Vilmantė Ivanauskaitė: „Sveiki „370“, noriu jums palinkėti, kad niekada nepristigtų idėjų bei energijos, kad toliau taip nuoširdžiai bendrautumėte su savo skaitovais, kad žurnalas taip puikiai toliau klestėtų, kad straipsniai būtų dar įdomesni, nei jie yra dabar, kad toliau bendrautumėte su žmonėmis, kurie jus įkvepia parašyti ką nors nauja, kad ir toliau būtų daug konkursų, kad su ketvirtais metais gyvavimo sulauktumėte keturiskart daugiau skaitytojų, kurie jūsų straipsnius skaitytų su šypsena bei susidomėjimu, kad kiekvienas jūsų darbas būtų daromas su meile, nes tada viskas gali būti daug geriau! Su gimtadieniu!“
Diana Balsevičienė: Esu už jūsų apibrėžtų amžiaus bei teritorijos ribų ir vis tiek skaitau „370“. Manau, kad smalsiam protui cenzas netaikomas. Linkiu ir žurnalui dar dažniau išeiti už ribų. Kad mūsų mintys, perskaičius jūsų mintis, pasisuktų mažų mažiausiai pavadinime užkoduotu kampu. Sėkmės!
Rašė: Jurgita Kviliūnaitė
Mūsų sėkmės istorija
Tai, ką dabar perskaitėte, yra sveikinimai mūsų mėnraščiui 3-iojo gimtadienio proga feisbuko paskyroje. Jie buvo išankstiniai ir negausūs, bet nuoširdūs. Taip, mums patiems sunku patikėti, bet šis numeris jau 36-asis!
Prieš kelis mėnesius sulaukiau kvietimo susitikti su žurnalistiką studijuojančiais jaunais žmonėmis, kad papasakočiau jiems SAVO sėkmės istoriją. Pasijutau baisiai nepatogiai, nes tikrai nemanau esanti iš tų, kurie gali tokią papasakoti. Tiesiog nemažai metų (gal kokius 17-a) dirbu žurnaliste, sukaupiau nemažai patirties, tapau laikraščio priedo redaktore, bet tai ir… viskas. Nelaimėjau aukso medalio olimpiadoje, nepadariau pasaulinės svarbos mokslinio atradimo, neužčiuopiau naujos verslo nišos ir neuždirbau milijonų, pagaliau netgi nesu gavusi jokios premijos nė už vieną savo straipsnį. Tai ką gi galiu jiems TOKIO papasakoti?! Daug nesvarsčiusi kvietimo atsisakiau. Jie greičiausiai palaikė mane arogantiška, bet aš dėl šio sprendimo nė kiek nesigailiu. Kuklumas dar niekam nepakenkė.
Kas kita, jei būtų paprašę papasakoti „370“ sėkmės istoriją…
Šiame žurnale dirbu ne nuo pat pradžių (prieš tai redaktore dirbo kitas žmogus). Vis dėlto susiklostė taip, kad atėjusi dirbti radau tik pavadinimą, darbščias, kantrias ir labai lanksčias kalbos redaktores bei talentingąjį mūsų dizainerį Tomą Mozūrą. Visi kiti žurnalo autoriai iš lojalumo buvusiai redaktorei bendradarbiavimą su „370“ nusprendė nutraukti, kas yra labai žmogiška ir suprantama.
Betgi neverksi kamputyje, reikėjo ką nors daryti. Perkračiau savo atminties skrynelę, ieškodama kolegų, kurie galėtų padėti sunkią akimirką. Susitikau su poetu ir vertėju Mariumi Buroku, paskui – su poetu bei muzikantu Domantu Razausku. Pirmajam įpiršau rašyti knygų recenzijas, antrajam – albumų apžvalgas. Gera pradžia pusė darbo…
O visi kiti bendradarbiai „370“ at(si)rado patys. Vieni tiesiog parašė įkvepiantį laišką, kiti pasiūlė temą ar netgi gatavą straipsnį, treti… Na, nepamenu, bet kažkaip atsidūrė autorių kolektyve ir yra jame iki šiol arba buvo, kol galėjo. Būtent apie juos ir yra ši sėkmės istorija: apie Dovydą Kiauleikį, Tautę Bernotaitę, Jurgą Tumasonytę, Agnę Tuskevičiūtę, Godą Dapšytę, Sandrą Kliukaitę, Simoną Žemaitytę, Erlend Diagilev, Deimantę Tamutytę, Paulių Andriuškevičių, Aurą Mykolaitytę, Mantą Stankevičių, Ievą Prapuolenytę, Rūtą Kazlauskaitę, Karolį Vyšniauską, jau minėtuosius Domantą bei Marių ir kitus, kuriuos galbūt pamiršau paminėti ir dėl to iš anksto atsiprašau. Taip, taip, apie tuos žmones, kurie labai norėjo ir tapo „370“ dalimi – kas vienam mėnesiui, kas keliems, o kas ir porai metų. Labai dėkojame ir visiems menininkams, savo darbais papuošusiems mūsų fasadą – žurnalo viršelį.
Beje, laiškų su prašymais publikuoti straipsnius nemažai sulaukiu ir dabar. Vieni verčiasi per galvą, norėdami pasirodyti esą be galo šaunūs, surašo ilgiausią laišką, bet pamiršta… pridėti straipsnį. Kiti pirmiausia pasidomi, kiek mokėsiu už publikaciją, kurios dar nė nepradėjo rašyti… Žinoma, labiausiai pradžiugina laiškai, kuriuose randu įdomų straipsnį, parašytą specialiai mums.
Visa tai byloja, kad „37O“ – reikalingas daiktas. Ir tiems, kas rašo, ir tiems, kas skaito. Su gimimo dienaaaaa mus visus!
P.S. Kai kelsite taurę kokia nors proga, nepamirškite bent mintyse mums palinkėti ilgiausių metų.
P.P.S. Bešvęsdami pamiršome pristatyti numerio temas ir straipsnius. Tad tiesiog imkit ir skaitykit. Gal beskaitant ir tas pavasaris pagaliau ateis…