ESMZ albumo tikėjausi šiokios tokios brandos, bent jau tekstinės. Tikėjausi, kad jie bus išlipę iš tų šeimyninių pantalonų muzikoje. Deja. Yra albume tokių mielų melodijų, kaip „Mayla“, primenančių Keistuolių teatro stilistiką. Tačiau „Keistuoliai“ tai dainuoja bent jau su gilios ironijos doze. O geriausia daina mano skoniui yra harmonija ankstyvuosius („Meddle“ ir „Atom Heart Mother“ laikų) „Pink Floyd“ kiek primenanti „Dear Believer“. Beje, albumo viršelis taip pat pabrėžtinai pinkfloidiškas.
60/100
„THE SMASHING PUMPKINS“
Oceania
EMI; Martha’s Music
2012-06-19
Nors pačios pirmos albumo „Oceania“ sekundės kažkodėl labai primena „Red Hot Chilli Peppers“ ir priverčia mane susiraukti, užtenka Billy Corganui uždainuoti „God, ride on!“ ir suprantu, kad tai bus geras albumas. Iškart. „The Smashing Pumpkins“ turi keistą bruožą – jie nieko nedaro pusiau: jau pirmi akordai, pirma daina išduoda, tai vykęs albumas ar ne. Ir jei jis vykęs, tai niekas jame jo nesugadins, jei blogas – niekas nepataisys. Atrodo, „The Smashing Pumpkins“ (tiksliau, B.Corganas) pagaliau rado optimalią sudėtį, nes prieš tai buvęs albumas („Teargarden by Kaleidyscope“, 2009 m.), kuriame grojo tie patys muzikantai, taip pat buvo puikus. O štai 2007 m. „Zeitgeist“, mano galva, nebuvo vykęs, nes B.Corganas vis dar blaškėsi ieškodamas, kuo pakeisti senuosius grupės narius. Taigi, lieka džiaugtis, kad tokia svarbi ir unikali roko istorijoje grupė įgavo naują kvėpavimą, kurio, duokdie, užteks dar keliems geriems albumams. Taip pat verta paminėti, kad prie albumo dirbo, mano manymu, vienas geriausių pastarųjų dešimtmečių roko muzikos suvedimo inžinierių, trijų „Grammy“ laureatas Davidas Botrillas ir absoliuti mastering legenda Bobas Ludwigas. Be naujiems ir seniems gerbėjams atpažįstamo skambesio, šių ponų darbas taip pat yra didelė šio kokybiško albumo dalis. Beje, sunkesnė albumo pradžia neturėtų suklaidinti, „Oceanią“ vis dėlto pavadinčiau ramiu ir romantišku albumu. Aišku, „The Smashing Pumpkins“ kontekste.
85/100
„LAST COIN“
Before My Eyes
Last Coin
2012-05-25
Štai jums ypač kokybiškas lietuvių roko albumas. Taip, ši grupė ir jos lyderis Kreivas (Jonas Krivickas) yra geri mano bičiuliai, tačiau Dievas mato, nerašyčiau apie jų pirmą albumą, jei tai išties nebūtų išskirtinai kokybiškas darbas. Kas slypi po tuo „kokybiškas“? Pirma, įrašas, suvedimas ir masteringas, kurį darė ilgą laiką su grupe „Skamp“ dirbantis Šarūnas Tamulaitis. Antra, tai pačios dainos. Kreivas muzikos srityje jau labai seniai. Kažkada, gal prieš 15 metų, Vilniuje gyvavo tokia grupė „Tarantula“, vėliau buvo įvairių projektų su lietuviškomis J.Krivicko dainomis. Galiausiai Kreivas padėjo akustinę gitarą, pradėjo elektrine solo gitara groti „Skylėje“. Jam susidėjus su puikiu bosininku Pauliumi Ruku ir būgnininku Mariumi Leiburu (su jais didelė garbė groti tenka ir šių eilučių autoriui) gimė „Last Coin“. Tiesą sakant, grupės pavadinimas (lietuviškai „Paskutinė moneta“) daug pasako ir apie pačią muziką. Joje nemažai melancholijos, rezignacijos, net liūdesio. Paprasto ir nesumeluoto, poetiško. „Last Coin“ nepavadinsi bet kuria kaina į šlovės olimpą norinčiais užsikarti jaunuoliais. Atrodo, kad ši jau brandi grupė lygiai taip pat smagiai sau grotų kur nors nedidelėje scenoje, Lietuvos kaime ir milžiniškoje scenoje tarptautiniame festivalyje. Būtent toks dzenbudistinis požiūris užkabina. Jei reikėtų ieškoti minusų, kibčiau prie vis dėlto girdimo akcento, prie ignoruojamų puikių lietuviškų dainų, tačiau aranžuočių ir grojimo kokybė visa tai atperka.
75/100
„NEIL YOUNG & CRAZY HORSE“
Americana
Reprise
2012-06-05
Klausant gyvos legendos senuko Neilo Youngo albumo „Americana“ susidaro įspūdis, kad viskas studijoje įrašyta vienu vieninteliu bandymu, visiškai nesigraužiant dėl klaidelių ar švaraus garso. Lyg būtų gyvas albumas. Ir reikia pasakyti, kad tai daugiau, nei pasiteisina. „Americana“ skamba lyg būtų išleistas kokiais 1969-aisiais. Kita vertus, tai nėra visai autorinis N.Youngo darbas. „Americana“ – tai, kaip šis kanadietis suvokia Jungtines Valstijas, jų tradiciją, tai jo įspūdis, kas jam yra Amerika, ką jis norėtų pagroti kitiems. Čia yra ir liaudies dainų, ir puikiai visą XX a. atspindinčių Woody Guthrie ar Stepheno Fosterio kūrinių. Tačiau kai viskas lyg sniegu pasidengia sodria ir purvina, su niekuo nesupainiojama N.Youngo elektrine gitara, skamba kaip autorinė kūryba. Pats N.Youngas taip sakė apie šio albumo turinį: „Yra senų ir tamsių dainų, kurios mano kartai reiškia daugiau nei tiesiog protestą. Kai jas dainuoja vaikų darželis, jis nesupranta, kur dėti akcentus, kur slypi šių dainų tamsa. O aš, man atrodo, pagaliau subrendau, kad jas sudainuočiau.“ Ir dainų tematika – skurdas, vienišumas, sunki buitis, net kartuvės – tai įrodo. Apskritai atrodo, kad N.Youngas išgyvena ypač kūrybingus laikus. 2010 m. pasirodęs solinis albumas „Le Noise“ buvo tiesiog šedevras. Klausant „Americanos“ susidaro įspūdis, kad šis albumas galėtų būti puikus tamsaus, groteskiško, net gotiško vesterno garso takelis.
80/100