Klausiate, kaip ir kodėl kilo ta beprotiška mintis autostopu trenktis tiek kilometrų? Atsakymas labai paprastas. Keletą metų gyvenant ganėtinai ramiame Lietuvos mieste (Klaipėdoje), nuolat galvojant apie nemėgstamas studijas ir dirbant grašius mokančioje darbovietėje, turbūt kiekvienam sveikam ir energingam jaunuoliui kiltų mintis žengti drąsų žingsnį tokios neįdomios kasdienybės numarinimo link.
Maršrutas. Pavasarį sugalvojome maršrutą, kurį pailginome iki pat karštosios Sicilijos: aš labai norėjau pamatyti Etną, o Vaida griežtai užsibrėžė tikslą pasideginti tuose nerealaus grožio paplūdimiuose. Maršrutą planavome įveikti per mėnesį, o keliauti nusprendėme taip: Kaunas–Varšuva–Berlynas–Paryžius–Genuja–Piza–Roma–Neapolis–Katanija (Sicilija). Vis dėlto maršrutas dėl įvairių objektyvių (ir nelabai) priežasčių kiek pasikeitė: Kaunas–Varšuva–Berlynas–Frankfurtas–Paryžius–Marselis–Genuja–Piza–Katanija (Sicilija)–Genuja–ligoninė prie Venecijos–Berlynas–Kupiškis (ten mano kaimas ir draugės Vaidos gimtinė). Bet apie ligonines ir kitus nuotykius – vėliau.
Stogas virš galvos. Birželio viduryje pradėjome intensyvias paieškas tinklalapyje couchsurfing.org (vienas iš tų tinklapių, kuriame registruojasi keliautojai, vieni kitiems siūlantys nemokamas nakvynes įvairiuosiuose pasaulio miestuose – red. past.). Benaršydamos pamanėme, kad tas žmogus, kuris sugalvojo šitą reikalą, vertas kokios nors premijos. Gal net ir Nobelio. Nes mes be jokio vargo radome prieglobstį keletui naktų visuose taškuose, kuriuose ketinome apsistoti, taip pat po vieną arba du papildomus geradarius. Įdomi tendencija: visi mus priglaudę, galėję priglausti ar bent jau atrašę buvo vyriškos giminės. Bet mūsų tai nė kiek negąsdino.
Daiktai. Masinį apsipirkimą įvykdėme paskutinį savaitgalį prieš kelionę. Laimė, užteko proto, kad milžiniškas pirminis pirkinių ir paslaugų sąrašas, kurį sudarė ne tik svarbiausi daiktai, bet ir nauji drabužiai, brangi ir kokybiška avalynė, permanentinis manikiūras ir pedikiūras, sutrumpėtų iki dujų balionėlio, pigių patogių medžiaginių batukų, keleto naujų palaidinių ir Europos kelių atlaso. Na, aš dar susigundžiau italų kalbos pradžiamoksliu, kurio, anot aplinkinių, per kelionę turėjau nė neatversti. Vis dėlto jis pravertė: ilgomis važiavimo valandomis iš miesto A į miestą B su angliškai nekalbančiu italu furistu čia rasdavome, kaip pasakyti bent porą elementarių frazių.
Dovanos. Be jau išvardytų pirkinių ir kitų kelionei mirtinai reikalingų daiktų, mūsų kuprinėse nemažai vietos užėmė dovanos geradariams: maži butelaičiai lietuviškos degtinės, midaus ar trauktinės, mūsų nuotraukos rėmeliuose, maži suvenyrai, lietuviški saldainiai, šokoladai, kuriuos įdėjome į kietą plastikinę dėžę, kad saulei pakaitinus jie nevirstų vienu saldžiu gumulu. Dovanų tikrai nebuvo gaila, nes svetingieji couchsurferiai mums ne tik suteikė stogą virš galvos bei leido nusiprausti, bet ir maitino, girdė, aprodė miestus, supažindino mus su savo draugais ir vedėsi į vakarėlius.
