Rašė Marijus Gailius
Vasara su knyga – turbūt patikimiausias poilsio būdas. Nuo knygos neskauda raumenų, nuo knygos nebūna pagirių, knyga nezyzia ir nekanda. O jeigu su knyga ne tik pailsėtum, bet pagal ją dar ir pagyventum? Tai ir pamėginau padaryti, atostogoms pasirinkęs naujausias trijų Lietuvos psichologių knygas apie tai, kaip sveikiau ir laimingiau gyventi. Perskaitytus tekstus praktiškai lipdžiau pagal neskubią atostogų kasdienybę, ieškodamas atgarsio savo jausmuose arba analogijų tarp skaitinių ir susitikimų.
Nemadinga, bet įkvepia
Linos Vėželienės knyga „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ („Tyto alba“, 2018) išsyk išsklaidė skepsį, su kuriuo įprastai atsiverti vadinamąsias savipagalbos knygas (jeigu apskritai atsiverti). Juolab kad „Septynios didžiosios nuodėmės…“, kaip ir dvi kitos, yra veikiau ne saviterapijos, o psichologijos mokslo populiarinimo knygos. Bet padėti jos gali!
Pirmąją atostogų savaitę su šeima nuvykome pas brolio šeimą į pajūrį. Ar dėl skaitomos knygos sukelto rimtumo, ar kaip tik dėl vasariško atsikvėpimo nuotaikos brolis ne kartą užsiminė, kad šįsyk šeimų susitikimas buvęs gilesnis ir prasmingesnis. Brolis ir brolienė – abu baigę psichologijos magistrantūrą Vilniaus universitete, todėl per kiekvieną susiėjimą draugėn savirefleksija, šnekos apie jausmus ir senų šeiminių traumų analizė – neretas vakarienės pokalbių prieskonis. Kas tad šį kartą pakito, kad praleidome laiką dar analitiškiau?
„Septynių didžiųjų nuodėmių…“ autorė nagrinėja tradicinio krikščioniško paveldo (arba klasikinės moralės) svarbą psichinei sveikatai – moksliniu požiūriu išskleidžia didžiąsias sielos ligas, jas taip ir vadindama, kaip niekas šiais laikais nebesako, – nuodėmėmis: „Paradoksalu, kad psichologijoje, kuri tiria ir analizuoja žmogaus charakterį vis tobulesniais testais, nerasite nė vieno siūlymo, kaip tą žmogų gydyti nuo dvasinę ir psichinę sveikatą žalojančių ydų. Nes tuomet psichologija turėtų pripažinti moralės ir / ar religijos svarbą žmogaus sveikatai“ (p. 34). Kitaip sakant, knyga siūlo idėją, kad individas galėtų išgyti nuo dvasinių negalavimų (psichikos sutrikimų), jei pradėtų elgtis… gerai ir padoriai. Skamba, ko gero, nemadingai? Pabandykite patys atsiminti visas septynias didžiąsias nuodėmes: ar pavyksta? Autorė nuolat primena, kad dėl patirtų traumų ir charakterio ydų esame linkę kaltinti tėvus, užuot patys suėmę save į nagą – juk visada paprasčiau atsakomybę permesti kitam. Tokia nuoširdi ir tvirta psichologės pozicija ir kūrybinis metodas kaip reikiant suintrigavo.
Kaip atsvarą nuodėmėms autorė primena ir dorybes. Skaitydamas žvilgteliu į žmoną, žaidžiančią su vaikais. Dingteli, kad jai būdingos vien dorybės. Tikrinu testuodamas kitus tris šeimynykščius (neskaitant vaikų, kurie dar be nuodėmės), kurios nuodėmės kiekvienam būdingos.
Aš, žmona ir brolienė prisiskiriame po tris, brolis prikrapšto visų septynių po truputį. Staiga nušvinta galva: juk su žmona esame užvaldyti visų nuodėmių karalienės – puikybės! Nors tarytum žinojome tai ir anksčiau, bet įsivardijimas padeda dar labiau suprasti, iš kur kyla tie dūmai, be kurių nebūna namų: „Kai tik žmogus ima nebematyti nieko didingesnio už save, kai tik nusprendžia viską kontroliuoti, jo ramybei ir saugumui ateina galas“ (p. 62).
Žmonos šimtaprocentinių dorybių idėjos atsisakau. Meskit akmenį, kaip ten sakoma.
