Viena jo pusė regėta mums šimtus kartų: ilgą laiką jis vaidenosi toje dėžėje, vadinamoje teliku, kiek rečiau – blizgiuose žurnaluose. Šį kartą atskleidžiame Rimo „dark side“, nes tam yra puiki proga. R.Valeikis pagaliau ryžosi pademonstruoti 2006-2012 m. sukurtus savo tapybos darbus, kurie maždaug iki liepos vidurio bus demonstruojami Pilies galerijoje Vilniuje. Bene didžiausia parodos staigmena – aktai, kuriuose galima atpažinti dainininkę Migloko. Taip, taip, nemeluojame!
– Kad dailininkas esi, tai visi žinome, tačiau kodėl bene pirmoji tavo personalinė tapybos paroda surengta tik dabar?
– Ne, ne pirmoji – turėjau porą puikių personalinių parodų Stokholme ir Vilniuje, bet tai buvo gal prieš 12 ar 14 metų. Vėliau, dirbant kitus darbus, žodis „dailininkas“ tarnavo kaip užuovėja. Pavyzdžiui, nesiseka vesti laidą, guodi save: „Na, bet aš juk dailininkas.“ Ir kai ateina laikas būti dailininku, parodyti baisu – juk kai kritikuoja tave kaip dailininką, tada jau tikrai kritikuoja tave. Nes tai didžioji tavo identiteto dalis. Taigi, tas baisumas yra ne tai, kad basas, o kad pėdas bado. Reikėjo sukaupti drąsą parodyti savo darbus. (Juokiasi.) Čia kaip pirmą kartą vasarą nušokti nuo tiltelio į dar šaltą ežerą – baisu, bet paskui norisi padaryti tai antrąkart. Gal dabar įsivažiuosiu kaip nors?
– Kaip susidomėjai senoviniais tapybos metodais, kurie, švelniai tariant, nelabai patogūs?
– Daugelis esame pasimetę tame šiuolaikiniame subjektyvizme, kriterijų paieškose, nežinome į ką atsiremti – ar tik į tai, kad aš menininkas, ir tai, ką aš darau, yra menas. Man gal neužtenka savitaigos ir pasitikėjimo savimi. Todėl visąlaik ieškau, į ką kūrinys galėtų atsiremti – dėl ko jis galėtų būti prasmingas, ne tik todėl, kad aš taip manau. Norisi to platesnio subjektyvumo, socialinio. Tas senasis tapybos metodas turi senas tradicijas, ir kai pradedi domėtis, pradedi abejoti, ar vienintelis būdas tapyti yra tas, kurio mokė Dailės akademijoje, – tie platūs ekspresionistiniai žemės spalvos potėpiai.
– Apšviesk mus, daile taip labai nesidominčius, – kokie tai metodai?
– Dabartiniai dažai tūbelėse atsirado impresionizmo laikotarpiu, maždaug XIX a. antroje pusėje, kai menininkai pradėjo neštis molbertus į lauką ir tapyti gamtą. Prieš tai buvo tapoma iš pigmentų (metalo oksidų, mineralų) pagamintais dažais – įsivaizduok įvairių spalvų miltelius, į kuriuos pats pili aliejaus, dervų, kad dažas liptų sluoksniais. Į tuos dažus tūbelėse dar prideda parafino, kad tūrį padidintų, jie džiūsta labai lėtai, iš esmės tai vienasluoksnė tapyba, kai drobę gali naudoti ir kaip paletę. O čia visai kitoks principas: pirmiausia atsiranda piešinys umbra, paskui po truputį spalvos. Plona lasiruotė – dedi kone perregimą dažo sluoksnį. Kartais žaidžiu, tiesiog eskizuoju.
– Kitaip tariant, nauja – tai užmiršta sena?
– Nemanau, kad vienintelis menininko kelias – pasiekti dar nepaliestus horizontus, peržengti kokią nors ribą. Šiuolaikinis menas pats save jau du kartus peržengė. Aš nežinau, ar to naujumo paieškos yra tai, ko man reikia. Kitoniškumas, savitumas – galbūt.
– Galbūt tie senoviniai tapymo metodai suteikia tau galimybę išsiskirti iš kitų?
– Nemanau, kad vienas toks esu. Yra ir daugiau taip tapančių. Be to, paprasta akim nelengva pastebėti, kaip nutapyta. Per parodos atidarymą sulaukiau klausimo, ar čia ne „printas“, su fotošopu padarytas… O aš sėdėjau porą mėnesių prie to darbo, krapščiausi, dėjau sluoksnį po sluoksnio.
– Kuriuo savo darbu labiausiai didžiuojiesi?
– Kaip kada, gal nuo Mėnulio fazės ar savaitės dienos priklauso. Patinka tiesiog pats procesas – darai ir žiūri į darbą, kol jis pradeda žiūrėti į tave. Gerai, kai kūrinys pasako tai, ko dar nežinojai, o gal nedrįsai pagalvoti ir tik vaizdais užrašei. Smagu, kai pats gali jį interpretuoti. Taip nutinka, kai naudoji neverbalizuotą idėją – tiesiog susidėlioji kokius nors vaizdinius ir tapai. Tokie darbai stumteli ten, kur dar nebuvai.
