Nuotraukos: Gretos Gedminaitės ir herojų asmeninio archyvo
Vienas anonimas man kadaise pasakė tai, ką prisimenu kaskart, kai supuosi. Anot Eimunto Nekrošiaus, tas sūpuoklėse švytuojant iš vienos pusės į kitą pro ausis prašvilpiantis vėjas ir yra mūsų siela, jos pasirodymas. Suprantu, kad po žodžio „siela“ praradau kelis skaitytojus, bet tie, kurie liko, sužinos, kuo supimasis skiriasi nuo vaikščiojimo ir kur tai galima patikrinti, kai tau nebe devyneri ir nebeturi per pietus valgyti grikių košės.
Kai tik feisbuke sužinojau, kad Vilniuje kažkas kabina sūpynes suaugusiesiems, susiruošiau į turą jų išbandyti, nes suptis mėgstu kaip reikiant. Su drauge turėjome tris valandas, per jas teapėjome pusę tuo metų įvairiose Vilniaus centro vietose kabančių sūpuoklių (kuo geresnė draugė, tuo mažiau laikaisi plano). Tiesa, ne visose jautėmės apsalusios lyg lopšy ir vien dėl geros idėjos nelikom apakintos geltonųjų sūpynių šviesos. Turėjome keletą pastabų: dauguma jų aukščiau įsisupus pradeda kiek kreivoti, ant kai kurių sunku užlipti dėl aukštumo (pvz., Petro Cvirkos aikštėje), kai kurių (pvz., prie Baltojo tilto) nesugebėjome rasti (neišsprendėme, kuriems gėda, – sūpyndariams ar mums, bet kadangi sūpynių toje vietoje – net trejos, tai, aišku, prisiimame raudonį sau). Bet kai priėjome sūpynes, kurios neabejotinai tapo mūsų numylėtinėmis, bet kokius smulkius turo nesklandumus užgožė vien liaupsės.
Tos sūpynės pakabintos po Karaliaus Mindaugo tiltu. Prie jų patekti ne taip lengva (bateliai verkia duženų valgomi), jos tikrai nesupa aukštai, bet ten vyksta magija – tarsi patenki į Gedimino galvą kaip tik tada, kai Lizdeika jam aiškina sapną, ir pro slaptas ateities užuolaidas tau vizijoje probrėkšmiais sušmėžuoja Gedimino pilis – sušmėžuoja ir išnyksta, sušmėžuoja ir išnyksta.
Sūpynėmis Vilnių nukabinėjo architektų ir prijaučiančių savanorių būrelis, pasivadinęs anoniminiu [sūpynių] fondu. Savo akciją jie pradėjo likus mėnesiui iki Tarptautinės architektų dienos, liepos 1-osios. Pagrindinis reikalo įsupėjas pasakoja, kad jam paprasčiausiai pačiam patinka suptis, todėl eidavo to daryti į Rūdninkų vaikų žaidimų aikštelę. Ten pamatė, kad vienų sūpuoklių jau kabo tik grandinės, ir sugalvojo prikabinti ant jų sėdynę. Taip dingtelėjo mintis, kad sūpynių reikia ir daugiau. Antrosios visai simboliškai pakibo po Fluxus tiltu, bet dar simboliškiau jas jau po poros dienų pradangino nežinoma srovė. Galbūt ta srovė – sargas, galbūt – vargas.
Nes, deja, ne tik vėjas ausyse švilpia supantis, bet kas nors vis nušvilpia ir kitas sūpynes. Kai vyko pokalbis su anoniminio sūpynių fondo valdybos nariu, sūpynių jau buvo septyneriomis mažiau nei pradžioje, kai jų buvo dvidešimt. Kai straipsnis skaitomas, jau nebelikę ir vienų įspūdingiausių – „Krantinės arkos“ (aka Vamzdžio) – sūpynių. Bet užtat šviesioji dalis – fondas jau plečiasi į Kauną, Šiaulius ir Druskininkus, kur ieško savanorių padėti kabinti sūpuokles. Man ši iniciatyva šiek tiek primena oranžinių dviračių atvejį – visi pirmieji kadaise išgaravo, bet nepasidavus gera idėja palengva tampa natūralia miesto dalimi. Siūlome jums kelis pasisiūbavimus su pagrindiniu anoniminiu įsupėju.
– Kodėl fondas anoniminis?
– Taip įdomiau!
– Ar nebūtų buvę geriau kabinti gavus leidimus?
– Viskas nutiko labai spontaniškai. Jei būtų reikėję gauti leidimus, turbūt laukti būtų reikėję iki dabar. Nors, įtariu, net nebūtume jų gavę. Daugiau azarto buvo viską daryti patiems anonimiškai.