Svetainėje įjungtas televizorius, o aš verčiu puslapį. Portugalija žaidžia su Urugvajumi, aš skaitau apie puikybės atmainas ir variacijas, šios nuodėmės sukeliamus rūpesčius ir sutrikimus. Stambiu planu regiu Ronaldo – man ūmai jis ima atrodyti kaip puikybės etalonas. Be abejo, sporto genijus, bet išpuikęs. Net kai šis futbolininkas parodo dėmesį mažamečiam sirgaliui ir apie tai išskalambija žiniasklaida – tai yra puikybė. Apie įvairiopus puikybės veidus juk rimtoje L.Vėželienės knygoje rašoma.
Kitą dieną Karklės pajūryje dilgina kojas 11 laipsnių temperatūros jūra. Šalia įsitaiso tėvas su dviem vaikais. Po valandos kitos lyg Žilvinas iš putų išnyra vaikų motina, per smėlį vilkdama vežimėlį su dar viena atžala. Per visą pliažą, dar nė nepriėjusi prie savo likusios šeimynos, moteris skundžiasi sutuoktinio parinkta lokacija:
– Ką čia išrinkai? Akmenys kaip statybose. Ten smėlis buvo kaip Nidoje, čia – kaip statybose.
Ji širsta. Ji nepatenkinta. Ji visus pažemina. Šeima kyla nuo pakopio, ir pajuda ta kryptimi, kur smėlis minkštesnis, – tarytum Nidoje. Vyriausias sūnus, atsiplėšęs į priekį, atrodo liūdnas. Jo akyse – mamos puikybės drumzlės.
Kyla mintis, ar negalėjo moteris sutuoktiniui taktiškai pasiūlyti pereiti į kitą paplūdimio vietą? L.Vėželienė įsitikinusi, kad iš nuodėmės įmanoma išsivaduoti: „Nuodėmė ir su ja susiję psichologiniai negalavimai nėra duotybė, tai tik svetimkūnis (ligos ar ydos pavidalu), paslepiantis žmogų nuo jo paties (…) Nuodėmių pažinimas ir išpažinimas grąžina galią pakovoti dėl savo sveikatos paprastais ginklais, pirmiausia – nesitapatinant su viduje tarpstančiu blogiu“ (p. 57).
Lengva pasakyti. Kitą dieną apsilankę delfinariume, kur šie nuostabūs žinduoliai netgi mėtė kamuolį į krepšį ir taip stimuliavo giliausius tautiečių jausmus, sėdome į traukinuką perkėlos link. Buvo vėjuota, ir aš nenumačiau, kad man laukiant šalia traukinuko iš elektroninės cigaretės išpūstas garsas prasikoš pro vieną kabiną.
Kabinoje sėdėjo moteris su vaikais – greičiausiai jų močiutė. Ji su panieka akyse pamojavo ranka, atseit vėdindama savo mostais garus. Panieka, puikybė, pyktis – puiki grandinė konfliktui. Piktai atšoviau, kad veipo garas jiems nepakenks. Kitų moters pastabų jau neklausiau, nes parūpo įsiklausyti į savo reakciją: kodėl aš puoliau jai oponuoti, užuot tiesiog atsiprašęs?
Tai užtruko apie 15 sek. Tiek laiko užtruko susivokti, kad kilęs mano pyktis dėl piktos jos reakcijos į mano nepiktybišką elgesį buvo klasikinė puikybės apraiška. Šitaip Smiltynės traukinuke susidūrė dvi riebios puikybės. Važiuojant į perkėlą keleivė pasidalijo sūrio lazdelėmis su mano sūnumi ir sūnėnu, nors, vadovaujantis skaitoma knyga, anas jos gestas irgi gali būti priskirtas puikybei (matai, kokia aš dosni ir mielaširdinga).
Vakare sąmoningai ieškojau galimybių pasireikšti savo dorybėms ir savarankiškai išsivedžiau vaikus į kiemą serbentauti. Suploviau aukštą indų stirtą. Nuolankiai. Menkniekis, bet tik taip, tik šitaip, anot L.Vėželienės, gali kovoti su sielos ligomis, – tik dorybėmis. „Tendencija nesieti psichologinių problemų su nuodėmėmis ir tik psichokorekcinėmis priemonėmis taisyti pasekmes turi itin menką gydomąjį poveikį – labiau laikiną ir simptomus šalinantį nei realiai išgydantį“ (p. 34).
