Rašė: mb
ANANASINIS VANDUO PUIKIAJAI DAMAI
IŠ RUSŲ KALBOS VERTĖ IRINA POTAŠENKO. KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2012 M.
Taip, tai tas pats „firminis“ Pelevinas. Groteskas, užmušanti ironija, daugybė kultūrinių aliuzijų, turbūt tik narkotiniuose kliedesiuose įmanomi, bet tokie tikri ir apčiuopiami pasauliai. Tiesa, šios apysakos, ypač geriausioji – „Operacija „Burning Bush“, gana rimtai remiasi ne mažiau beprotiška mūsų tikrove. Mes jau nebepastebime, kad nesugebame atskirti apčiuopiamos tikrovės (nors kas ji yra, kita vertus) nuo tos, kuri pateikiama mums per TV, interneto ar laikraščio langelį. O tikrovės ar tikrovių kvestionavimas – tai jau Pelevino specializacija.
Penki knygoje esantys tekstai skirtingi , autorius tiesiog sudėjo į knygą tai, kas jam 2010 m. buvo įdomu ir aktualu. Pirmoji apysaka „Operacija „Burning Bush“ – tikras šedevras. Pelevinas puikiai sužaidžia paranojine mintimi, kad Antrasis atėjimas, naujas Dievo pasirodymas žmonėms – tik specialiųjų tarnybų manipuliacija žmonių sąmonėmis. Skaitydamas imi galvoti, kad jeigu Dievas ir pasirodys šiais laikais, kiekvienas puls jį išnaudoti saviems tikslams: technologiškai šiais laikais tai įmanoma, o ir sąžinė leis.
Apysakoje „Zenitiniai Al Efesbio kompleksai“ puikiai parodijuojama blogio ir gėrio kova, nors tiek blogis, tiek gėris sąlyginiai. Juk kas, pasak Pelevino, yra Amerika ir Rusija – dvi priešiškos jėgos. Kovodamos viena su kita jos naudojasi tiek draudžiamomis technologijomis, tiek magija. Tiesa, dabartiniam žmogui technologijos ir yra magija – juk didžioji žmonijos dalis neturi nė menkiausio supratimo, nei kaip jos veikia, nei ką iš tikrųjų gali, nei kam iš tikrųjų naudojamos.
„Ananasinis vanduo puikiajai damai“ – labai sąmojinga, labai išradinga, labai juokinga, bet nelinksma knyga. Juokiesi šiurpdamas, o skaitydamas supranti, kad tai, ką manei esant durimis į paranojiko rojų, iš tikrųjų yra tavo paties pasaulis. Ir tu prisidėjai prie to, kad jis toks, koks yra.
ŽVELK Į ARLEKINUS
IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ RASA DRAZDAUSKIENĖ. VILNIUS, „BALTOS LANKOS“, 2012 M.
„Žvelk į arlekinus“ – paskutinis Vladimiro Nabokovo užbaigtas romanas, išleistas jam esant gyvam, subtilus rašytojo flirtas su skaitytojais, teatro scena, kurioje, šviesų meistrui sumaniai manipuliuojant šviesomis, kuriami tikroviški (ne visai tikrovės) vaizdai. Tai ne visai romanas ir ne visai autobiografija, tariamas gyvenimas, atminties žemėlapis, labirintas.
O kartu tai – nepakartojamas skaitymo malonumas. V.Nabokovą visada atsiverčiu, kai pasiilgstu subtilumo, meistriškai valdomos kalbos, pustonių, švelnios ironijos… Galima tęsti ilgai. Tai gurmaniška knyga.
Siužeto, žinia, čia papasakoti neįmanoma. O ir ką nors kritiška ar konkretaus pasakyti, nepapuolant į vienus iš autoriaus paspęstų spąstų, taip pat gana sudėtinga. Lieka tik išsisukinėti.
„Žvelk į arlekinus“ – patiekalas mėgstantiems spėlioti, kiek savo gyvenimo autorius įdeda į romaną. Ar Lolita buvo tikra? Galbūt. Galbūt atsakymas slypi šiame romane – jo protagonistas klajoja po Amerikos motelius su paaugle dukra.
Visa ši knyga – V.Nabokovo ne kartą aprašytų siužetų, temų, motyvų, veikėjų mišinys. Jie blykčioja, mainosi, keičia vieni kitus kaip kaleidoskope. Iš tiesų, pasakojimas margas kaip arlekino drabužis. Kad ir kaip atidžiai į jį žvelgtum, paskausta akys, aiškiau nepasidaro, tik lieka ko nors šviesaus ir tikra įspūdis.
Būtų nedovanotina nepaminėti ir puikaus Rasos Drazdauskienės vertimo. Tik jos dėka V.Nabokovas prabyla lietuviškai taip lengvai ir grakščiai.
ISTORIJOS APIE NARSŲJĮ RITERĮ TENKSALOTĄ IR DRAKONĄ MISTERĮ KAINDLĮ VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2012 M.
Ar pasiilgstate neskubrių, draugiškų pašnekesių apie viską ir nieką? Apie pasaulį, žmones, gamtos reiškinius, Dievą, ką tik norite? Jaukiai traškant malkoms židinyje, šalia stovint statinaitei viskio? Kai niekur nereikia skubėti? Ši knyga sudaryta iš tokių pašnekesių.