Maistas. Į greitąjį maistą nespjovėme: pradedant keptais sumuštiniais prie Kauno „Megos“, baigiant tirpiomis sriubytėmis Varšuvoje, jau pakeliui namo. O ir vaikštinėdamos po įvairius miestus nesigėdijome lankytis greitojo maisto restoranuose: juk ir pigu, ir skanu. Ir apskritai maisto nesureikšminome: juk vis tiek liksime gyvos – ar sočiais pietumis kasdien besidžiaugdamos, ar tik plytelę šokolado į skrandį įsimetusios. Sočiausiai puotaudavome pas couchsurferius: Varšuvoje valgėme naminių picų, Berlyne mus priėmęs afrikietis kone visą šaldytuvo turinį ant stalo padėdavo ir pasakydavo, kad, jei nesuvalgysim visko, jis supyks; Paryžiuje toks pedantas Tristanas vištieną, makaronus gamindavo labai skaniai; Italijoje visi couchsurferiai mums makaronus ruošdavo. Sicilijoje gyvenome šeimoje, tai namų šeimininkė vakarienę net su desertais gamindavo. Taupymo sumetimais vėliau sumąstėme iš anksto pasiruošti ir maisto kelionei iš miesto į miestą. Pavyzdžiui, kalną makaronų su sūriu suvyniodavome į foliją ir vėliau sukirsdavome skaniau nei 5 ir daugiau eurų kainuojantį sumuštinį.
Miegas. Šioje kelionėje miegas, kaip ir maistas, buvo sotus ir saldus tik couchsurferių namuose, kur pūsdavome į akį kone po dešimt valandų pernakt. Juk niekur neskubėjome, tikslaus plano neturėjome, o kojas pailsinti būtina. Kur kas prastesnės sąlygos laukė keliaujant autostopu: kadangi neturėjome palapinės, dažniausiai miegodavome mašinose. Kelionės pradžioje metėme burtus, kuri pirma sės ant priekinės sėdynės prie vairuotojo, o vėliau keitėmės. Žinia, sėdinčiai šalia vairuotojo tenka daugiau bendrauti, o kita tuo metu gali pasnausti, paskaityti ar muzikos pasiklausyti.
Keletą kartų miegojome prie kelio arba ant kelio. Buvo ir bemiegių naktų. Kartą, pakeliui į Paryžių, lenkas vairuotojas užmokėjo už nakvynę viename Frankfurto viešbučių. Užteko vienintelės tokios sėkmingos nakties, kad kitomis bemiegėmis naktimis pavargusios ir alkanos kurtume ilgas pasakas apie kitą turtingą lenką ir jo neišsenkantį dovanų krepšį nusikamavusioms keliautojoms…
Biudžetas. Mes su Vaida buvome girdėjusios nemažai istorijų apie drąsuolius, kurie keliavo po Europą su keliais eurais kišenėje. Jie pasakodavo, kaip maitindavosi nuo medžio ar krūmo nuskabytomis uogomis, iš vietos ūkininkų daržų „pasiskolintomis“ bulvėmis, apkramtytais, bet dar šiltais mėsainiais iš šiukšliadėžės. O pinigų prasimanydavo muzikuodami, elgetaudami, dirbdami smulkius darbelius ar pardavę bloką cigarečių, atsivežtų iš Tėvynės. Mūsų tokios perspektyvos neviliojo, tad bandėme užsikalti kelionei Lietuvoje. Mūsų bendras biudžetas buvo apie 500 eurų (apie 1700 litų). Keliaujant dar parėmė artimieji, atsiuntę maždaug po 150 eurų. Taigi, bendrai išleidome apie 800 eurų (apie 2700 litų). Kadangi keliavome nemokamai, už viešąjį transportą (vienos prancūzaitės pamokytos) nemokėjome, už nakvynę, žinia, taip pat, tad pačioms kilo klausimas, kur mes tiek pinigų dėjome? Betgi teko ir tą sumuštinį už 5 eurus pirkti, ir degalinės duše praustis, ir suknelę Eliziejaus laukuose įsigyti, ir Pigalle papramogauti…
Nesklandumai. Stengėmės nepasiduoti negeroms mintims, tačiau vis dėlto turėjome po dujų balionėlį ir peilį. Tai suteikė mums daugiau drąsos baisiausiomis akimirkomis: visą naktį klajojant po naktinį Marselį, vakarojant ne itin jaukiame Pigalle rajone, kuriame įsikūrusios kone visos Paryžiaus sekso prekių parduotuvės, o ant kiekvieno kampo (nemeluoju!) kažką prancūziškai burbuliuoja narkotikų prekeiviai, suteneriai ar vagys (bent jau taip atrodė).
