Rašė: Paulius Andriuškevičius
Nuotraukos: MMC archyvo
Prieš trejus metus Vilniaus valdžia atsisakė grandiozinio Guggenheimo-Ermitažo projekto. Netrukus po to verslininkai Viktoras ir Danguolė Butkai miesto savivaldybei pasiūlė alternatyvią Modernaus meno centro (MMC) idėją, į kurią pasiryžo investuoti asmeninių lėšų.
Galbūt daugeliui sprendimas įkurti MMC vietoj prestižinio Guggenheimo prilygo paguodos prizui, juk net imta kalbėti, kad MMC architektų pasiūlytas pastato dizainas nusižiūrėtas nuo architektės Zahos Hadid sukurto Guggenheimo muziejaus modelio, tačiau šiandien, kai parašai padėti, o dešinys Neries krantas laukia jį užgulsiančio svaraus lietuviškojo modernizmo, reikia užmiršti gugenheimišką importinio meno iliuziją ir atkreipti dėmesį į apčiuopiamą MMC indėlį į dabartinį Lietuvos kultūrinį gyvenimą.
Nematyti kūriniai
Nuo 2008 m. MMC įkūrėjai aktyviai renka Lietuvos dailininkų kūrinius, kurių ankstyviausi sukurti septintojo dešimtmečio pradžioje. Tais laikais lietuvių menininkai kūrė pagal modernizmo principus. Kitaip negu dauguma šiandienių dailininkų, jie užsiiminėjo tradicinėmis dailės praktikomis: tapė ant drobių, kalė iš akmens, drožė iš medžio. Šiandien šios kartos menininkai dailėtyrininkų vadinami tyliaisiais modernistais, nes anuomet drąsiausius avangardinius žaidimus žaisdavo paslapčia, atokiai nuo visą stebinčios sovietinės valdžios akies. Didelė dalis originaliausių tyliojo modernizmo periodo kūrinių sovietmečiu nebuvo eksponuoti, nes kirtosi su valdžios nustatytomis „reprezentatyvios“ dailės normomis. Paskelbus nepriklausomybę daug kas, žinoma, pasikeitė, galerijų lankytojai turėjo užtektinai progų išvysti beveik visus cenzūrinio filtro anuomet neperėjusius autorius: Kazimierą Zimblytę, Eugenijų Cukermaną, Valentiną Antanavičių ir kitus. Tačiau dešimtajame dešimtmetyje meno tendencijos jau buvo gerokai pasikeitusios – šiuolaikinio meno pradininkai Lietuvoje iškeitė teptukus į vaizdo juostas, o jaukią dirbtuvės šilumą – į vėsią Šiuolaikinio meno centro erdvę.
Parodos buvo atidaromos ir uždaromos, tačiau kur atsidūrė tyliųjų modernistų darbai? Nemažą dalį jų yra įsigiję privatūs Lietuvos ir užsienio kolekcininkai, gerokai mažesnę – Lietuvos dailės muziejus, kiti grįžo atgal į dailininkų dirbtuves, kai kurie jų ten tebestovi. Apmaudu, tačiau, be saujelės darbų, pristatomų Nacionalinėje dailės galerijoje, dauguma Lietuvos modernistų kūrinių niekur kitur neeksponuojami. Akivaizdu, kad nuolatinė kolekcija būtina. To tikslingai siekia MMC. Šiuo metu centro kolekcijoje jau yra beveik 3 tūkst. kūrinių ir ją žadama toliau plėsti. Kolekcijos branduolys yra iki nepriklausomybės sukurti meno kūriniai, tačiau joje taip pat yra ir šiuolaikinių menininkų vaizdo darbų, instaliacijų. MMC užmojis – kurti dinamišką, nuolat atnaujinamą ekspoziciją, kuri ateities muziejaus lankytojams suteiktų galimybę visapusiškai susipažinti su XX a. antros pusės Lietuvos meno raida.
