Fotografė paprašė Neli nusisegti laikrodį, o vėliau paaiškėjo, kad tai kolegų dovana, kuri simbolizuoja bene svarbiausią Neli pamoką Londone. Ten mūsų herojė prieš metus baigė scenografijos studijas senoje teatro mokykloje ir atrado kitokį teatrą, negu studijuodama režisūrą Rimo Tumino kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Jūsų akiai – scenografė ir režisierė Neli Ivančik, kuri viską daro intuityviai ir nepateikia racionalių priežasčių sąrašo, kodėl eina vienu ar kitu keliu. Tai jai netrukdo dirbti su Londono simfoniniu orkestru prie projekto, kuriam „The Times“ skyrė penkių žvaigždučių atsiliepimą.
– Po to, kai baigei režisūros studijas R.Tumino vadovaujamame kurse LMTA, kur tęsėsi tavo kelias?
– Vienus metus studijavau scenografiją Dailės akademijoje, bet dairiausi kitur. Bendrakursės draugė mokėsi scenografijos Londone, senas tradicijas turinčioje mokykloje Central School of Speech and Drama (Centrinė kalbos ir dramos mokykla – angl.). Nusprendžiau stoti ten. Ir visai netikėtai sau – įstojau!
– O kodėl po režisūros pasirinkai scenografiją?
– Kad aš ir režisūrą buvau pasirinkusi atsitiktinai. Ją studijuojant man labai patiko vizualusis teatras. Smarkiai paveikė Romeo Castellucci, parodęs, kaip galima veikti per vizualųjį pasaulį, o ne būtinai per literatūrinį, kalbos. Dar viliojo technikos išmanymas. Techninė bazė dabar Lietuvoje jau stiprėja, o kai mes studijavom, buvome net mokomi „niekada nepasitikėti technika“. Taip ir išmokom: juoda dėžė, du stovai. O juk teatras gali būti balta dėžė, gali būti už stalo, po juo – kur nori. Tai taip nauja ir įdomu, todėl traukė. Būtent erdvės žinių labai trūko.
– Kuo ypatinga Londono teatro mokykla?
– Ji labiau performatyvi. Orientuojasi į darbą grupėje, spektaklio kūrimą improvizuojant, mėgsta socialinį teatrą. Neinama nuo teksto prie teatro, bet praktikuojamas devised theatre: kai pjesė kuriama kolaboruojant ir improvizuojant grupėje. Nuo idėjos einama į tekstą. Pavyzdžiui, kartą reikėjo, atsispiriant nuo idėjos pažiūrėjus filmą, sukurti penkiolikos minučių instaliaciją. Kitas atvejis buvo verbatim teatras – kai kurti reikia žodis žodin pagal politinius tekstus, interviu. Tai buvo labai sunku. Tačiau šie metodai stimuliuoja visai kitokį istorijos pasakojimo būdą.
– Kaip tada dirbai su temomis, kurios tau tolimos?
– Anglams irgi buvo dėl ko stebėtis, dirbant su manimi. Nes aš vis tiek visur ieškodavau žmogaus. Gavome temą „Amerikos sveikatos draudimo problema“. Ganėtinai tolima (ironiškai – aut. past.). Bet pradėjus kapstyti pacientų istorijas, atsirado žmogiškoji drama. Taip ir dirbdavau. Intuityviai. Reikėjo atsipalaiduoti. Ėjau per jutiminius kanalus, ieškojau, ką ta tema man duoda, iš pasąmonės išplaukė žydra spalva, kažkokios lengvos drobės, nes istorija buvo apie dailininkę. Tada tikrinomės, ką mano režisierius. O ten režisierius visada atviras idėjoms. Taip gimsta spektaklis, sukurtas bendros masės, o ne iš atskirų vaidmenų. Manau, juos atskyrus, jis net negalėtų egzistuoti.
– Kaip veikia Londono teatras kaip organizacija?
– Tai irgi buvo labai gera mokykla. Lietuvoje visi visą laiką vėluoja, nesiskaito su kitais. Kai dabar grįžus teko dirbti Lietuvos teatre, net technikos darbuotojai, kurie turėtų ateiti bent pusvalandžiu anksčiau už scenografą, vėluoja. Tai kažkoks absurdas. Londone visi ateina pasiruošę, žino savo užduotis ir sutartu laiku prasideda darbas. Kai tik nuvykau ten, kaip buvau įpratusi, irgi vėluodavau. Kol gavau įskaitą. Tai buvo viena pagrindinių pamokų. Didmiestyje penkios minutės reiškia labai daug. Vėliau trupė, su kuria dirbau, man padovanojo šį laikrodį.
– Grįžusi paviešėti Lietuvoje, su buvusia bendrakurse Gabriele Tuminaite dirbote prie Teklės Kavtaradzės pjesės „Namisėda“ Nacionaliniame dramos teatre. Ar kas nors pasikeitė Lietuvos teatre nuo to laiko, kai studijavai?
– Niekas. Tik techninė bazė gerėja po truputį. Bet procesas niekuo nepasikeitė. Labai daug kalbama apie eksperimentus, performansus, naujas idėjas. Bet jų nėra. Vis tiek dirbama pagal klasikinį sukirpimą, tik turint mažesnį biudžetą. Nebent tai ir yra eksperimentas. Aktorių, kurie galėtų dirbti kaip anglų aktoriai, Lietuvoje labai mažai. Nes, pavyzdžiui, devised teatre tu pradedi nuo idėjos ir niekas nežino, kuo tai pasibaigs. Ne visi drąsūs taip dirbti. Ypač būtų šokas Kultūros ministerijai, jei tektų prašyti pinigų tokiam projektui: apie ką, kodėl, kas?
