Mes ne Kultūros ministerija ir ne prezidentūra, bet vis tiek leisime sau pagirti svarbiausius metų kultūrinio gyvenimo įvykius bei reiškinius. Deja, tik pagirti, nes premijų įsteigti kol kas negalime.
Jau pernai aiškinome, kodėl nesudarinėjame jokių dešimtukų, nerenkame geriausių metų knygų, filmų, muzikos albumų, spektaklių ar kitokių topų, kaip tai daro kiti. Ogi todėl, jog jūs esate pakankamai protingi (jei jau mus skaitote), kad ir be mūsų pagalbos išsirinktumėte savo pačius pačiausius, – juk visus metus jums negailėjome pasiūlymų, kur nueiti, ką paskaityti ar paklausyti.
Užuot sudarinėję visokiausius topus, draugiškai surėmėme galvas ir pamėginome prisiminti, kas ypač svarbaus ir gero įvyko Lietuvos kultūriniame gyvenime praėjusiais metais.
Mūsų dailės skyrelio vedėjas Paulius Andriuškevičius į garbės lentą pasiūlė (ir niekas dėl to nesiginčijo) Lietuvos parodą oO, kuri šią vasarą buvo rodyta 55-ojoje Venecijos bienalėje, ir jos pagrindinį projekto kuratorių Raimundą Malašauską, Lietuvos bei Kipro menininkus, pristačiusius savo kūrinius. Bienalėje Lietuvos ir Kipro paviljonas buvo apdovanotas specialiuoju paminėjimu (angl. – special mention), o meno pasaulis dar sykį įsitikino, kad ir nedidelės valstybės užaugina didžių menininkų.
Paulius taip pat norėtų pagerbti praėjusią liepą duris atvėrusią meno bei edukacijos instituciją „Rupert“ ir jos direktores Justiną Stašelytę bei Justę Jonutytę. Anot jo, „Rupert“ sėkmingai plečia Lietuvos ir užsienio kūrėjų akiratį ir siūlo iki šiol Lietuvoje labai retas rezidencijų bei edukacijos programas, taip pat didina Vilniaus miesto gyventojų kultūrinį pažinimą – šį rudenį buvome pakviesti į pasaulinio garso ispanų menininkės Doros Garcíos parodą „Europos Jeruzalė“.
Mūsų knygų spintos ekspertas Marius Burokas (beje, Vilniaus knygų festivalyje jis buvo paskelbtas Metų knygnešiu) džiaugiasi, kad atsigauna lietuvių populiarioji literatūra ir į garbės lentą siūlo dvi lygiavertes partneres – Andriaus Tapino „Vilko valandą“ bei Justino Žilinsko „KGB vaikus“.
Pasak jo, tai kokybiški, vakarietiškus standartus atitinkantys, bet originalia lietuviška medžiaga paremti kūriniai, sulaukę didelio skaitytojų susidomėjimo. Marius giria ir išradingas pačių autorių sugalvotas knygų reklamos kampanijas. Metų knygnešį džiugina ir tai, kad į šių metų geriausių knygų rinkimus pagaliau pakliuvo ir pirmoji tik elektroninė knyga – Dainiaus Dirgėlos poezijos rinkinys „Stebėtojo užrašai“.
Teatro skyrelio vadovė Goda Dapšytė giria (ir mes jai vienbalsiai pritariame) penkias naujas premjeras iki Naujųjų metų pristačiusį Vidą Bareikį už kiekybės bei kokybės santykį. Taip pat jos komplimentų sulaukė Yanna Ross už „Mūsų klasę“ ir jos sukeltą ažiotažą bei naują požiūrį į istoriją.
Goda taip pat katučių ploja Menų spaustuvės, „Pet Punk“ ir „Atviro rato“ „Tėčio pasakai“ už sėkmingą bendradarbiavimą atveriant naujas teatro erdves. O metų įvykiu vadina Sashos Waltz spektaklio „Kūnai“ pristatymą Vilniuje – nes geriau vėliau nei niekada.
Mūsų kino ekspertės Lina Žukauskaitė ir Jorė Janavičiūtė visus laurus atiduoda dar nerodytam, bet daug vilčių teikiančiam Igno Jonyno filmui „Lošėjas“. Už tai, kad atkreipė žiūrovų ir kino profesionalų dėmesį ne viename tarptautiniame festivalyje ir tapo pirmuoju lietuvišku filmu, patekusiu į prestižinį San Sebastiano festivalį.
Mūsų modistė Sandra Kliukaitė pasidžiaugė, kad lietuvių dizaineriai šiemet prasinešė per visus svarbiausius dizaino renginius mūsų planetoje – Milano, Londono, Niujorko dizaino savaites, Paryžiaus dizaino parodą „Maison et Objet“, „Formex“ dizaino mugę Stokholme, Tokijo dizaino turgų ir kt. Be to, pirmą kartą istorijoje atidaryta lietuvių dizainerių parduotuvė-galerija Japonijoje, kuri vadinasi „Nūnai“.
O kas ypatinga šiais metais įvyko muzikos srityje? Na, labiausiai pradžiugino tai, kad ir lietuvių popmuzikos atlikėjams pagaliau lenkiasi ne kultūrnamiai, o didžiulės arenos. Vis dėlto aukščiausią balą iš trijų šiemet jose koncertavusių banginių (Andriaus Mamontovo, Egidijaus Dragūno, Marijaus Mikutavičiaus) skiriame ne Selui, o legendinę savo grupę „Foje“ keturiems įspūdingiems pasirodymams prikėlusiam A.Mamontovui. Labiausiai norėtųsi padėkoti visiems, kas tiki lietuviškos muzikos (tiek pop, tiek alternatyviosios) progresu ir rengia įvairiausio plauko festivalius bei smulkesnius muzikinius susiėjimus, ypač žemai lenkiamės savo bičiuliams iš „Lofto“, kurie praėjusiais metais išpildė ne vieno melomano svajonę. Dar dėkojam užsienio atlikėjų koncertų organizatoriams, kad atveža ne tik rusiško šlamšto, bet ir vis daugiau dėmesio vertos muzikos atstovų.
Ta mūsų lenta, žinoma, ir šiemet labai subjektyvi. Greičiausiai ką nors pamiršome paminėti – nepykite, ir vėl pažadame pasitaisyti su jūsų, mieli „37O“ skaitytojai, pagalba. Deja, jau turime baigti pagyrimus, nes nebeturime vietos. Skaitykite naują numerį, kur rikiuojasi nauji pretendentai į šių metų garbės lentą. Gal tarp jų būsite ir Jūs?