„VAIZDŲ VIETA. LIETUVOS FOTOGRAFIJA ILIUSTRUOTUOSE ŽURNALUOSE XX A. 7–8 DEŠIMTMEČIAIS“
VEIKS IKI VASARIO 15 D.
NDG, Vilnius. Projekto koordinatoriai – Ieva Mazūraitė-Novickienė ir Audrius Novickas.
Mane traukia vaizdingos vietos: fiordai, kalnų papėdės, jaukios miško proskynos, tačiau tiesiog negaliu atsispirti vaizdų vietų traukai. Vieną iš tokių neseniai aptikau Nacionalinėje dailės galerijoje. „Vaizdų vietos“ kuratorė I.Mazūraitė-Novickienė ir architektas A.Novickas surėmė kaktas ir surengė šaunią parodą, kuria pagerbė praeities spaudos ir fotografijos sąjungą.
Norėčiau pradėti nuo to, kad parodos pavadinimas (ar bent jau antroji jo dalis) labai nuobodus, palyginti su tuo, kas joje eksponuojama. Atsispyrus nuo parodos plakato juk buvo galima ir drąsiau, pvz., „Vaizdų vieta. Tarybinės moterys“, ypač turint omeny, kad sovietinio žurnalo „Tarybinė moteris“ numerių parodoje – ne vienas ir ne du. Bet tai tik pokštas, ne kritika. Pavadinimas atspindi kontekstą ir parodos medžiagą – XX a. 7–8 dešimtmečiais leisti lietuviški sovietiniai žurnalai su žymių lietuvių fotografų nuotraukomis.
Toji spauda pageltusi ir susiraukšlėjusi nuo senatvės, o ją puošiančios fotografijos, žinoma, nė iš tolo neprilygsta šiandienių žurnalų nuotraukų spalvingumui ir pikselių skaičiui. Tačiau žavi sovietinis koloritas, o kai pamėginu imtis kandesnės kritikos (gana pokštauti!), pradedu suvokti, kad mūsiškių, XXI a., žurnalų vaizdai meninio stiliaus atžvilgiu yra netgi skurdesni, palyginti su darytais sovietmečiu. Anuomet tokie fotografai kaip Algimantas Kunčius, Vitas Luckus, Aleksandras Macijauskas, Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Liudas Ruikas žurnalams siūlydavo savo geriausius darbus (mano galva, parodos aprašyme paminėtas terminas „galerija be sienų“ yra gana taiklus). Tai matyti plika akimi: dauguma senųjų pramoginių žurnalų puslapiuose sugulusių nuotraukų yra puikios meninės kokybės. Fotografijomis pirmiausia siekiama ne dokumentuoti, tačiau sukurti tam tikrą nuotaiką, o kai kurios jų savo avangardistiniais užmojais net pralenkia kompiuterine grafika išdailintas „fotoseseris“ iš ateities, galvoje turiu Vitalijaus Butyrino, Mariaus Baranausko technikas ir puikų Henriko Liandzbergo montažą 1969 m. „Nemune“.
Grįžtant prie „Nemuno“, „Jaunimo gretų“, „Švyturio“ ir kitų žurnalų, kuriuos galime išvysti tik per mus ir juos skiriančius stiklus, verta pamąstyti apie tai, kaip šie archajiniai leidiniai, metams bėgant, pakeitė savo funkciją – iš sovietinės popkultūros objektų jie virto meno kūriniais. Ką gali žinoti, gal ateityje ir „37O“ viršelius išvysime po stikliniais gaubtais parodoje „Lietuvos fotografija iliustruotuose žurnaluose XXI a. 2-ajame dešimtmetyje“?
Vis dėlto parodos – vieta ne tik vaizdams, bet ir tekstams. Klimpstant gilyn, jų vis daugėja. „Tekstų ir vaizdų jungtys, mirgančios žurnalų puslapiuose, veikė kaip garantas, jog fotografijos bus suprastos reikiamai“, – skelbia anotacija ant parodos sienos. Tačiau žiūriu aš į ant tos pačios sienos pakabintas iškirptas ir išdidintas senųjų žurnalų straipsnių paantraštes: „Paauglių vystymosi ypatumai“, „Nuobodžiaujantis neonas“, „Iš prisiminimų apie Leniną“, ir kaip reikiant suprantu, kad reikiamai nesuprantu, ką jos iš tiesų turėtų reikšti. Pavyzdžiui, gėriuosi puikia A.Macijausko fotografija, kurioje pavaizduotas atletiškas pusnuogis vyras cerkvės fone, o virš jos matau paantraštę „Cirkas ant ramentų“. Suprantu, matyt, ne taip, kaip reiktų, kaip pokštą greičiausiai. Straipsnių fotografijos ir jų paantraštės nepasikeitė, tačiau jas suvokiančios sąmonės – dar ir kaip. Įdomu, kad „tekstų ir vaizdų jungties“ rezultatas šioje ekspozicijos atkarpoje stipriai priklausė nuo parodos rengėjų, taigi galbūt ir parodoje „Vaizdų vieta“ kažkas turėtų būti „suprasta reikiamai“? Aš turbūt pražiūrėjau ir praskaičiau, bet gal jums pavyks iššifruot?
