Nuotraukos: Dalios Čiupailaitės ir Dariaus Petrulaičio
Jei kavos pupelė būtų molekulė, – mažiausia medžiagos dalelė, susidedanti iš atomų, susijungusių cheminiu ryšiu, – nuo jos prasidėtų ilga istorija ir procesas, kurio metu pupelė pavirsta kava ir įgauna kūną, turintį formą, struktūrą ir funkcijas, tada ją būtų galima nagrinėti anatomiškai ir tai vadinti mokslu. Tačiau kai kalba pasisuka apie kavos kvapą, skonį ir emociją – mokslas pasibaigia. Kava tampa menu. Tai maža istorija apie kavos meną bei mokslą ir žmogų „viską viename“ – Emanuelį Ryklį, plonyte karštąja linija tarp kūrybininkų ir klientų laviruojantį reklamos projektų vadovą, kurį Vilniaus klubinėtojai dar pažįsta kaip VJ iš „Rüt Rüt“, o kavos gurmanai – kaip „Crooked Nose & Coffee Stories“ kavos kūrėją.
Emanuelio sąrašas
3 valgomi dalykai, be kurių gyvenimas būtų tiesiog blankus
Sūri karamelė
Afrikos kava
Apelsinų sultys
3 daiktai, be kurių neįsivaizduotum savo gyvenimo
Pieštukas
Popieriaus lapas
Dušas
3 kitų užrašytos istorijos ar knygos, kurias verta perskaityti
Ericho Marios Remarque’o „Juodasis obeliskas“
Carlo Gustavo Jungo „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“
Solveigos Masteikaitės „23 stiklai vitražui“ (dar neišleista)
3 mėgstamiausi šriftai
„Times New Roman“, „Helvetica“, „Courier New“ ir jų variacijos
– Emanueli, kaip čia nutiko, kad Vilniaus klubinėtojams anksčiau plačiai žinomas Emanuelis Ryklys – VJ iš „Rüt Rüt“ – tapo tokiu rimtu kavos gurmanu, kavos mokytoju ir net įkūrė nuosavą kavos manufaktūrą?
– Klubinėjimas ir visi muzikiniai, vaizdo, multimedijos reikalai man irgi buvo gana rimta. Hobis, bet profesionalus. Aišku, atsipalaidavimo tuose naktiniuose reikaluose buvo daug daugiau. Tai kompensuodavo tą įtampą, kuri susitelkdavo dirbant išties rimtus reklamos agentūros darbus. O su kava ir manufaktūros atsiradimu balansuoju ant tos plonos ribos tarp darbo ir malonumo. Vis dar pavyksta. Nė viena pusė nelaimi. Kita vertus, pradėjus rimčiau užsiimti kava, dingo muzikos, filmų ir apskritai kito pobūdžio informacijos apetitas. Dvejus metus ausys atmesdavo daugumą garsų ir vaizdų, išskyrus skrundančių ar malamų pupelių, cha. Šiuo metu viskas ramiau, paprasčiau, tolygiau. Yra laiko ir kavai, ir muzikai, ir filmams, ir sportui. Gal tik knygų krūvelė kaupiasi ant stalo visai neskaitoma. O dėl gurmaniškumo ir mokytojavimo, tai aš visa tai vadinu paprasčiau – entuziazmu. Tiesiog tai, ką šiuo metu veikiu su kava, mane patį jaudina ir natūraliai labai noriu tuo dalytis. Nesureikšmindamas ir nepaversdamas snobiškumu. Tikiuosi, kad tai suvokia ir visi, užsukantys į manufaktūrą.
– Ar tai reiškia, kad garsieji „Go Gaga“ vakarėliai ir VJ veikla jau praeitis, kuri daugiau niekada nebegrįš?
– „Go Gaga“ gyvena savo ritmu ir yra organizuojama kitų draugų, kurie prisidėjo prie šių renginių serijos. VJ dalykai tikrai vargu ar kada sugrįš. Viskam savas laikas. Apskritai, judančio vaizdo darbai man iš esmės baigėsi su muzikos, plokštelių kolekcijos auginimu ir visa muzikine „Bangų“ iniciatyva. Kartkartėmis išlendu pravėdinti plokštelių ar sudėlioju vieną kitą muzikinę porciją. Muzika, ko gero, yra arčiausiai kavos, bet stengiuosi ja nepiktnaudžiauti. Klausytis ir dalytis mažais gurkšniais.
