Rašė: Vytautas Beniušis
Nuotraukos: Vytauto Beniušio ir Pauliaus Normanto
„Vilnius – man ir Osvencimas, ir gražiausias pasaulio miestas“, – taip apie Lietuvos sostinę kalba žinomas keliautojas, fotografas ir poetas Paulius Normantas. Su daugiau nei trisdešimt metų po pasaulį keliaujančiu ir penkiolika budistinių valstybių aplankiusiu fotografu kalbėjomės apie vilniečius, kūrybą ir tai, ko galėtume pasimokyti iš Rytų.
– Kas jums yra Vilnius?
– Gražiausias pasaulio miestas. Bent jau Europos tai tikrai. Jeigu paimsime Aziją, man labai nuostabus miestas yra Katmandu – Nepalo sostinė. Bankoke mėgstu paslankioti po deimantinius karaliaus rūmus, kurie ypač nuostabūs dėl savo „viršininko“ Budos – visų jo energijų, mokymų, vaizdų, skulptūrų. Gyvenimo požiūriu Vilnius man yra kaip Osvencimas (miestas dabartinės Lenkijos teritorijoje, kuriame per Antrąjį pasaulinį karą veikė Aušvico koncentracijos stovykla – red. past.), nes į jį atvažiavus tenka dirbti 18 valandų per parą. Ir taip tęsiasi jau apie trisdešimt metų – kai 1983-iaisiais palikau Lietuvą ir persikėliau gyventi į Vengriją. Padirbėjęs dvi tris savaites Vilniuje, aš negaliu paeiti. Tada vykstu į Himalajų priekalnes – taip aš vadinu Žemaitiją. Kartais nuvažiuoju į amžinatilsį Tėvo Stanislovo valdas, į Dotnuvos vienuolyną. Ten dvyliktoje vienvietėje celėje praleidžiu keletą parų. Atsigaunu ir dvasiškai, ir fiziškai.
– Ar grįžusį iš kelionių po Aziją jus pasitinka tas pats Vilnius, ar kaskart atrandate jį iš naujo?
– Kaip Osvencimas tai tas pats. O šiaip, be abejo, tuštėja. Dvasinė krizė Lietuvoje yra didžiausia problema, ne ekonominė. Jeigu nebūtų dvasinės krizės, tauta nebūtų subyrėjusi į keturis žemynus, o gal ir į penkis. Vilnius kai kuria prasme gražėja. Pavyzdžiui, mačiau, kad užsilenkė krūva lošimo namų. Stovi užkaltais langais. Tai nuostabu. Tai tikrai puikus veiksnys ir geras rodiklis. Aišku, tik senoji miesto dalis gražesnė už Paryžių. O, sakysim, nuvažiavę žiemos pradžioje vakarop iki Žirmūnų, pamatysime tuos pačius tarybinius Žirmūnus.
– Kaip galėtumėte apibūdinti vilniečius?
– Vilniečiai tikrai yra ne patys blogiausi žmonės pasaulyje. Didelis procentas išsilavinusių žmonių gyvena Vilniuje. Bet žmonės Kaune arba Klaipėdoje yra daug šiltesni. Žinoma, ir ten yra konkurencijos, pavydo. Nuvažiuoju į Kauną kiekvienais metais po porą kartų – vasarą, rudenį. Iš tikrųjų ten nuotaika visai kitokia, ir žmonės mažiau nužmogėję negu Vilniuje. Ir Klaipėdoje taip pat. Apie Šiaulius, Panevėžį jau negaliu nieko pasakyti, aš juos tik kartais autobusu pravažiuoju.
– Grįžęs į Europą apsilankote tiek Lietuvoje, tiek antrąja tėvyne jūsų vadinamoje Vengrijoje. Ar galėtumėte palyginti Vilniaus ir Budapešto gyventojų mados tendencijas, aprangos stilių?