Knygoje susitinka mandagus, bet žalias ir dar naivus riteris Tenksalotas ir senas elegantiškas drakonas misteris Kaindlis. Jie lyg ir turėtų susikauti, tačiau netikėtai pajunta vienas kitam draugiškumą ir net sielų bendrystę.
Drakonas ir riteris, mokytojas ir mokinys, smalsuolis ir išminčius… Ši pora egzistuoja nuo žmonijos atsiradimo laikų. Tai patikimiausias žinių ir išminties perdavimo būdas, kurį, deja, jau baigiame pamiršti. O Gintaras Grajauskas mums primena.
Atsivertę šiuos pašnekesius sužinosite pačių įvairiausių dalykų: kas išrado garvežį, ar lengvas drakonų šeimyninis gyvenimas, kas tokie moridangai, kaip rašyti haiku ir taip toliau. O skaitydami atidžiau pamatysite, kad Tenksalotas su Kaindliu kalbasi apie mus – sutrikusius, godžius, kartais juokingus, kartais apgailėtinus, bet vis dar teikiančius vilties. Amžinai teikiančius vilties ir nuolat jos nepateisinančius.
Tai anaiptol nėra didaktiška knyga, niekas prikišamai neteigiama, nieko nenorima įrodyti. Knyga parašyta su geraširdišku humoru ir švelnia ironija, nepretenzingai ir nuoširdžiai.
Pabaigoje nesusilaikysiu nepateikęs ilgesnės citatos, puikiai iliustruojančios knygos esmę: „Bet aš, kaip senas drakonas, galiu jus užtikrinti: viskas iš tiesų keičiasi, pasaulis eina geryn ir geryn“, – žvaliu balsu pranešė misteris Kaindlis ir šyptelėjo.
– Žinoma. Be jokios abejonės, tik geryn ir geryn, – linktelėjo Tenksalotas ir įdėmiai pažvelgė į didžiules kaštonų spalvos akis, tikėdamasis išvysti jose savo atspindį. Tačiau nepamatė nieko – vien begalinį, skaidrų ir bekraštį liūdesį, tūkstančių metų senumo.“
DANIELIUS DALBA & KITOS ISTORIJOS
VILNIUS, „BALTOS LANKOS“, 2012 M.
Lietuvių autorių apsakymai ir novelės šiais laikais – retas paukštis. O ir kas iškyla atmintyje, išgirdus žodžius „lietuvių autoriaus apsakymas“? Lyriškos novelės apie gamtą, kaimo buitis, kaimo žmogaus pasaulėjauta, jos praradimo tragedija. Tai svarbu, sudaro didelę mūsų literatūros dalį, bet galbūt vertėtų judėti ir pirmyn? Gal reikėtų parašyti apie dabartį, ar bent jau panagrinėti mažiau kliudytus praeities aspektus: miestiečio gyvenimą tarpukario Vilniuje ar sovietinio biurokrato savijautą šiais laikais?
Tai savo naujoje knygoje ir bando daryti Kristina Sabaliauskaitė. Prisipažinsiu, šią knygą atsiverčiau su nerimu. Tikėjausi įdomių pasakojimų ir nenorėjau nusivilti. Nuviltas nelikau.
Istorijos tikrai pagaulios, netikėtos, temos – neišrašytos ir labai įvairios. „Juodieji Franko perlai“ –pasakojimas apie Antrojo pasaulinio karo pradžios Vilnių. „Mirtis Vilniuje“ – jau šiuolaikinis pasakojimas apie aistrą, meilę, šlovės naštą ir, žinoma, Vilnių kaip mistinį miestą, kuriame lengva pasislėpti, bet iš kurio sunku ištrūkti. Įdomi istorija „Žeismastis“ – apie pagiežą, siauraprotiškumą, pavydą. Taikli istorija „Vilniaus vėtrungės“ – vienas iš retų bandymų pavaizduoti sovietinio mąstymo, sovietinio valdininko paveikslą.
Apysaka „Danielius Dalba“ – tai kandus fantasmagoriškas pasakojimas apie pasaulinio garso lietuvių rašytoją (o, ironija). Jis truputį panašus į lietuvišką Beigbederį, taškosi tokiais pačiais tiesmukais pareiškimais ir netgi siautėja panašiai. Jo lūpomis autorė pasako ir savo nuomonę apie lietuvių literatūrą, o ta nuomonė, patikėkit, anaiptol ne gera ir patiks ne visiems.
Margi knygos personažai – įsimenantys, ryškūs, tiesa, kai kur pernelyg šaržuoti ir sukarikatūrinti. Tiesą sakant, visi šie pasakojimai, na, nebent išskyrus istoriją apie Danielių Dalbą, atrodo it paraiškos romanams, juos visus būtų galima plėsti ir gilinti.
Autorė stengėsi rašyti kuo gyvesne ir autentiškesne kalba, priartinti ją prie šnekamosios ir jai daugmaž pavyko. Tad ieškantiems knygos apie miestą, šiuolaikinį lietuvį, pasiilgusiems ironiško ir tiesaus pasakojimo, ši istorijų knyga bus puiki dovana.