„Vaizdų vieta“ – ne pokštas! Rekomenduoju.
VEIKS IKI VASARIO 12 D.„MAŽOJI LIETUVA“. FOTOREFLEKSIJOS
Galerija „Aidas“,Vilnius.
Ar esate ką nors girdėję apie galeriją „Aidas“? Mane pasiekė aidas apie šioje nedidelėje meno galerijoje vykstančią žurnalistės ir fotografės Lilijos Valatkienės fotografijų parodą, tad apsiginklavau pieštuku bei užrašų knygute, užsimaukšlinau akinius ir išėjau pasivaikščioti Trakų gatve, kurioje pasukau ne į dažnokai aplankomą barą „Marsas“, o į greta esantį galerijos kiemą.
Išsiveržti iš muziejų ir meno centrų erdvių vėsos bei nebylumo ir apsilankyti jaukioje galerijytėje yra didelis malonumas, o „Aidas“ yra būtent tokio tipo parodų erdvė. Deja, jaukumu viskas ir baigiasi. Susidaro įspūdis, kad galerijos ir parodos kuratoriai (kas jie, nepasakyta) kiek aplaidžiai žiūri į savo pareigas. Štai keli nusivylusio lankytojo pastebėjimai: 1) kortelės su kūrinių pavadinimais kontrastuoja su kūriniais; 2) dalis darbų pakabinti kreivai; 3) parodos aprašymas, atspausdintas ant vieno A4 formato lapo ir įdėtas į aplanką, besimėtantį ant vienos iš palangių, atrodo kiek juokingai; 4) labai liūdina prastas apšvietimas. O fone grojantis žvalus džiaziukas, nors ir kiek netikėtas, tačiau nuteikia maloniai!
Bet ką aš čia taip rūškanai pradėjau, geriau pereikime prie Lilijos fotografijų, ir iškart linksmiau pasidarys. Žiūrovą jos patraukia savo ryškumu ir beveik fantastinėmis spalvomis. Matyti, kad prie jų buvo padirbėta fotošopu ar kuria kita kompiuterine vaizdų apdirbimo programa. Šį faktą liudija ir menininkės fotografijoms būdingi metaforiniai negatyvų įvaizdžiai. Kartais kompiuterinės grafikos įsikišimas labiau vykęs, kartais mažiau. Formos atžvilgiu viena įdomiausių (ir gana dažnai naudojama) stilistinių priemonių – fotografijos padalijimas į tris planus, mano užrašų knygutėje pakrikštytas „spalviniu triptiku“. Spalviniu dėl to, kad dvi arba viena „triptiko“ dalys yra spalvotos, o likusios bespalvės (juodai baltos arba rusvos). Tačiau ribos tarp skirtingų spalvinių (priešingai nei tarp erdvinių) planų nėra griežtos ir todėl malonu stebėti, kaip prieš akis spalvotas virsta bespalviu. Taip pat kai kuriuose darbuose įdomiai abstrahuojama erdvė (ypač fotografijose „Rusnės kaminai nebealsuoja“ arba „Lelijos nužydėjo“) ir jeigu ne išdavikai pavadinimai, reikėtų ir ilgiau parymoti prie kūrinių, mėginant identifikuoti, kas juose pavaizduota. „Kelias į senąją Mingę“ – puiki fotografija, tačiau netoli jos kabo visiškai prasta (ir su nevykusiu simbolistiniu užmoju) pirmoji ciklo „Juk aš žinau, kad mano atpirkėjas gyvas“ nuotrauka. Taigi, būkime budrūs.
Turbūt supratote iš fotografijų pavadinimų, kad jas siejanti Mažosios Lietuvos tema turi religinių ir tautinių atspalvių. Šiuo aspektu į L.Valatkienės parodą galima pažvelgti iš kito žiūros taško – ji lankytojui gali būti įdomi ne tik meniniu, tačiau ir istoriniu ir (ar) antropologiniu (ypač per menininkės Mingės plenerą aptiktas ir nufotografuotas „giminių žemėlapis“) atžvilgiu. Tačiau apie šitai jau ne man spręsti. Siūlyčiau įsiklausyti į aido nešamą žinutę ir kokį kartelį neplanuotai pasirinkti Lilijos fotografijas vietoj marsietiško kokteilio.