Kai apsilankę Palangoje susidūrėme su puikybės antpuoliais, reagavau jau ramiau. Atpažįsti – nebepyksti. Nešoki į akis. Kaip sakoma: duodi durniui kelią. O buvo taip: su keturračiu velomobiliu mediniu takeliu kilome į kopas. Pergrūstoje gatvėje išsinuomoto transporto palikti negalėjome, tačiau nenorėjome praleisti ir akrobatinių lėktuvų pasirodymo prie Palangos tilto. Tad, nors ir ekstravagantiškas, sprendimas kilti į kopas ratais, kurių plotis vos vos mažesnis nei takelio, atrodė logiškiausias. Be to, ir šioks toks nuotykis! Tačiau priešakyje mūsų žygio sutiktiems žmonėms, grįžtantiems iš paplūdimio, toks keliavimo būdas neatrodė, švelniai tariant, priimtinas. „O tai man dabar jus perskristi?“ „Geriau negalėjot sugalvot“? Akyse – panieka, lūpose – tūžmastis. Mes nusišypsojome ir mynėme toliau – į viršų.
Apskritai Palangoje penktadienio vakarą stebino kiekviename žingsnyje juntama kita didžioji nuodėmė, išsamiai išplėtota knygoje psichologiniu požiūriu, tai – niūrumas. Kol dauguma poilsiautojų laikėsi atstumo, į tai galėjai nekreipti dėmesio ir laisvalaikiu kurorte laisvai mėgautis, bet atsistojęs į eilę prie baro pajunti, kaip rūstumas sklinda iš susiraukusių minų lyg mielių kvapas iš alaus statinės. Šitaip ilsisi lietuviai – apimti niūrumo, o gal net grėsmingiausios šios sielos ligos stadijos, anot knygos autorės, – bodesio. Žmona tokiai daugumos Palangos svečių nuotaikai išsyk rado paaiškinimą: juk žmonės, vieną kartą per metus išvykę iš namų pailsėti, sunkiai prisitaiko prie pakitusių sąlygų ir savo niūrumu sukuria savisaugos lauką.
Tiesa, nors prisiskaitęs apie kitas dvi didžiąsias nuodėmes – tingėjimą ir persivalgymą, aš atostogų pradžioje vis tiek negalėjau nustoti tingėti ir persivalgyti. Minties šiek tiek numesti svorio teko atsisakyti jau pirmosiomis dienomis. Ir kaip tu, žmogau, nustosi valgęs, kai žmonos seneliai Plungėje pačių sumedžiotą šernieną ar stirnieną paruošia taip sultingai ir gardžiai, kad net vienas išpuikęs „Laukinių žąsų“ maisto kritikas veikiausiai savo pirštus apsilaižytų ir dar kauliukus nučiulptų? Ne, pas Plungės senelius knyga „Septynios didžiosios nuodėmės…“ negalioja. Tiesa, antrąją atostogų savaitę persivalgymo inerciją kiek pavyko pakeisti saiku, o trečiąją jau ėmėme vaduotis ir iš tingėjimo. Bet tada jau skaitėme kitas knygas.
„Septynios didžiosios nuodėmės…“ – netikėtai stipri ir originali, sklandžiai parašyta knyga, kurioje sujungta du tūkstantmečius trunkanti krikščioniškosios moralės patirtis ir šimtmetį skaičiuojantis modernusis psichologijos mokslas. Principingas ir originalus L.Vėželienės požiūris įtikina, kad šiuolaikiniai psichikos sveikatos modeliai ir instrumentai nebūtinai efektyvesni už tradicinių vertybių ir dorybių paveldą. Tiesa, laisvamaniams gali būti keblu tapatintis su tekste nuolat iškeliama Dievo svarba, vis dėlto ir netikintieji pasisems iš knygos prasmingo peno.
Žalia feisbukinė išmintis
Iš Agnės Matulaitės tekstelių „Žali sausainiai“ („Tyto alba“, 2017) išlukštenti prasmingo peno dvasiai gali būti kebliau ir dievobaimingiems, ir laisvamaniams. „Žali sausainiai“ – ar tai dėl to, kad neiškepę? Viename fragmente autorė atskleidžia vaikystės nutikimą su prastai pagamintais sausainiais, kurie tapo tam tikru fenomenu, atminties šeimoje simboliu (dar vienas toks neva moralas, šio skaitinio kontekste – moraliukas). Viskas toje knygoje teisinga, bet kai jau pačioje pradžioje perskaitai, kad „Laimę lemia… gebėjimas išlikti savimi, išsaugant ryšį su kitu žmogumi“ (p. 20), tai taip užsimanai paganyt debesis, kurių bet kuri forma, rodos, talpina daugiau prasmės nei knygos teisybių fragmentai, kurių šitaip tiesmukai liudyti turbūt ir Paulo Coelho neišdrįstų…
Kaip yra sakę romėnai, kas parašyta feisbuke, tegu lieka feisbuke. Iš socialinio tinklo įrašų suręsta knyga netenka krūvio, kokį galbūt turėjo virtualybėje, kai psichologės papostringavimai pritraukdavo paspaudimų. Knygos įtrauktis – visai kitokia negu naršyklės lange. Bet, nepaisant to! Nepaisant lėkštumo ir prasto stiliaus pavyko patirti nušvitimų net iš „Žalių sausainių“. Labai susikaupus ir vieną kartą net – pastenėjus.