Literatų gatvėje – dailė
Nors muziejaus statybos dar nepradėtos, kūriniai jau dabar eksponuojami senamiesčio Literatų gatvėje įsikūrusiame MMC biure. Centro darbuotojai sau neleidžia, kad aukščiausios prabos lietuvių menas dulkėtų saugyklose, todėl reguliariai (kas dvi tris savaites) MMC interneto puslapyje paskelbia apie naują darbų peržiūrą ar parodą ir taip lyg patvirtina muziejaus tikslą ateityje rodyti kuo įvairesnes ir dažnai besikeičiančias ekspozicijas. Štai dar vasaros viduryje lankytojai buvo raginami užsukti į kūrinių peržiūrą pavadinimu ,,Dviese“, čia jie ne tik turėjo progą pabūti dviese, bet ir pasigrožėti nematytais naujosios kolekcijos tapybos darbais. O vos po kelių savaičių meno mylėtojams buvo pristatyta ,,MMC Gyvai“ peržiūra pavadinimu „Namų aplinka / Interjeras“, kurioje greta drobių puikavosi žymiausių Lietuvos dailininkų pavardės. Tačiau Literatų gatvė priglaudžia kūrinius ne tik iš MMC fondų – rugsėjo viduryje atidaryta komiksų paroda ,,MickeyMaus“ pristatė Lietuvoje dar visai šviežią, tačiau sparčiai stiprėjantį dailės žanrą ir pritraukė tuzinus smalsių akių. Pagaliau MMC darbuotojai ne tik patys atrenka kūrinius Literatų gatvės ekspozicijoms, tačiau leidžia atrenkant ir vertinant kūrinius dalyvauti ir žiūrovams – to įrodymas naujausia MMC paroda ,,Profilio nuotraukos“, kuriai kūrinius atrinko meno mėgėjų komanda „Gagarin on the moon“, šį rudenį laimėjusi MMC organizuotą viktoriną kultūros tema.
Moderni meno edukacija
Vienas svarbiausių MMC įkūrėjų tikslų – meno edukacija. Iki šiol ypač daug dėmesio sulaukė vaikai: Vilniaus knygų festivalyje surengtos kūrybinės dirbtuvės leido mažiesiems susipažinti su komiksais, be to, MMC leidykla išleido jau dvi pažintines knygas apie dizainą ir architektūrą. MMC aktyviai remia projektą „Mokomoji galerija“ (MoGa), kurio tikslas supažindinti mažesnių Lietuvos miestų mokinius ir jų mokytojus su garsių dailininkų kūriniais, esančiais MMC fonde. Kol didieji edukaciniai MMC projektai dar priešaky, patogiausias būdas apžvelgti kolekciją – užsukti į MMC interneto svetainę. Joje pateikiamos ne tik kokybiškos kūrinių nuotraukos, bet ir autorių biografijos, kūrinių anotacijos, aprašymai bei nuorodos į tekstus apie autorių kūrybą. Tokia išsami internetinė duomenų bazė Lietuvoje – pirmoji. Nėra abejonės, kad ji turėtų būti aktuali ne tik meno profesionalams, bet ir eiliniams svetainės laikytojams. Kita vertus, tai tik pradžia, nes 2013 m. pabaigoje planuojama atverti interneto svetainę, skirtą Lietuvos XX a. antros pusės kultūros istorijai. Be abejo, labiausiai intriguoja interaktyvi edukacija, kuri turėtų tapti skiriamuoju naujojo muziejaus bruožu.
MMC knygos
Kad MMC įkūrėjai neabejingi literatams, buvo galima įsitikinti dar 2009 m., kai su kuratore Egle Vertelkaite priešakyje MMC ėmė vykdyti Literatų gatvės projektą, kurio rezultatas – pusantro šimto menininkų dedikacijų rašytojams, įamžintų lentelėse Literatų gatvės sienose. Tai ne vienintelė lietuvišką literatūrą propaguojanti centro iniciatyva, šį rudenį MMC buvo vienas pagrindinių pirmojo Vilniaus knygų festivalio organizatorių ir rėmėjų. Festivalyje tarp galybės leidyklų stendų šmirinėjantys lankytojai turėjo progą užtikti ir knygų, pažymėtų MMC logotipu. Viena jų – solidus dailininko Kosto Dereškevičiaus albumas, kuriame, be 300 kūrinių reprodukcijų, interviu su menininku ir jo kolegomis dailininkais. Tai turbūt pirmas tokios apimties ir kokybės albumas Lietuvoje. Negana to, MMC dokumentuoja savo pačių augimą knygoje „Vieno muziejaus istorija. I dalis“ ir žada išleisti knygą apie Literatų gatvės projektą. Ateityje MMC leidyklos išleistų knygų sąrašas ilgės, ir tai turėtų džiuginti, nes šiuo metu Lietuvos knygynuose kokybiškų knygų apie meną nelengva rasti. Galima daryti išvadą, kad ilgalaikis MMC projektas neapsiriboja vien dailės kūrinių kaupimu bei eksponavimu, tačiau ir gausina menu besidominčių skaitytojų auditoriją.
MMC – tai ne tik paveikslai tarp keturių baltų sienų, tai ilgalaikis kultūrinis projektas, kurio pagrindinis tikslas – sudominti menu kuo daugiau žmonių. Naujojo muziejaus statybos geriausiu atveju prasidėtų 2014 m. pabaigoje, sunku pasakyti, kada jos bus baigtos.
