Nuotraukos: „Terrible Twins“
Po gana kraupoku pseudonimu „Terrible Twins“ pasislėpusios menininkės Rūta Pu (24-erių) ir Urtė Janus (23-ejų) iš tiesų nėra dvynės. Ir siaubingomis jų tikrai nepavadinsi. Dėl bendro pomėgio knaisiotis po tamsiąsias žmogaus asmenybės puses taip jas pakrikštijo kurso draugai iš Middlesex universiteto Londone, kur lietuvaitės studijavo fotografiją. Tiesą sakant, pavadinimas tikrai užkabina, todėl ilgai negalvodami šio mėnesio „37O“ viršelį sukurti pasisiūliusias merginas nusprendėme pakalbinti. Ačiū „Skype“ išradėjams, kad nereikėjo skristi į Londoną.
– Pirmiausia labai dėkojame, kad mums parašėte ir pasiūlėte sukurti viršelį. Kadangi temų nediktavome, papasakokite, ką norėjote juo pasakyti.
Urtė: – Mėgstame kurti siurrealius personažus. Taigi ir viršeliui sukūrėme veikėją bei istoriją, tačiau kartu palikome daug laisvės skaitytojui interpretuoti ir susigalvoti savąjį siužetą.
Rūta: – Mus visada domino žongliravimas realybe–nerealybe. Mūsų naudoti objektai realūs, įskaitant ir personažą, bet kartu kuriame iliuziją, kuria žmogus gali patikėti tiek, kiek jam priimtina.
– Iš kur, kaip ir kodėl atsidūrėte Londone?
Rūta: – Susipažinome studijuodamos fotografiją ir videomeną VDA prieš ketverius metus. Vieną dieną netikėtai pasišnekėjome apie kūrybą, meno tendencijas ir supratome, kad norime naujų patirčių bei vėjų. Taip jau išėjo, kad pasirinkome Londoną, kurio kultūrinis gyvenimas pasirodė labiau up to date.
Urtė: – VDA moko konceptualiai mąstyti, tačiau trūko techninio parengimo, kad būtų galima geriau vizualiai pateikti tas koncepcijas.
Rūta: – Todėl po pusės metų išvažiavome į Londoną, ten baigėme fotografijos studijas Middlesex universitete. Dar besimokydamos pamatėme, kad gerai sekasi kurti kartu, taip ir atsirado „Terrible Twins“.
– Kodėl pasirinkote tokį šiurpą keliantį pseudonimą?
Rūta: – Mus taip praminė universitete. Pirma juokais, o paskui rimtai pradėjome galvoti kaip pasivadinti. Likome prie „Terrible Twins“ pavadinimo, nes imponavo juodojo humoro prieskonis pavadinime.
Urtė: – Man iki šiol nelabai patinka šis vardas, bet jau per vėlu. (Juokiasi.)
– Bet jus taip praminė turbūt ne šiaip sau? Gal prijaučiate emo ar gotų subkultūroms ir prieš išeidamos į gatvę susikuriate siaubo filmų herojų įvaizdį?
Urtė: – Dažniausiai atrodom kaip paprasti žmonės. (Šypsosi.)
Rūta: – Emo ir gotams neprijaučiame, tačiau dėl tam tikrų aspektų galbūt ir turime panašumų. Mus, kaip ir juos, domina tamsioji žmogaus asmenybės pusė. Tik tai išreiškiame kitaip.
Urtė: – O praminė greičiausia dėl to, kad dar nebūdamos „Terrible Twins“ padėdavome viena kitai projektuose. Mūsų panašus stilius, estetinis jausmas. Tik Rūta švelnesnė, manyje gal yra daugiau tos tamsos. Bet taip viena kitą papildome.
– O iš kur tas noras knaisiotis po tamsiąsias žmogaus asmenybės puses?
Urtė: – Manau, tamsa generuoja daug energijos. Kai esame linksmi ir laimingi, tiesiog džiaugiamės tuo. Kai šiek tiek kenčiame, tada prasimuša kūryba. Be to, man šiaip patinka „keistas“ grožis – kai tai, kas galėtų būti šlykštu ar nemalonu, yra pateikiama taip, kad tampa gražu.
Rūta: – Kalba apie tamsą vaizdais atsirado iš žmonių asmeninių kovų stebėjimo. Įdomu stebėti, kaip žmonės slepia tas savo asmenybės dalis, kurių nenori rodyti, ir momentus, situacijas, kai ši tamsa išlenda. Apie tai įdomu šnekėti vaizdais, bandyti perprasti tą žmogiškąjį mechanizmą kuriant, nors neįmanoma rasti teisingo atsakymo. Žodžiu, tamsus miškas.