– Kelių jūsų reikia vienoms sūpynėms pakabinti?
– Trijų, bet pakaktų ir dviejų.
– Kodėl visos sūpynės vienodos išvaizdos?
– Na, kuriam tarsi ir brendą. Jei fondo sūpynės paplis po kitus miestus, jas bus galima atskirti. Čia panašiai kaip „Maxima“ – ji irgi nesitaiko prie aplinkos, visur pažinsi.
– Kodėl tik centre?
– Čia daug žmonių, čia vyksta judėjimas ir gyvenimas. Buvo minčių kabinti ir toliau. Dar ne vakaras.
– Kokia būtų utopiškiausia vieta, kurioje norėtumėte pakabinti sūpynes?
– „Krantinės arka“ ir buvo ta vieta. Iki pačios pabaigos nebuvome tikri, ar pavyks.
– Tikrai įdomu, kaip pavyko.
– Tiesiog permetėm virvę. O mūsų mazgas labai protingas – suriši jį apačioje ir pritrauki sūpynes. Tai tvirtas jūrinis mazgas.
– Ar aiškinotės technologiją, kad viskas būtų saugu ir lygu?
– Dėl saugumo svarbiausia buvo virvės storis. Tikrai į saugumą kreipėm dėmesį labiau nei į kiekybę. Už tuos pačius pinigus galėjom dvigubai daugiau sūpynių prikabinti, bet jos būtų nutrūkusios pirmą savaitę. Svarbiausia – virvės storis ir kaip užrišti mazgą.
– Kokie įsimintiniausi kabinimo atvejai?
– Kiekvienąkart kabinant kas nors atsitikdavo. Pavyzdžiui, Rūdninkų aikštelėje kabinant prieidavo koks nors žmogus ir pradėdavo save kaltinti, kodėl jis pats nesugalvojo to padaryti, nors kasdien ten veda savo vaiką, o čia kažkas iš šalies pakabino. Kabindami dažnai sutikdavome užsieniečių, kurie būdavo nustebę, kad mes tai darome iš geros valios, tikrai be jokių politinių, reklaminių ar komercinių užkulisių. Jie mums siūlė būtinai rinkti pinigus, nes per gerai tai daryti nemokamai. Viena moteris prie elingo (tai yra betoninė konstrukcija prieš Sporto rūmus, prieplauka, beveik garažas laivams – red. past.) vaikščiojo tokia melancholiška, o kai sūpynes pakabinome, pirmoji išbandė ir labai džiaugėsi, kad nepykina. Ji labai pralinksmėjo. Feisbuke kažkas parašė, kad matė Rūdninkų aikštelėje neįgalią mergaitę, kuri suposi vis aukščiau, o jos šypsena vis didėjo. Tai ką čia dar pridėti?
– Man pasirodė, kad nė vienos jūsų sūpynės neskirtos įsisupti labai aukštai, labiau pasisūpuoti?
– Visąlaik žiūrėjom saugumo. Kabinti stengėmės taip, kad vaikas nesugebėtų užlipti vienas ir visada ateitų su kuo nors, kas jam padėtų ir prižiūrėtų. Bet ant kiekvienų sūpynių išdegintas užrašas „sūpuokitės atsakingai“, nes ir suaugusiųjų to prašom.
– Kodėl tinka ar net reikėtų suptis suaugusiam žmogui?
– Keista buvo, kad kabinant sūpynes pasigirsdavo komentarų: „O, žiūrėk, vaikams pakabino sūpynes“. O mes galvojom: „Kodėl, kodėl jūs taip manot?“ Mes kabinom iš dalies dėl to, kad suaugusieji yra primiršę, ką reiškia suptis. Kad jie galėtų pasileisti į nesvarumo būseną. Todėl ir kviečiam suaugusiuosius suptis – kad jie truputį grįžtų į vaikystę.
– Su kuo tau asocijuojasi sūpynės?
– Vieną vakarą nuėjau prie Baltojo tilto sūpynių ir prasisupau valandą, to net nejausdamas. Ir supratau, kad ta būsena žmogaus visai nevargina, ne taip kaip vaikščiojimas ar sėdėjimas. Tai tarsi judėjimas vietoje. Matyt, reikėtų padaryti didesnę analizę, bet tai savotiška būsena. Apimtas jos pradedi ne apie ką nors mąstyti, o tiesiog mąstyti.
– Įsisvajojant – kokių dar idėjų miestui, be sūpynių, norėtum pasiūlyti?
– Burbuliatoriai, Šnipiškių raidės, mini protestai Lukiškių aikštėje – man patinka visos iniciatyvos, kurios įtraukia žmones miestą pamatyti kitaip.