Nejauku buvo ir važiuojant su iš pažiūros nepatikimais vairuotojais. Nepatikimas – toks, kuris nekalba angliškai, sako komplimentus, daug šypsosi ir nuolat kalba telefonu, todėl atrodo, kad skambina kokiam suteneriui. Patikimas vairuotojas – turtingas, kalbus, jaunas, neperdėtai rūpestingas ir vaišingas, turintis panašios keliavimo patirties. Su tokiu tai nors ir aplink pasaulį.
Ypač nepatikimi mums atrodė sunkvežimių vairuotojai italai. Pavyzdžiui, Vaidai du kartus Prancūzijos pietuose pasitaikė atsisėsti prie tokių, kurie glostė jai žandą ir sakė: „Bella, bella…“ Kartą man neaiškios pilietybės vairuotojas, kai Vaida miegojo ant sėdynės, pasiūlė prigulti su juo. O kai važiavom į Siciliją ir miegojom fūroje, net košmarą sapnavau: neva atsibundu sunkvežimy tarp tamsaus gymio nepažįstamų žmonių. Vaidos klausiu, ar aš sapnuoju. O jinai man: „Ne, Rūta, nesapnuoji.“ Tada mes pabėgam iš tos fūros, tačiau aš vėl neva atsibundu tame sunkvežimy. Paskui sapnuoju, kad sėdžiu ant priekinės sėdynės ir glostau šuniuką, o jis beglostomas plinka… Paskui iš tikrųjų atsibudau. Kai miegantis vairuotojas ranką man ant liemens uždėjo, atrodė, kad širdis iš krūtinės iššoks iš baimės. Susigūžiau, apsigaubiau miegmaišiu ir laukiau kokią valandą, kol jis atsikels ir toliau keliausim Sicilijos link.
Ligoninė. Mano draugei teko išmėginti Italijos medikų profesionalumą, nes ji sugebėjo „pasigauti“ ausies uždegimą. Ji yra iš tų žmonių, kurie nesiskundžia, jei jiems bloga. Surakino jai pusę veido, net iš ausies skystis pradėjo bėgti. O mums juk keliaut reikėjo. Pakeliui į Veroną sugalvojau mamai paskambinti ir papasakoti apie iškilusią bėdą. Ši prigąsdino, kad tai ne juokas. Taigi sunerimom abi ir nutarėm važiuoti į Veneciją. Juolab kad tai netoli nuo Verenos. Ten nueitume į ligoninę, išrašytų vaistų, sugirdytų dar kokią tabletę nuo skausmo, o paskui galėtume Venecijoj naktį praleisti – juk ten saugu ir be galo gražu. Tačiau vaikinukas, kurį susistabdėme, nuvežė į netoli Venecijos esančią milžinišką ligoninę. Tiesa, priėmimo pas specialistą Vaidai teko laukti iki ryto, tad idėjos paslampinėti po naktinę Veneciją teko atsisakyti.
Patarimai. Jei ir patys planuojate keliauti autostopu, rinkitės tokį kompanioną, su kuriuo, kaip sakoma, eitumėte į žvalgybą. Kitu atveju, tokia kelionė taps derlinga terpe nesutarimams. Taip pat svarbus pasitikėjimas ne tik bičiuliu, bet ir nepažįstamaisiais. Juk ne kiekvienas fūristas – prievartautojas, o tie, kurių playlistą sudaro tokie kūrinukai kaip „Blood bath“ ar „Suck and kill“, nebūtinai galvažudžiai ar vampyrai.
Patarčiau visą kelionę būti draugiškiems, bendraujantiems, šypsotis ir dėkoti už kiekvieną smulkmeną, nes taip pritrauksite sėkmę. Nepamirškite, kas yra humoro jausmas, nesigėdykite savo laužytos užsienio kalbos, būkite atviri pasiūlymams, taupykite, nepameskite galvos, gerbkite kompanioną…
Rašė: Rūta Kazlauskaitė
Nuotraukos: herojės archyvo