Urtė: – Man patinka skaityti Sigmundą Freudą. Jis visai nemažai panagrinėjo tamsiąsias žmogaus puses.
– Kad mėgstate filosofiją, galima suprasti ir peržiūrėjus jūsų darbus. O kokios kitos meno šakos, be fotografijos, jums patrauklios?
Urtė: – Matyt, visos meno šakos įdomios. Manau, idėja ir istorija yra svarbiausia, o jų pateikimo formos gali būti pačios įvairiausios. Mes neapsiribojame fotografija. Nuo to pradėjome, bet kuo toliau, tuo labiau eksperimentuojame su skirtingomis medijomis – vaizdo, scenografijos. Pavyzdžiui, šiuo metu kuriame instaliaciją, kurios pagrindinis komponentas yra garsas.
Rūta: – Domina visos meno šakos, pats gyvenimas, aplinka, kurioje esi, žmonės, kurie tave supa, ir įvykiai, kurie atsitinka.
– Kaip vyksta kūrybos procesas, ar daug ginčijatės?
Urtė: – Mes veikiau diskutuojame, negu ginčijamės. Per diskusiją gimsta idėjos ir jų realizavimo variantai. Galbūt jau jaučiame viena kitą, o kadangi esame dviese, galime į tą patį dalyką pažiūrėti iš skirtingų kampų. Dažnai būna, kad dirbame prie vieno projekto, tačiau per daug net nesišnekame, tuomet sudedame į krūvą, ką padarėme, ir vis tiek viskas dera. Kai kurie projektai yra daryti tik mano arba tik Rūtos – kartais norisi padaryti ką nors individualaus, šiek tiek atsipūsti nuo komandinio darbo.
Rūta: – Nenoriu kartotis, bet daug ginčytis nereikia: kūrybos procesas seniai prasidėjęs ir nenutrūkstamai tęsiasi, nesvarbu, ar dirbame prie kokio projekto, ar ne.
– Jūsų darbai, mano akimis, gerokai perlipa fotografijos žanro ribas. Kaip jūs pačios apibūdintumėte tai, ką darote?
Urtė: – Įvardyti tai, ką darome, labai sudėtinga. Aš sakyčiau, kad kuriame istorijas. Pradėjome nuo fotografijos, bet ji tapo tik priemone situacijoms, charakteriams, kuriuos sukuriame, užfiksuoti. Pačios galvojame scenografiją, gaminame dekoracijas, kostiumus. Ką tik baigėme muzikinio klipo projektą jam kūrėme visą scenografiją.
Rūta: – Tai, ką darome, yra slėpynių su realybe žaidimas.
– Užsiminėte apie vaizdo klipo kūrimą. Kas tie laimingieji muzikantai?
Urtė: – „Hugo & Prismatics“, italų muzikinis projektas-albumas.
Rūta: – Tai buvo bendras „Terrible Twins“ ir režisieriaus Raoulio Paulet projektas, kurį prodiusavo „Red Gallery“, o mes esame menininkės rezidentės.
Urtė: – Visas projektas jungia komerciją su menu, taigi buvo įdomu įnešti savo duoklę.
– Kaip jums pavyko įsiprašyti į „Red Gallery“?
Urtė: – Praėjusią vasarą ten rengėme parodą, per tą laiką susidraugavome su žmonėmis, kurie kuruoja galeriją. Taigi jie pasiūlė mums dirbtuves, kur galėtume kurti.
– Tai palengvino jūsų būtį, bet esminio klausimo neišsprendė – ko gera, iš savo kūrybos kol kas nepavyksta išgyventi…
Urtė: – Nepragyvenam, bet, manau, tik kol kas. Nes esame dar jaunos ir daug eksperimentuojam, ieškome savo nišos.
Rūta: – Londone yra labai daug jaunų, įdomia kūryba užsiimančių žmonių, todėl sunkiau su savo kūryba sulaukti dėmesio, ypač jo finansinės išraiškos…
– Tai iš ko tuomet gyvenate?
Rūta: – Pas mus lyja pinigų lietus. (Juokiasi.)
Urtė: – Man nereikia pinigų, aš moku ir be jų gyventi. Tiesa, Rūta šiek tiek duoda iš to savo pinigų lietaus. (Taip pat juokiasi.)
– Sakėte, jog į Londoną išvykote tikėdamos, kad jame kultūrinis gyvenimas yra labiau up tu date. Ar daug laiko praleidžiate besikultūrindamos? Kur dažniausiai lankotės?