– Vidutinio amžiaus žmonės (išskyrus tuos, kurie „publikuojasi“ žurnale „Žmonės“) Lietuvoje rengiasi santūriau, šiaurietiškiau. Kitaip nei jaunimas, pasimokęs ar pagyvenęs daug metų Amerikoje ar Anglijoje. Jie mėgsta vinių, žiedų į ausis, į nugarą, į plaukus prisisegti kaip užsieniečiai. Viskas iš tų debiliškų Vakarų paimta. Jeigu tie, kurie yra įsivėrę į nosį žiedų, sužinotų, kad Nepale tik valstiečiai taip vaikščioja, galbūt juos išsiimtų. Apskritai, kalbant apie madas, Lietuvoje jaučiamas tam tikras santūrumas, ir tai man arčiau širdies, nei, tarkime, kai vidutinio amžiaus vengrės pusnuogės vaikščioja. Žmonės turi gražiai rengtis, tačiau iš mados nereikia daryti kulto. Žmogus turi vaikščioti nusiprausęs, švariai apsirengęs, bet visi tie ultramodernūs dalykai – aš nuo jų nusisuku.
– Lapkritį turėtų pasirodyti naujoji jūsų knyga „Keturios Budos pėdos“. Apie ką ji?
– Mano žiniomis, ši knyga neturi analogo pasaulyje. Tai knyga apie keturias svarbiausias budistų piligrimines vietas. Pradedant Budos gimimo vieta – Lumbiniu. Jis yra Nepale, už aštuonių kilometrų nuo Indijos šiaurinės sienos. Paskui – Bod Gaja, Budos nušvitimo vieta. Sarnatas būtų trečia vieta, arba, kaip aš vadinu, – pėda. Tai vieta, kur Buda skaitė pirmąjį pamokslą. Ketvirtoji vieta – Kušinagaro miestelis, kuriame Buda paliko žemę. Šios keturios vietos, kurios vadinamos šventaisiais miestais, ir yra mano fotografijose, o šalia jų – išsamus profesoriaus Audriaus Beinoriaus straipsnis. Šį knyga turėtų suteikti žmogui pirmą neblogą supratimą apie budizmą pasaulyje, ypač apie jo kilmės šalį Indiją. Manau, knygai pasirodžius Lietuvoje bus daugiau šviesos iš Rytų.
– Kiek laiko darėte fotografijas knygai?
– Fotografavau tris žiemas – 2008–2010 m.. Padariau apie 5 tūkst. fotografijų. Tačiau knygoje yra tik spalvota medžiaga, todėl iš 3 tūkst. spalvotų skaidrių atrinkau 300, o vėliau, jau formuodamas knygą pagal Budos mylimą maginį skaičių, atrinkau 108 – tiek fotografijų ir sugulė į albumą. Šios fotografijos parodys, kaip vyksta šiandien gyvenimas, piligrimystė, ypač Bod Gajoje, į kurią per metus atvažiuoja 2–3 mln. budistų ir šiek tiek ne budistų pasidairyti po tą vietą, kur po Mahabodhi medžiu nušvito Buda. Kitose knygos dalyse bus po vieną kitą portretą iš kitų šventų vietų. Daugiausia knygoje istorinių objektų, šventyklų griuvėsių fotografijų.
– Kokia fotografijos forma šiuo gyvenimo etapu jums artimiausia? O galbūt tokios neturite?