Atsimenu, kaip gražu buvo žiūrėti, kai pirmą kartą viešint pas Plungės senelius, mano tuomet dar būsimąją žmoną apkabino jos močiutė. Autorė šitai pamini – apsikabinimo su savo seneliais svarbą. Žinoma, aš norėčiau paklausti, ar nėra taip pat svarbu apsikabinti ir su tėvais, broliu, seserimi, net dėdėmis ir dėdienėmis. A.Matulaitės pasažas apie jos rankų panašumą į švelnias senelio rankas (p. 56) pasirodė originalus, sakytum, bemaž sartriškas. Ko gero, šitokios analogijos – rankos fenomeno analizė – randasi iš autorės fenomenologijos studijų patirties. Dar originaliau autorė iškleidė minkšto pilvo fenomeną, kad aš savo ne pačią raumeningiausią kūno dalį ėmiau vertinti palankiau: „Kūniška tolerancijos raiška yra minkštas pilvas. Tai tarsi fizinė drąsos būti pažeidžiamam išraiška. (…) tai gali būti ir gėdos, kaltės, neatleistino minkštumo vieta“ (p. 60). Kodėl ne, būkim tolerantiški tam, kas liudija toleranciją, jūs, fitnesininkai visi!
Skaitydamas A.Matulaitės miniatūras kiek atidžiau stabtelėjau prie dviejų minčių – apie kontaktą šeimoje ir vienatvę. Anot autorės, „jei iš tiesų nežadu siūlyti visiško kontakto, juo ir nereikėtų gundyti“ (p. 90). Sutinku: juk priverstinis kontaktas tarp artimų žmonių yra nelengvas ir dažniausiai neprašytas dalijimasis vienatve. Ko gero, šitaip ir atrodo vienatvė dviese – gundant kontaktu, bet galiausiai neatsiveriant. Psichologės pastabas apie mokėjimą „ištverti vienatvę ir tylą“ (p. 202) perskaičiau jau po to, kai kelias atostogų dienas teko pabūti vienam – be šeimos. Tik tada susivokiau, kad man tas kelias dienas vienatvėje ištverti buvo nelengva – netgi katinui Viskontui Rauliui de Šaniui meiliai glaustantis. Vyro vienatvė poilsio metu yra nuobodžiai banali – tai alus ir kompiuteriniai žaidimai.
Pavydžiu poetams. Jie iš vienatvės metafizikos bent kuria literatūrą.
Užtat aš žaisdamas prieš kompiuterį militaristinių kirminų žaidimą „Worms“ pasiekiau aukščiausią lygį. Neturiu kuo didžiuotis. Mano galynėjimasis prieš kirminus tik padėjo išbūti vienam. Nuo šiol suprantu visus gykus.
Nors A.Matulaitės pasakojimas pasirodė pernelyg abstraktus ir sausokas kaip Lietuvos laukai šią vasarą, ir net jos fenomenologija šioje knygoje, mano akimis, – paviršutiniška, ir dauguma jos jautrių teisybių neatskleis ko nors itin naujo aktyviai gyvenantiems įžvalgiems ir savirefleksyviems individams, užtat tie keli fragmentai, ypač apie mūsų kūną, padaro knygą pusiau paskaitomą. Paskutinę atostogų savaitę Labanoro girioje vieną A.Matulaitės mintį – tiesa, jau girdėtą – apie savo kūno stebėjimo būtinumą išgyvenau kiekviena kūno ląstele. Ji užrašė: „Kai mažiau galvojame, kaip atrodome, labiau įsijaučiame į tai, kas vyksta“ (p. 63).
Aš tą akimirką iš tikro mažiausiai galvojau, kaip atrodau.
Visu sąmonės intensyvumu jaučiau, kas vyksta.
Iš dalies tai gal net buvo transcendencijos patirtis.
Aš buvau kūniškas, jaučiau savo kūniškumą.
Miestiečio kūnas girioje.
Tai nutiko toje būdelėje su skyle būtinąja.
Ir žinote, net susitikęs su savo kūnu pagal A.Matulaitės rekomendaciją, vis tiek mieliau rinksiuosi porcelianinio komforto atributus, minkštą tualetinį popierių iš trijų sluoksnių ir Alpių kvapo dezodorantą, jei būtų reikalas.
