Sakoma, kad ilgai besitęsiančius santykius pradeda žudyti rutina. Šiuo metu studijuoju lietuvių filologiją antrame kurse, tačiau mano santykiai su lietuvių kalba tęsiasi jau daugiau nei dvidešimt metų. Santykiai su kalba yra ilgalaikiai ir kasdieniai. Todėl juos irgi ima graužti įprotis. „Labas, kaip sekasi?“ – „Gerai.“ „Kaip tu?“ – „Po truputį.“ „Jo, tas tai savam stiliuj“, „Dėl skonio nesiginčijama“, „Kiekvienas turi teisę į savo nuomonę“. Tokių ir panašių – nuzulintų, nebeautentiškų, nuvartotų, sustabarėjusių – kalbos atkarpų kasdienybėje nestinga. Vadinasi, įsimetė rutina. O kaip atgaivinti tokius priblėsusius santykius su kalba?
Iliustracijos: Miglės Anušauskaitės
Gero liežuvio
Pirmiausia – pozos. Norint atšviežinti rutinos pagraužtus santykius, verta išbandyti keletą rečiau vartojamų kalbos figūrų. Visai tikėtina, kad tokios pozos kaip ne visi namie, duoti į skūrą, ant liežuvio galo santykiuose jau išbandytos. Tai yra frazeologizmai. Tik tiek, kad jų lietuvių kalba turi daug daugiau, nei mes vartojame. Štai pavyzdžiui. Vietoj įprasto žodžio kišenėje neieško kartais galima pasakyti ir žodžio neperka, gero liežuvio arba žodžio nesiskolina. Kai Rytis Zemkauskas vertė „Sopranus“, jam galbūt būtų pravertusi frazė pasiuntė žvaigždžių skaityti. Tai reiškia „nužudė“. Apie niekus kalbantį žmogų galima sakyti jam smilgos galvoje arba jis visai palaidą liežuvį laiko. Smilgos, pasirodo, išvis yra buvusi puiki dirva frazeologijai. Apie nerealų, neįtikimą darbą galima sakyti: ką čia man uždavei – tai tas pats, kas tvorą iš smilgų statyti. Galbūt apie liesą žmogų sakote lieknas kaip smilga? Bet tam yra ir kūrybingas frazeologizmas – kaip per sieną išrauktas. O kaip per sieną ištrauktu galima tapti, jei valgant vis norisi sakyti: toks jausmas, lyg sieną laižyčiau. Tai yra taip neskanu. O jei prireiks patraukti per dantį merginą, kuri aiškiai mėgaujasi tik vieno asistento humoru, galima sakyti: jis tavo juokų kauliuką rado. Čia gal tas kauliukas, kuris suveikia, kai mus kutena ties šonkauliais? O gal kai kutena padus? Galiausiai juk kiekvienas turi teisę į savo kauliuko zoną! Bet ta mergina gal nebijos prisipažinti: taip, jis tikrai mano širdį laukan traukia. Tai yra jis ją labai žavi, jaudina.
Pažink kilmę
Man, pavyzdžiui, širdį laukan traukia žodžių kilmė. O juk jaunystės dienų faktai gali būti geras būdas pažvelgti į partnerį šviežiomis akimis. Pirmiausia imkime ežį. Tegul ir durs. Ežio pavadinimas eghio-s yra vedinys iš eghi-s. O tai graikiškas žodis, reiškiantis „gyvatė“. Iš jo ir patys graikai išvedė kitą žodį – eghino-s. Tai jau graikiškai „ežys“. Vadinasi, pagal savo darybos reikšmę žodis „ežys“ reiškia „gyvatinis, gyvatininkas“. O juk ežiai ėda gyvates! Viskas stojo į savo vietas!
