Rašė Jurgita Kviliūnaitė
Pagrindiniu atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečio akcentu tituluota Dainų šventė baigėsi, tačiau diskusijų cunamiai vis dar nenurimsta tiek žiniasklaidoje, tiek socialiniuose tinkluose. Susidaro įspūdis, kad 100-mečio renginiams deramai pasiruošti tiesiog nespėjome. Kodėl? Nes didžiąją laiko dalį ne veikėme, o ginčijomės – pradedant tautiniais drabužiais pradinukams, baigiant paminklu Lukiškių aikštėje. O kur dar pavėluoti viešieji pirkimai, tokius, regis, paprastus dalykus kaip šventės dalyvių maitinimas pavertę beveik (ne)įmanoma misija.
Regis, mes tik taip ir mokame švęsti – ginčydamiesi it sena sutuoktinių pora per savo 50-ąsias vestuvių metines: vienam maistas neskanus, kitam samdyti muzikantai ne tą groja. Skirtumas tas, kad senoliams nelabai rūpi pasiruošimas šventei, nes ją organizuoja bei finansuoja vaikai ir anūkai. Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio renginiams metėmės mes visi, tad natūralu, kad nemaža visuomenės dalis norėjo žinoti, kaip tie pinigai bus išleisti.
O kai sužinojo, tada puolė į atlapus valdžios atstovams – kodėl, kaip, kada? Kol šie baksnojo pirštais vieni į kitus ir vilkino laiką nepriimdami jokių sprendimų, ir šventės atėjo. Tada, matyt, įsijungė tas: „Oi, degame, reikia kažką daryti!“
Dėl to Vilniui netikęs ir paskubomis Ukrainoje išlietas Vytis (pats skulptūros autorius Arūnas Sakalauskas sako, kad norėjo pavaizduoti visai ne Vytį, o Laisvės karį), Dainų šventės išvakarėse atšuoliavo į Kauną. Aš tikrai nebenoriu veltis į diskusijas apie šio paminklo reikšmę ir meninę vertę (vieniems kliūva raitelio akys, kiti jame įžvelgia Romo Kalantos bruožų) nes, mano nuomone, po mūšio kumščiais mojuoti neverta, o ir visi, kas tik netingėjo, apie tai jau padiskutavo. Bet paaiškinkite man kas nors, kodėl paminklo nebuvo galima atidengti kiek anksčiau, kad ir per Dainų šventės atidarymą Kaune, o ne per Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, kai iš viso pasaulio suplūdę tautiečiai rinkosi į Vilniaus Vingio parke vykusią šventę „Vienybė težydi“, o laikinoji sostinė buvo apytuštė?
Vietoj konkursą laimėjusio kalvelės pavidalo memorialo sostinės Lukiškių aikštėje miesto gyventojai ir svečiai per šventes džiaugėsi spalvotu fontanu. Gal ir gerai, kad po visų skandalų niekas neforsavo memorialo kūrimo darbų – skuba reikalinga tik blusas gaudant (naudojuosi proga pacituoti dar vieną puikią patarlę apie skubėjimą).
Visiškai nepateisinama yra tai, kad iki pagrindinio jubiliejaus renginio – Dainų šventės – nesugebėta pastatyti paminklo atkurtos Lietuvos valstybės tėvui Jonui Basanavičiui. Kaip tik neseniai teko būti netoli Nacionalinės filharmonijos – mačiau, kad toje vietoje, kur turi stovėti paminklas, vyksta statybos darbai. Taigi, matyt, suspėti iki šventės intencijų buvo, bet jų įgyvendinti nepavyko.
O kalbant apie pačios Dainų šventės organizavimą… Bilietų kainos (jeigu ne dėdė iš JAV, nupirkęs bilietus visiems giminaičiams, vargu ar būčiau drįsusi mokėti 50 ar 60 eurų už bilietą), saugumo dalykai (norėdamas galėjai ir bombą įsinešti – niekas netikrino krepšių), spūstys verti atskiro straipsnio. Bet tai palyginti smulkmenos – organizatoriai iš Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC), pasirodo, sugadino šventę ir patiems dalyviams. Tiesa, choristai ir pučiamųjų orkestrų muzikantai apie tai, kad dėl organizatorių kaltės užstrigo eitynėse ir gerokai pavėlavo į koncerto „Vienybė težydi“ pradžią, išdrįso prabilti tik praėjus kelioms dienoms po šventės.
Negana to, šiemetinę Dainų šventę visi prisimins kaip „tą, kurioje dalyviai buvo labai prastai maitinami“. Žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija leidžia numanyti, kad dėl to didžiąją dalį kaltės turėtų prisiimti pats organizatorius – LNKC, kuris, likus vos dviem mėnesiams iki renginių, pradėjo rengti viešuosius pirkimus. O juk turėjo tam net ketverius metus! Konkursą laimėjusių maitintojų pasiteisinimai, kad neturėjo laiko tinkamai pasirengti šventei, atrodo visai logiški.