– „Crooked Nose & Coffee Stories“ turbūt negimė per vieną naktį? Kokiomis aplinkybėmis ji išvis užsimezgė?
– Gimė per kokius trisdešimt metų. Keista ir pačiam, kai visą gyvenimą svarbus dalykas ilgą laiką buvo pasyvios stebėtojo-vartotojo formos. Na, bet viskam ateina savas laikas. Atėjo ir kavai. Tiesą sakant, viskas gana greitai susikristalizavo, kai pajutau, kad kava labai įkvepia ir gali būti mano idėjų ašis, pagrindinė tema. Be to, visą laiką man buvo įdomu sukurti ką nors labai apčiuopiamo, labai tikro. Kava kartu tapo nauju iššūkiu, nauju malonumu, nauja mano kalba.
– Iš kur atsirado tiek daug žinių apie kavą ir visą jos „anatomiją“? Tai juk atskiras mokslas, kuriam perprasti turėtų reikėti labai daug laiko ir įgūdžių…
– Nepasakysiu nieko naujo paminėdamas internetą ir ten esančius šaltinius, paskui buvo kelios knygos kavos tema ir namudinė praktika, skrudinant kavą keptuvėje. Dabar tai juokinga, bet vis dar sukelia teigiamų emocijų. Taip pat buvo bandymas sustruktūrizuoti informaciją apie kavą. Internete galbūt ir rasi viską, bet be pradžios ir pabaigos. Man norėjosi kokios nors konkrečios kavos suvokimo sistemos ir ją po truputį sau dėlioju. Iš to gimė ir kavos degustacijos, ir kavos konferencija „Dark Times“. Taip pat tobulinausi kavos mokykloje Londone ir bendravau su žmonėmis, kurie jau ilgą laiką „nardo“ kavoje. Vis dėlto kava nors ir mokslas, bet vis dar labai labai jaunas. Kalbu tiek apie kavos aromatus ir skonį, tiek apie jos poveikį organizmui bei socialinę įtaką.
Kavos skrudinimo ir ruošimo įgūdžiai atsiranda su praktika. Bet ir čia pilna vietos interpretacijoms. Nėra geriausio pasaulyje skrudintojo. Nėra skaniausios pasaulyje kavos. Tai subjektyvūs dalykai. Skonio reikalas. Susitarimai. Nenuvertinu sertifikuotų kavos degustuotojų, turinčių įspūdingai išlavintą skonį, bet labiau skatinu vadovautis savo skoniu, savo reakcija, savo intuicija. Kava, visų pirma, turi kvepėti skaniai ir patikti tau asmeniškai. Tik tada ji taps skaniausia ir brangiausia pasaulyje. Ir net nesvarbu, ar sugebėsi jai rasti žodinį apibūdinimą, ar ne. Meilei tūkstantis vardų.
– Ar įmanoma žodžiais trumpai apibrėžti, kokia yra kavos anatomija?
– Patraukli.
– Papasakok keisčiausią istoriją apie kavą…
– Vis dar keisčiausia kavos istorija yra apie tai, kas sugalvojo paskrudinti kavą ir užpylęs ją karštu vandeniu paragauti. Tai lygiai tas pats, jei dabar kam nors šautų į galvą paskrudinti vyšnios kauliuką, jį sumalti, užpilti vandeniu ir gerti. Skamba kaip beprotybė, bet kažkas tai padarė. Aišku, tai neįvyko per dieną ar net per kelerius metus arba amžius. Ir vis dėlto tai kol kas didžiausia kavos paslaptis ir man įdomiausia istorija, kurios, manau, taip niekada niekas ir nesugebės papasakoti.
– Taigi, koks tas kelias nuo pupelės iki „Crooked Nose & Coffee Stories“ pakuotės su istorija? Iš kur atkeliauja pupelės? Kokia jų kelionė iki jūsų kavos fabrikėlio Pylimo gatvėje?