Nors ne iki galo aiški, bet įdomi ir žodžio tiesus kilmė. Latviai turi panašius žodžius tiess „tikras“ ir tieš „tiesus“. Visa tai mėginama sieti su rusų kalbos žodžiu tichij ir panašiu senovės slavų tich „ramus, tylus“. Jei būtų tenkinamasi vien panašia fonetika, viskas būtų išspręsta, tik tiek, kad reikšmės artumas ne iki galo aiškus. Bet gelbėjimosi siūlą meta italai ir šiek tiek nuramina, nes jie turi žodį piano, kuris reiškia „lygus, tylus“. Reikšmių logika jungiasi. Beje, šaknies giminiškumu su lietuvių tiesus dalijasi žodžiai tiesa, teisus, tiesti, taisyti. Tad tiesa yra tyli, rami ir lygi.
Imkime aršesnį žodį – vulgarus. Pačiupinėjus jo etimologiją, irgi akyse prašviesėja. Šis žodis jau lotyniškos kilmės. Daiktavardis vulgus gali reikšti „liaudis, paprasti žmonės“, „minia“, „daugybė“ ar tiesiog „banda“. Ir iš čia yra būdvardis vulgaris. Reiškiantis „įprastas, paprastas“. Arba „liaudies, paprastų žmonių“. Arba tiesiog „prastas“. Arba „visiems prieinamas“. Tad kai dabar girdžiu žodį vulgarus, jau daug skaidriau suvokiu jo prasmę, daug intymiau jaučiu jo pagrindimą. Jei kas piktinasi „tai vulgaru“, suprantu, kad apeliuojama į tai, jog reiškinio proporcijos sukurtos tokios, kad pataikytų į minios instinktus. Vulgaru – tai bandiška, miniška. (Properša pokštui: ar Minedas – nuo žodžių „miniai ėdalas“?). Tokios tokelės su tais žodžiais. O kas yra tokelės? Tai jau visai lietuviškas žodis, todėl nuo jo tereikia nupūsti dulkes. Tokelė – tai dalykas, faktas; naujiena, žinia.
Fantazija santykiuose
O kaip jums šios žinios? Lengva, kaip kiaušinienę valgyti? Ar atrodo, kad kvailai prirašiau čia visko, kaip balon paperdžiau? Čia pavartota pora palyginimų. Jūs turbūt žinote, gal net vartojate tokius palyginimus kaip jaučiuosi lyg sumuštas (visą kūną skauda, maudžia), kaip sūrį suspaudė (labai suspaudė), kaip ant mielių auga (labai greitai), einasi kaip sviestu patepta (labai sklandžiai), smirda kaip šeškas (labai dvokia), kaip devintas vanduo nuo kisieliaus (labai tolimai tesusijęs), lekia kaip akis išdegęs (greitai), kaip iš dangaus nukrito (netikėtai). Fantaziją, vis dar tvinksintį emocinį gyvumą, apie kuriuos signalizuoja palyginimai, partnerė kalba įvertins. Kaip kiaušinienę valgyti galima sakyti apie ką nors, ką labai lengva daryti. Kaip balon papersti – apie ką nors kvaila. Kalbant apie nemokantį darbo galima vartoti palyginimą lyg subinėj jo nagai būtų dygę. Apie mokantį darbą, bet prastokai, sakytina, kad dirba kaip be nagų. Pastebime, kad mūsų protėviams darbas siejosi su nagais. Iš čia ir žodis nagingas.
Femme verbale
Kadangi santykiai su kalba mus užklumpa nuo mažumės ir nuo to vis tiek neįmanoma pabėgti, argi neverta palaikyti gyvybingo ir nenuobodaus ryšio su šia partnere? Be to, ji ne šiaip partnerė. Vertiname ją, nes ji turi savus principus („Katinėli, gal galėtum nebevartoti „kad“ su bendratimi?!“), bet sykiu visada atvira atradimams, pokyčiams („Kodėl tuščią lėkštę padėjai į šaldytuvą – jau trolini?“). Be to, nors iš visų kalbos funkcijų komunikacinė daugelio minima kaip svarbiausia, nereikėtų pamiršti, kad pirmiausia kalba mes ir mąstome. Tad kalba yra mūsų mąstymo įrankis. O tada ji dar tampa ir priemone mąstymo rezultatams išreikšti. Ji subėgioja visur. Tokia useinė boltė turbūt tikrai verta nors šiek tiek pažinimo, dėmesio ir pastangų?