– Nedarau labai daug peizažų, nes tam reikia dirbti su sunkiomis plačiajuostėmis kameromis. Aš dirbu su siaura juosta, kaip mes vadiname – leika. Daugiausia fotografuoju dievukus – t. y. mažus vaikus. Žinoma, fotografuoju ir pagyvenusius žmones, ir labai senus žmones. Dirbu kartais turguose, bet daugiausia laiko praleidžiu šventyklose. Pavyzdžiui, neseniai mielo žmogaus vienuolio Kęstučio Marčiulyno dėka galėjau per tris savaites Pietų Korėjoje aplankyti keturis penkis svarbiausius Pietų Korėjos vienuolynus. Gyvenau celėse šalia vienuolių, valgiau jų virtuvėse. Taigi, mano kūryboje dominuoja ne socialinė fotografija, kurią gali padaryti gatvėse ar turguje Indijoje ar Nepale, o ramus vienuolynų gyvenimas – vienuolių gyvenimo būdas, maldos momentai. Šiuos darbus aš labiausiai vertinu savo Rytų fotografijų archyve. Šiuo metu turiu apie 110 tūkst. fotografijų iš penkiolikos budistinių valstybių.
– Anksčiau esate prasitaręs, kad, kai pavargstate nuo fotografijos, rašote eilėraščius. Koks poezijos stilius jums artimiausias?
– Be abejo, rytietiškas stilius. Haiku gimė Rytuose, Japonijoje, ir dabar šiek tiek klesti, nors modernieji japonų haiku meistrai man nelabai priimtini. Kaip ir lietuviai, kurie rašo haiku ne pagal klasikinę formą – daro ne septyniolika skiemenų, o dešimt arba dvidešimt. Aš mėgstu tylias vibracijas. Sakysim, tai gali būti ir ne trieilyje kaip haiku, o gali būti ir kokioje mažoje miniatiūroje ar kokioje nors nedidelėje novelėje. Jas irgi rašau.
– Kiek laiko skiriate poezijai?
– Aš esu fotografas ir „per brūkšnį“ poetas. Kai reikia gražiausiam mieste Vilniuje „per brūkšnį“ Osvencime per parą skirti 99 proc. savo veiklos vadybai, reikalams administruoti, tai Vilniuj ar Budapešte kokį eilėraštį parašau gal per mėnesį. Rytuose būna įvairiai. Pavyzdžiui, apsigyvenęs nedideliame Nagarkoto kaimelyje Nepale, per parą parašau po 30–40 haiku.
– Ar lieka laiko knygoms?
– Lieka. Bet kaip ir kiekvienos profesijos barbaras (žmogus, kuris turi kokią nors specializaciją) labai nesidomiu, kas vyksta už kilometro į kairę ar į dešinę. Per metus perskaitau gal tik keletą knygų. Romano turbūt nė vieno. Skaitau knygas apie Rytus. Pagrindiniai autoriai – Jelena Rerich, Madam Blavatskaja (Jelena Petrovan Gan – red. past.), bulgarų kilmės prancūzų mokytojas Michaelis Ivankovas. Galėčiau daug pavardžių suminėti, tačiau jaunimui norėčiau štai ką pasakyti: būdamas Vilniaus universiteto studentas, o prieš tai mokydamasis Kauno politechnikos institute praradau daug metų sekdamas Ernesto Hemingway ar Jacko Kerouaco pėdomis. Siūlyčiau jaunimui neilginti labirinto, kurio negalima išvengti. Rytietiškai kalbant, karmines skolas, o katalikiškai – likimines skolas – reikia skubėti išmokėti. Bet kam jų ieškoti papildomai?
– Nemažą gyvenimo dalį skyrėte Rytų kultūrai. Ko lietuviai galėtų iš jos pasimokyti?
– Jeigu lietuviai panagrinėtų savo tautos išmintį ir nors truputį jos prisilaikytų, suprastų vidurio kelio svarbą. Būtent jį Buda pasirinko po septynerių metų askezės, badavimo džiunglėse. O jis juk gimė kaip princas Gautama, buvo karaliaus sūnus, gyveno paskendęs aukse. Tuo keliu eidamas per labai neilgą laiką jis nušvito. Prisiminkim tą lietuvių liaudies patarlę, kurios beveik niekas dabar neprisilaiko, ypač ekonomikoje ar politikoje, juk ji irgi kalba apie aukso vidurį.