Tikiuosi, kad, pasibaigus šventei ir nurimus aistroms, kaltieji bus nubausti arba bent jau išbarti. Tik klausimas ar reikėjo žiniasklaidai tiek apie tai trimituoti, pamiršus pačią šventės esmę ir prasmę? Juk ne į valgymo, o į Dainų šventę rinkosi dainininkai, muzikantai ir šokėjai iš viso pasaulio? Esu pati dalyvavusi dviejose dainų šventėse dar būdama paauglė ir mus maitino, ko gero, gal net ir prasčiau, – tiesą sakant, aš neprisimenu, nes tam absoliučiai neteikiau reikšmės.
Lygiai taip pat maitinimo nesureikšmino ir mano pažįstami išeiviai iš JAV ir Kanados, šiemet dalyvavę Dainų šventėje. Juos stebino lietuvių skundai ir noras valgyti poniškai – svečiai kalbėjo, kad jeigu tokie renginiai vyktų JAV, geriausiu atveju gautų sumuštinių ir limonado.
Su giminaičiais ir jų artimaisiais iš už Atlanto teko praleisti kelis vakarus ir jie nenustojo kartoti, kokia laimė jiems yra būti Lietuvoje ir dalyvauti (ar stebėti) tokiuose renginiuose. Ir aš tikiu, kad jie taip kalbėjo ne tik iš mandagumo. Tačiau reikia įvertinti tai, kad Dainų šventė yra unikalus, tik Baltijos šalyse gyvas dalykas, tad mano pašnekovai nelabai turėjo su kuo ją palyginti.
Jų mintims gerokai kontrastuoja Mariaus Ivaškevičiaus įrašas feisbuke, kuriame jis Dainų šventę pavadino vidutiniu renginiu vidutiniams. „Ar tas kaimietiškumas, kurį transliuojame 100-mečio Dainų šventėje – ir yra lietuvybės esmė? Taip, mes išsikovojome laisvę, anuomet tai buvo mūsų tikslas. Bet gal laikas pasakyti, kad šiandien tai nebėra tikslas, o tik priemonė. Pasakyti jauniems žmonėms, moksleiviams, kad mes iš jų tikimės didelių darbų, didesnių už juos pačius, tikimės to, ko patys padaryti nesugebėjome – kažko visiškai kitko, kas pakeistų Lietuvą, mus lietuvius ir mūsų vaizdą pasaulyje. Aišku, galima gyventi patiriant tą esamos lietuvybės euforiją ir nesistengti nieko pakeisti. Būti tiesiog vidutiniams ir švęsti savo vidutines šventes. Bet tada turime tai įvardyti: Lietuva yra skirta vidutiniams. Ir kiekvienas, norintis šokti aukščiau, turi iš jos išsinešdinti“, – savo komentare rašė kultinio spektaklio „Išvarymas“ autorius. Po kiek laiko dar pridėjo: „Kaimietiškumas yra ne tada, kai tu demonstruoji kaimą, o kai darai tai mėgėjiškai. Neskoningai ir vidutiniškai.“
Su kai kuriais Mariaus teiginiais negaliu nesutikti, o ir tobulumui ribų, žinoma, nėra. Peržiūrėjusi draugų, dalyvavusių Latvijos dainų šventėje, nuotraukas ir video filmukus pradedu įtarti, kad braliukai šioje srityje mus gerokai aplenkė ir surengė kur kas įspūdingesnę šventę.
Kalbant apie tai, kad Lietuva skirta vidutiniams ir dovanas pasauliui… Mariau, juk pats jau jį praturtinote – jūsų kūriniai statomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kiek kas gali, tiek tas ir duoda savo šaliai, pasauliui. Negi manote, kad specialiai visi slepia savo kūrybiškumą?
Aš taip nemanau, nes nuolat susiduriu su kūrybiškomis asmenybėmis, kurios siekia ne tik išreikšti save vienokia ar kitokia forma, bet ir pakeisti pasaulį. Jie – mūsų žurnalo herojai. Jauni, veržlūs, talentingi, drąsūs. Šiame numeryje ypač daug naujų ir smagių pažinčių – kol kiti atostogavo, mes ieškojome įdomių pašnekovų.
Šiame numeryje kalbamės su į naujus kūrybiškumo vandenis panėrusia dainininke Jurga, mažosios plastikos skulptoriumi Edvinu Busarovu, kitąmet atstovausiančiu Lietuvai Florencijos bienalėje, „Sidabrinės gervės kiaušinio“, Auksinio scenos kryžiaus ir meno mugės „ArtVilnius’18“ geriausio jaunojo menininko apdovanojimą pelniusiu Rimu Sakalausku, meno pasaulyje kaip Kissi Ussuki žinoma iliustratore Juste Urbonavičiūte, Kauną fotografuojančia italų fotografe Emanuela Colombo ir daugybe kitų.
Labai tikimės, kad šie pasakojimai dideliems darbams įkvėps ir jus! Tik pirmiausia pailsėkite ir pasimėgaukite vasara! Iki pasimatymo rugpjūtį!