– Manufaktūroje paprastai žaliuoja bent penkių šešių skirtingų pasaulio šalių kava: Meksikos, Brazilijos, Kolumbijos, Kenijos, Etiopijos. Šiuo metu kaip tik neturiu Azijos kavos, tačiau paprastai naudojame Indonezijos Sumatros salos pupelės. Jos naudojamos „Crooked Nose & Coffee Stories“ kavos mišiniuose. Bandymams, degustacijoms, draugams. Kava atkeliauja per importuotojus, padeda draugai „Taste Map“. Taip pat, jei tik kavos dievai duos, greitai pradėsime tiesiai pirkti kavą iš Ruandos.
– Kiek laiko jau veikia manufaktūra? Ar daug žmonių dirba kartu jumis?
– Manufaktūra duris atvėrė vos daugiau nei prieš metus. Didžiąją laiko dalį čia leidžiu vienas, bet šiuo metu padeda dar du žmonės, o prie didesnių projektų, tokių kaip, pavyzdžiui, kavos konferencija, dirbome keturiese su dar keturių savanorių pagalba. Nuo praėjusio pavasario iki vidurvasario kiekvieną sekmadienį organizuodavome „Kavos klubą“, taip pat bent kartą ar du per mėnesį rengiame kavos degustacijas. Kartkartėmis įvairiuose renginiuose atidarome trumpalaikes pop-up kavines, kurias pradėjome daryti dar net neturėdami savo vietos. Greitai vienos dienos kavinė atvers duris ir Berlyne.
– Lietuviai turbūt nėra labai dideli kavos gurmanai ir kavos kultūros pažinėjai?
– Lietuviai turi gerą skonį ir yra smalsūs. Iš visų sutiktų žmonių tik vienas kitas buvo nusiteikęs skeptiškai kavos atžvilgiu. Tokių, kuriems Lietuvoje visai nerūpėtų kava, mano galva, yra vienetai. Bent jau tie, su kuriais susitinkame kasdienybėje ir per renginius, tikrai nuoširdžiai domisi kava. Klausimų būna išties daug, o džiugesio pažinus tikrą kavą dar daugiau.
– Jei neklystu, pats anksčiau dirbote įvairiose reklamos agentūrose? Kaip patirtis dirbant su reklama dabar veikia „Crooked Nose & Coffee Stories“ ženklo populiarinimą, pakuočių dizainą ir pan.?
– Reklamos agentūrose visada buvau žmogus, kuris tiesiogiai bendrauja su klientu ir pristato jo užduotį agentūroje, taip pat neša kūrybos agentūros sprendimus, idėjas klientui. Aš projektų vadovus matau kaip tuos žmonės, kurie vaikšto plona karšta linija, – iš vienos pusės klientas su savo tikslais ir požiūriu, iš kitos pusės – ambicingi kūrybininkai su savo vizijomis ir idėjomis. Jiems reikia kaip nors susikalbėti, ir tada atsiranda projektų vadovas. Jis turi mokėti kūrybos žmonių kalbą ir kliento kalbą. Projektų žmogus yra vertėjas, mediumas, psichologas, labai lemiantis rezultatą. Dirbdamas agentūrose pažinau ne tik tuziną nuostabių ir įkvepiančių žmonių, suradau draugų, bet ir išmokau disciplinuotai bei šaltai darbuotis, o kūrybiniai sprendimai, dizaino reikalai man visada buvo artimi, tik paprastai čia vadovaujuosi intuicija, nuojauta, širdimi.
– Emanueli, o kas rašo tas gražias kavos istorijas ant pakelių?
– Septynias kavos istorijas parašė S.Masteikaitė. Jai be dvejonių patikėjau įgyvendinti šią idėją. Jos tekstai tebėra gyvi net po daugiau nei dvejų metų, nes būtent tiek jie gyvena ant pakuočių.
– Po kuriuos pasaulio kraštus, šalis, miestus jau yra pakeliavusi „Crooked Nose & Coffee Stories“ kava su istorijomis?
– Džiaugiuosi, kad kava, kurią skrudiname Vilniuje, priimama Lietuvoje, bet ji jau buvo Berlyne, keliavo į Hirošimą ir kitus Japonijos miestus, taip pat nemažai svečių sulaukėme iš Skandinavijos, Rygoje turime savo gerbėjų, taip pat Kijeve, o štai nesenai didelė kavos siunta iškeliavo į Almatą, Kazachstaną.
– Geriausias kavos receptas pagal E.Ryklį yra…
– Gerti kavą tuomet, kada tikrai jos nori.