– Ar Londone tikrai sunku?
– Taip, tikrai labai sunku. Meno srityje – itin. Bet! Tu išmoksti labai daug, susipažįsti su daugybe įdomių žmonių iš viso pasaulio. Turbūt ir nuostabiausia, kad vieną dieną susipažįsti su Jude’u Law, kitą dieną sėdi be pinigų maistui – toks yra Londonas. Sūkurys visko ir būrys žmonių, kurie viską daro labai gerai.
– Kokį savo projektą išskirtum kaip grandioziškiausią?
– Darbas su Londono simfoniniu orkestru. Kūriau knygų dizainą bendrame projekte su jais. Kiti mažesni projektai man gali būti brangesni, bet šitas tikrai didžiausias, kur galiu pasakyti: „O, aš turiu 5 stars review“ (penkių žvaigždučių atsiliepimą – aut. past).
– Mačiau, kad tau teko kurti projektą garsiajam Londono teatrui „Old Vic“. Bet projektas nebuvo įgyvendintas?
– Būna tokių projektų. Prie jų dirbi su profesionalia komanda, siūlai savo idėją, tada režisierius renkasi. Tąkart idėjai įgyvendinti reikėjo labai daug pinigų. Taip nutiko ir su mano projektu „Tate Modern“ muziejuje. Tačiau vėliau, eksponuodama šio projekto eskizus, sulaukiau daug komplimentų iš vizualiųjų menų atstovų. Tada supratau, kad galėčiau ir tapyti. Supratau, kad tarnauju ne teatrui, bet sau. Viskas įmanoma, kaip sakydavo mano dėstytojas, tik dar ne laikas. Tai irgi Londono bruožas.
– Tai su Kevinu Spacey – „Old Vic“ teatro meno vadovu – nesusipažinai?
– Ne. Bet teko susipažinti su Simonu McBurney, trupės „Complicite“ vadovu. Jis vedė dviejų dienų kūrybines dirbtuves, o tai visiškai nuostabu. Bet teisingai sakė mano dėstytojas: „Nepamiršk, Neli, kad tai paprasti žmonės.“ Taip ir yra – po darbo jie nueina su tavimi išgerti pintos alaus.
– Lietuvoje, man rodos, ne tokie paprasti?
– Man atrodo, kad būtų sudėtinga. Nemanau, kad tiesiog sutikusi žmogų galėčiau prieiti, pasidžiaugti, nesukeldama papildomų prasmių. Pavyzdžiui, su Maiklu Fassbenderiu (aktorius, vaidinęs tokiuose filmuose kaip „Negarbingi šunsnukiai“, „Iksmenai“, „Pavojingas metodas“ – aut. past.) mes mėgstame tą pačią kavinę „Off Broadway“, ir gali ten pasakyti jam „ačiū“, o jis visiškai normaliai tai priima. Tai neįtikima – tu tirpsti, o jis toks paprastas.
– Koks tavo kūrybinis procesas – kaip atveri kanalus?
– Aš labai daug galvoju. Galvoju, galvoju, galvoju, kol prikaupiu aplanką kažko. Tada labai pastumia, kai kas nors klausia „Neli, kur eskizas, kur?“, nes aš pati nežinau, kada jau reikia pradėt piešt, iškrapštyti praktinį rezultatą, nes godumas kaupti nežmoniškas. Baisiausia yra atiduoti maketą gamybai ir laukti savo premjeros. Mano premjera įvyksta tada, kai dekoracijas atneša į sceną, nes aktoriai turi apsigyventi scenografijoje. Tada lauki režisieriaus reakcijos ir bijai. Tai baisus ir geras jausmas – dėl jo verta kurti.
– Scenografija – kas tai?
– Tai sudėtingas klausimas. Vienas žmogus gerai yra pasakęs, bet būtų per ilga citata. Tai filosofija ir idėja per erdvę, per daiktą erdvėje, per spalvą. Tai nebūtinai susiję su teatru. Scenografija gali būti interjero, parodos, madų pasirodymo. Nuo scenografijos žmogus pradeda suvokti, kur jis yra. Kalbant apie teatrą, tai pats pirmasis taškas, todėl ji labai svarbi. Tai tas pats istorijos pasakojimas, tik per erdvę.
– Kokia scenografija tave yra pribloškusi?
– Pirmą kartą nubloškė R.Castellucci su savo „Tragedia Endogonidia“. Čia buvo „vėjo nublokšti 1“. „Vėjo nublokšti 2“ buvo Sergejaus Diagilevo „Ballet Russes“ spektakliai, atkurti šokio teatre „Saddler’s Wells“. Buvo ir filmų. Pavyzdžiui, Peterio Greenaway „Virėjas, vagis, žmona ir jos meilužis“. Kai sužinojom apie Matthew Barney, irgi nubloškė neblogai. Londone turėjome vieną teorinę tarpdisciplininių studijų paskaitą. Tai kaip tik penktadienis, taip ir nublokšdavo!
– Koks estetinis bruožas galėtų būti laikomas tavo skiriamuoju?
– Ryškumas. Aš labai mėgstu spalvas ir jų nebijau. Londone mano stilių vadino bold – ryškus, įžūlus.
– Tau teko artimai pažinti nemažai sostinių, dar metus pagal Erasmus programą studijavai Sofijoje. Ar gali sudėti įspūdžius apie kiekvieną miestą į vieną žodį?
– Londonas yra gyvybė, Maskva yra darbas ir agresija, Sofija – chaosas, makalynė, Berlynas yra jaunas ir energingas, o Vilnius – gimtas.
Rašė: Tautė Bernotaitė
Fotografavo: Milda Vyšniauskaitė