Svarstyklės be svorio
Vasaros atostogos su šeima – tai nuolatinis buvimas kartu. A.Matulaitės kasdieniškų impresijų rinkinyje aptikau pastabų apie atostogavimo hermetiškoje draugijoje būseną, nors tas skyrius nepasiūlė nieko, kas daugumos žmonių nebūtų pastebėta gyvenant. Tą pačią mintį radau ir žinomos psichologės Genovaitės Petronienės knygoje „Laimės svarstyklės“ („Alma littera“, 2018): „Ilgai būnant kartu, tarkim, kelionėje, daugelis žmonių pervargsta nuo kalbėjimosi, klausymosi, taikymosi prie kitų ir ima beprasmiškai pyktis“ (p. 19). Kas nėra to patyręs? Laimė, per mano atostogas nutiko priešingai: mes ne tik nepavargome vieni nuo kitų, bet tarytum pratęsėme atostogas leisdami pavakares prie ežero. Nes nors baigėsi įstatymu numatyta atostogų kvota, ši pasakiška vasara – dar ne.
Ir dabar rašau baigiamąsias pastabas nuošalioje paunksnėje prie Bernardinų ežero, kurį vadinu savo vasaros ofisu. Ką tik mus aplankė dvi antys, kurias palesinome žmonos kepto pyrago su cukinija gabaliukais.
Aš geriau rašysiu apie antis ir pyragą, apie kitame krante šūkčiojančius vaikus, spraigančius nuo tiltelio, apie savo vaiką, įmigusį pietų gilaus miegelio ir nenutuokiančio, kad prieš akimirką šalia jo galvos nustriksėjo žvitrus driežiukas (pačiam pasirodė neįprasta, kad lėkė jis kone pasišokinėdamas, linksmas toks), verčiau rašysiu apie gamtą ir skaidrų ežero vandenį, apie beržo lapelių mirgėjimą žydrame danguje, kai jo lapai atrodo lyg iš skrynios pabertos auksinės monetos, geriau rašysiu apie tokius paprastus banalius reiškinius ir atsitikimus, nei nagrinėsiu knygą apie rimtus dalykus, kuri vis dėlto nesuteikia daugiau supratimo apie pasaulį nei sūnaus įsidrąsinimas pagaliau sušlapti ežere iki kaklo, čiumpant nuo dugno akmenuką, jį paleidžiant, tada ieškant kito – ir vėl išmetant.
Nes neužtenka paties fakto, kai nėra pasakojimo. „Laimės svarstyklėse“ pasverta dvidešimt populiariosios psichologijos klausimų, į kuriuos autorė atsakė pateikdama du skirtingus požiūrius. Iš tokio faktografijos srauto ne kažin ką pavyko pasiimti savo analitiškosioms atostogoms – tekstas užbūrė skaitytojo galvą troškiu žinių debesiu, taip ir nepaliesdamas širdies. „Internetas pilnas trumpų dvasinių patarimų, bet juose trūksta vieno – jausmų sudėtingumo ir prieštaringumo“ (p. 339), atskleidžia autorė vieną iš milijono knygoje paminėtų akivaizdžių arba žinomų dalykų. Šios knygos forma ir struktūra panaši į interneto – joje daug žinių ir faktų, bet trūksta emocinio prieštaringumo ir stiliaus įdomumo.
Žongliravimas žiniomis dar nėra išmintis. Žinoma, niekada iki šiol nesidomėjusiesiems populiariąja psichologija knyga su įvairių gyvenimiškų klausimų dviem skirtingais požiūriais, kuri pati parašyta be išskirtinio autorinio požiūrio, gali būti prasminga. Kaip psichologijos žinynas ji taip pat gali rasti vietą lentynoje šalia ekonomikos enciklopedijos. Iš visos bemaž keturių šimtų puslapių knygų pasižymėjau vos vieną sakinį, grakštų aforizmą, kuris privertė suklusti: „laisvė – tai tik galimybė (…), joje nėra šilumos“.
Seksologinis epilogas
Šalia G.Petronienės skaitalo leidykla dar pridėjo užsienio terapeutės Esther Perel knygą „Tarp kasdienybės ir geismo“ („Alma littera“, 2018) – išties originalų ir gilų, sakytum, beveik seksologinį tekstą apie porai iškylančius iššūkius. Su žmona aptardami kai kuriuos skyrius praleidome ne vieną vėlyvo vakaro valandą ir leidomės nuvedami iki patiems netikėtų atverčių, bet ką mes, įkvėpti autorės minčių, konkrečiai kalbėjome, tai jau ne jūsų, malonūs skaitytojai ir atostogautojai, reikalas.