Urtė: – Bent kartą per savaitę nueinu į kokį nors renginį. Kultūrinio gyvenimo čia netrūksta, tik reikia spėti visur lankytis. Tuo man patinka Londonas – galiu kiekvieną savaitę eiti į garsių menininkų parodas, pamatyti meno šedevrus. Be to, „Red Gallery“, kur mes daug laiko praleidžiame, nuolat vyksta renginiai.
Rūta: – Londono kultūrinė scena tikrai plati ir atvira, tad galima prisigaudyti įvairių patirčių, tereikia laiko. Vizualiojo ir audiomeno renginiai visada domino, juose ir stengiuosi lankytis.
– Kaip Lietuvos meno scena atrodo iš jūsų perspektyvos? Ar turite laiko (ir noro) ja domėtis?
Urtė: – Stengiuosi stebėti Lietuvos meno sceną, mane ji tikrai domina. Galbūt joje šiek tiek trūksta įvairovės, laisvumo, eksperimentų, naujų vėjų. Manau, lietuviai yra labai kritiški ir skeptiški meno atžvilgiu. Kita vertus, galėčiau pasakyti, kad lietuviai yra stiprūs konceptualistai, pastebiu daug intelektualių jaunų menininkų, ir tai mane žavi.
Rūta: – Lietuvos meno scena ganėtinai jauna, todėl perspektyvi, bet kartu ir lėtai kintanti. Yra inovatyvių žmonių, bet jų galėtų būti daugiau. Manau, trūksta aplinkos (valdžios, visuomenės) susidomėjimo ir palaikymo.
– Ar bendradarbiaujate su lietuviais menininkais, gyvenančiais Londone?
Rūta: – Taip, bendradarbiaujame. Mus domina tautiečiai Londone. Jie čia atsirado siekdami tam tikrų tikslų, kaip ir mes. Esame panašūs, ir tai įkvepia.
Urtė: – Kolaboruojame su tais žmonėmis, kurių stilius mums patinka, ir kuriems patinka tai, ką darome mes. Tai nebūtai turi būti tautiečiai. Įdomiau bendradarbiauti ne su tautiečiais – taip labiau galima pažinti skirtingas kultūras ir jų požiūrį į meną. Be to, pastebėjau, kad lietuviai čia dažnai buriasi į grupes ir bendrauja vien dėl to, kad yra lietuviai, nors neturi nieko per daug bendra. Taigi man labiau imponuoja įdomus bendravimas, įkvėpimas, dalijimasis negu tautybė.
– Kiek jums svarbus pripažinimas?
Rūta: – Ne tiek svarbus pripažinimas, kiek dėmesys ir pagarba žmonių, kurių pačių kūryba ar požiūris į pasaulį mane domina. Ego lieka patenkintas labai intymiu lygiu.
Urtė: – Pripažinimas ir dėmesys skatina kurti. Tobulėti, pranokti save, nustebinti. Manau, kiekvienam menininkui reikia žiūrovo įvertinimo ir kritikos, tai ir patenkina jo ego.
– Gal įvardytumėte tas garsenybes, kurių dėmesys jums būtų ypač malonus?
Urtė: – Mane labiausiai įkvepia menininkės Marinos Abramović darbai. Nebūtinai norėčiau sulaukti jos dėmesio, bet kada nors tikrai norėčiau su ja susipažinti ir padiskutuoti.
Rūta: – Su Gregory Crewdsonu ir Peteriu Greenaway norėčiau pasikalbėti apie kūrybą, o su Terrance’u Mckenna – apie gyvenimą. (Šypsosi.)
– Kokie didžiausi „Terrible Twins“ pasiekimai šiandien?
Urtė: – Tai, kad pamažu įsiliejame į aplinką, kurioje gera dirbti. Dar tai, jog gauname projektų dėl to, kad žmones sudomino mūsų braižas. Tai ir yra mano siekis. Kurti tai, kas man patinka, ir sulaukti susidomėjimo.
Rūta: – Mano galvoje nėra termino „pasiekimas“. Tai, ką darome, yra tobulėjimo, savęs atradimo procesas, tęsinys be pradžios ir be pabaigos.
– O kiek jums svarbi Lietuva, ar ketinate į ją grįžti?
Urtė: – Myliu Lietuvą ir kada nors tikrai grįšiu. Kai atrasiu save, pamatysiu daug pasaulio, kai nebeliks to kirbančio kirmino širdyje, kuris neleidžia užsibūti vienoje vietoje.
Rūta: – Lietuvoje pradėjau augti kaip asmenybė, bet Londonas mane subrandino, jaučiu, kad noriu semtis patirties iš pasaulio. Londonas yra tik stotelė, kaip neseniai buvo ir Lietuva.