– Tavo darbų tematika labai įvairi: karikatūriškas Iggy Popas, hiperbolizuotos morkos, moterų aktai…
– Nes skirtingais gyvenimo etapais galvoji apie skirtingus dalykus. Tiesą sakant, Iggy Popo (pavadinkime jį secesiniu) visai neturėjo būti šitoje parodoje, jis turėjo būti demonstruojamas kitoje parodoje, kurią ketiname rengti kartu su Algiu Kriščiūnu. Bet jis taip keistai šalia tų didelių morkų atrodė! (Šypsosi.) Šie darbai tarsi papildo vienas kitą kontrasto principu. Perkarusi, tokia narkotinė juodai balta žvaigždė ikona ir tos ryškios, didelės į tave lipančios morkos. Ir šie paveikslai gražiai pasakoja apie šiuos laikus – apie vertybes, kuriomis dabar gyvename. Apie maistą, kurį valgome, – jis tarsi kosminis kūnas artėja link mūsų – vis didesnis, vis labiau modifikuotas. Apie žvaigždes, kurios vis labiau sudžiūvusios. Žiūriu į šiuos paveikslus ir interpretuoju, nors autoriaus interpretacijos – ydingas dalykas. Žinoma, turi darbui duoti pavadinimą, kad žmogui būtų aiškiau. Bet iš tiesų yra taip: kuo įvairiau išeina darbą išgvildenti, tuo jis vertingesnis. Kelionės kryptį pasiūlau – arba leidiesi į ją kartu, arba tik pasižiūri tarpduryje, jau tavo reikalas.
– Paaiškink, ką tavo pieštuose aktuose veikia dainininkė Migloko?
– Miglė yra mano žmonos Agnės sesers dukra. Miglės veidas labai charakteringas, charizmatiškas. Paprašiau, kad papozuotų, ji turėjo laisvo laiko ir sutiko. Kodėl ne? Be to, vieną piešinį ji panaudojo savo pirmojo albumo viršelyje.
– Bet kodėl ne žmoną, kuri visada tau po ranka?
– Žmoną irgi esu piešęs, tačiau seniai… Gal ir paradoksalu, bet žmona man pernelyg artima, kad ją pieščiau. Aktų piešimas yra tam tikras santykis su modeliu, akimirkos susižavėjimo sublimacija. Tas santykis suteikia paveikslams nuotaiką, kuria siužetus.
– Piešdamas nuogą svetimą moterį (o dar gerokai jaunesnę) nesijauti išduodantis savo žmoną? O jeigu dar prisimintume pikantiškas istorijas apie dailininkus ir jų modelius…
– Jei ji būtų jaunutė Trečiojo Reicho leitenantė 1942-ųjų vasarą Paryžiuje savo kūno grožiu ir šaunamuoju ginklu verčianti mane, badaujantį dailininką, vis ją piešti, o mano gyvenimo moteris, prancūzų rezistencinio judėjimo mūza ir ryšininkė, tuo metu raudotų Liono girios samanose, va tada jausčiausi išduodantis ne tik savo žmoną, bet ir tėvynę. (Juokiasi.) O dabar gyvename šiltai, jaukiai ir nebe taip dramatiškai kaip 1942-aisiais, kad būtų galima kalbėti apie išdavystę.
– Kodėl rinkaisi nepatogų didelį formatą?
– Nes tai žvėriškai smagu. Didelis formatas veikia kitaip. Jei natiurmortai būtų mažiukai, tai jie ir išlaikytų tas proporcijas. Bet didelio formato paveiksle daiktai išdidėja ir pakeičia savo prasmę. Keičiasi daikto semantika – morka tampa rąstu vandenyje. O tu pats, galima sakyti, sumažėji. Juk yra toks dalykas kaip žiūrovo ir darbo formato santykis. Šituo atveju man patinka, kaip tai veikia.
– Kur dažniausiai tapai?
– Anksčiau namie piešdavau, dabar mokyklėlėje (Rimas dėsto akademinį piešimą HMM „Baltas lapas“ – aut. past.). Dar ir mokiniai ateina pažiūrėti.
– Ar tau būtinas ypatingas nusiteikimas, kad paimtum teptuką į rankas?
– Aš piešiu kasdien, bet tas šiuolaikinis multitaskingas kiša pagalius į ratus. Turi kur nors nuvažiuoti, ką nors padaryti, tada pamokos. Ir tapybai lieka dvi valandos. O juk bent pusvalandžio reikia, kad susikauptum. Geriausia tapyti ryte, kai niekas tau neknisa smegenų.
– O muzikos klausaisi tapydamas?
– Anksčiau tapydamas klausiausi Amy Winehouse, kol ji numirė. Dabar klausau Ninos Simone. Ji jau seniai mirusi, tai nebebaisu, kad numirs.
– Kiek laiko užtrunki prie vieno darbo?
– Na, užtrunka. Kartais ir ne mėnesį. Tokį darbą kaip Iggy Popo, žinoma, greičiau nutapau. Bet tokie „greiti“ darbai reikalauja didelio susikaupimo ir meistriškumo. Čia kaip su dainavimu – viena nata pro šalį, ir šakės. Dėl šios priežasties man jie yra brangūs.
– Beje, o kokie tavo santykiai su dailininkų bendruomene?
– Tiesą pasakius, ir nežinau. (Šypsosi.) Esu dėkingas Linui Cicėnui – jis buvo ir į mano parodos atidarymą atėjęs. Taip pat dėkingas Agnės šeimai. Džiaugiuosi, kad į mano parodos atidarymą atėjo daug menininkų, kuriuos gerbiu. Nespjaudė į akis, tai ir gerai.
Taigi, tam tikra prasme esu toje bendrijoje ir su tais žmonėmis bendrauju. Tiesa, kai kurie nustemba sužinoję, kad aš dailininkas. (Šypsosi.) Tai, žinoma, šiek tiek mandražas. O jeigu kalbėtume rimtai, tai manau, kad ir meno pasaulyje reikalingi „antpečiai“, todėl ateityje tikrai įstosiu į Dailininkų sąjungą.
– O ar esi pardavęs bent vieną savo darbą?
– Mano pragyvenimo šaltinis – portretai pagal užsakymą. Jie irgi mano darbai. Beje, pardaviau ir vieną iš tų, kurie eksponuojami parodoje. Anksčiau parduodavau savo skulptūras. Nuo to ir pradėjau.
– Beje, o kaip parodą susiorganizavai?
– Per feisbuką. (Šypsosi.) Žinai, ten tūkstančiai draugų. Susirašėm su Danguole (Stachura – aut. past.) ir štai, paroda. Ji galėjo jau seniai įvykti, bet aš užstabdžiau, norėjau kai kuriuos darbus pabaigti.
Rašė: Jurgita Kviliūnaitė
Nuotraukos: asmeninio archyvo
Dailėtyrininkė Nika Žlabytė:
Nuo 2006 m. Rimas susidomėjo senosiomis tapybos technologijomis, ėmė tapyti. Apie tai iki šiol žinojo tik artimieji, draugai, mokiniai (Rimas dėsto akademinį piešimą HMM „Baltas lapas“).
Figuratyvinė kryptis Rimo Valeikio tapyboje prasideda renesansinės technologijos studijomis, sudėtingais eksperimentais maišant pigmentus ir tepant daugiasluoksnes lasiruotes („Veronika“, 2008 m.). Tik siurrealistinis siužetas perkelia į šiuos laikus, tuomet autorius įsibėgėja ir kartu tarsi atsipalaiduoja. Potėpis išlaisvėja ir virtuoziškas piešinys umbra išsilukštena iš formą konstruojančių dažų sluoksnių. Ekspresyviai interpretuojamos piešiamo objekto proporcijos, o ne paviršius – akivaizdu, kad autorius nesinaudoja šiuolaikinių tapytojų pamėgta technologija – projektuoti nuotrauką ant drobės. Nostalgišku XX a. modernizmu ir Egono Schielle’s įkvėpta estetika alsuoja nuogalių siluetai (serija „Natūra“ 2009–2011 m.), o milžiniškas nespalvotas Iggy Popas („Ikona Nr. 01“,2012 m.) autoriaus tapybiniame žygyje per epochas atstovauja dabarčiai. Žymių meno ir kultūros objektų citavimas ir transformavimas kuriant naujus semantinius laukus yra vienas iš šiuolaikiniam menui būdingų bruožų. Kiekvienas autorius cituoja savaip. Rimo būdas paprastas, bet kartu ir išskirtinis – jis tiesiog moka piešti. Kalbu ne apie kruopštų realybės atkūrimą, paviršiaus „fotografavimą“, o apie sugebėjimą pamatyti ir įtikinamai manipuliuoti tūriu, forma, perspektyvos dėsniais ir žmogaus anatomija. Toks įspūdis, kad Rimas mėgaujasi transformuodamas Iggy figūrą, bet kartu ne tik kad nepraranda panašumo, o jį tik sustiprina.
Kita darbų serija, natiurmortai ir peizažai nuveda į mikro- ir makro- pasaulių žaidimą. Tikriausiai kiekvienas yra patyręs (bent jau vaikystėje) meditatyvinį malonumą pyrago trupiniuose ant staltiesės įžvelgti žvaigždes, žolėje – mišką, ar sriubos lėkštėje – vandenyną. Tereikia pažvelgti įdėmiai ir iš arčiau. Rimas tokį absoliučiai fiziologinį malonumą siūlo išdidindamas morkas („Sieliai“,2012 m.), šakutę ir keletą alyvuogių („Kelias“,2012 m.) ar stiklinę pieno („Audra“,2012 m.).
regėtas Rimas Valeikis){kind=link}