Rašė Edvinas Grin
Rudenį kultūros operatoriai pradeda įvairiais programų konkursais, kviečiančiais teikti paraiškas kultūros projektams
įgyvendinti. Vieną didžiausių palaikymo sistemų ir plačias galimybes veikti ES kultūros lauke siūlo programa „Kūrybiška Europa“. Apie patirtį įgyvendinant šios programos projektus kalbamės su Kauno bienalės vadove Kotryna Žemaityte, vieną iš bienalės projektų „Magic Carpets“ pagal „Kūrybiškos Europos“ programą įgyvendinančia kuratore ir projektų vadybininke Neringa Stoškute bei daug tarptautinių projektų įvykdžiusia Klaipėdoje įsikūrusios menininkų grupės „Žuvies akis“ prodiusere ir projektų vadybininke Goda Giedraityte. Patarimais dalijasi ir „Kūrybiškos Europos“ biuro Lietuvoje vadovė Dileta Nenėnė.
– Neringa, papasakokite plačiau apie projektą „Magic Carpets“. Kaip trumpai apibūdintumėte šią platformą?
Neringa: „Magic Carpets“ yra platforma, skirta kylantiems menininkams, kurie vyksta į rezidencijas partnerių organizacijose, kurios keičiasi menininkais. Menininkai, atvykę į nepažįstamą ar jiems mažai pažįstamą šalį ar miestą, dirba su vietos bendruomene įgyvendindami socialiai atsakingus, bendruomeninius ir bendruomeniškus projektus. Vyksta bendradarbiavimas, dirbama bendros kūrybos principais, įtraukiamos bendruomenės, jų pasakojimai, mitai ir legendos.
– Kaip kilo projekto idėja? Koks poreikis ją paskatino?
Neringa: Iš tikrųjų Kauno bienalė kelerius metus iš eilės teikė paraiškas „Kūrybiškos Europos“ projektų finansavimui gauti ir sėkmingai juos vykdė. Visada bendradarbiavome su partneriais užsienyje. Atveždami savo vietos menininkus į Kauno bienalę, jie prisistatydavo kaip partneriai bienalės kontekste, rengdami atskiras parodas. Kartą tuometinė bienalės direktorė Virginija Vitkienė pasiūlė, kad reikia rašyti paraišką „Kūrybiškos Europos“ platformų kūrimo programai ir kurti atskirą platformą, partnerių tinklą. Šiai programai buvo keliamas reikalavimas turėti 10–12 partnerių. Bendradarbiaudami su jau buvusiais bienalės partneriais ir naujais, per bienalių asociacijų ir šeimos susitikimus atradome dvylika partnerių, kurie kartu su mumis pusantrų metų ruošė paraišką projektui „Magic Carpets“. Žinoma, pagrindinę idėją ir visą projekto koncepciją vystėme mes, kiti partneriai prisidėjo antrindami, kad yra pajėgūs įgyvendinti šį projektą.
– Kaip sekėsi pirmaisiais projekto įgyvendinimo metais?
Neringa: Pirmaisiais projekto metais iš viso įvyko dvidešimt rezidencijų, nors planavome trylika, partneriai pademonstravo didesnes ambicijas. Iš viso į kūrybinius procesus buvo įtraukta šešiolika įvairių bendruomenių ir skirtingomis formomis papasakotų jų istorijų.
– Kokios tai bendruomenės?
Neringa: Labai įvairios. Skirtingos moterų, imigrantų, emigrantų, socialinę atskirtį patiriančios, fizinę arba intelektinę negalią turinčios bendruomenės.
Kotryna: Priklauso nuo regionų. Kiekvienas regionas susiduria su vis kitokia problematika, apie kurią kalbėti ir spręsti daugelis organizacijų siekia pasitelkdami meną. Šiais metais išties daug temų yra apie pabėgėlių problemas. Tiek italams, tiek austrams, tiek gruzinams vis dar labai aktualios šios temos. Mes pasirinkome moterų tematiką. Kiti rinkosi meno bendruomenes.
– Projekte „Magic Carpets“ didelis dėmesys skiriamas socialiai jautraus meno sklaidai, itin svarbus tampa sociokultūrinis kontekstas, darbai pristatomi viešosiose miesto erdvėse. Kodėl rinkotės būtent tokią strategiją?
Neringa: Paraiškoje esame įvardiję, kad dabartinio politinio klimato, kuris yra linkęs į nacionalizmą ir populizmą, aplinkoje mes pradedame tarpusavyje nesišnekėti ir nesuprasti vienas kito, todėl staiga žmogus, gyvenantis toje pačioje laiptinėje, tampa mums svetimas. Neiname pas jį pasiskolinti cukraus ar degtukų. Mus veda siekis suprasti, kad mes esame viena Europa ir didelė šeima, turime išmokti suprasti vieni kitus, skatinti toleranciją ir dialogą.
Kotryna: Siekiame ne visus suvienodinti, kaip sakytų ES kritikai, priešingai, skatiname įsiklausyti vieniems į kitus, kad nepaisydami skirtumų jaustume pagarbą. Manome, kad menas ir kultūra yra universali kalba, kurią gali suprasti visi.
– Kokie tolesni ketverius metus truksiančio projekto planai? Ar jau žinoma, kokie lietuvių menininkai dalyvaus projekte?
Neringa: Ateinančiais, antrais projekto metais planuojame, kad kiekvienas partneris įgyvendins po dvi projekto rezidencijas. Tad planuojame įgyvendinti 26 rezidencijas ir įtraukti 26 skirtingas bendruomenes. Rugsėjo mėnesį kiekvienas kuratorius turi pateikti savo kitų metų rezidencijų temą ir bendruomenę, su kuria menininkai dirbtų, o tada kiti kuratoriai turi padėti tuos menininkus atrinkti. Pagal tai, kokias temas iškels kuratoriai, atrinksiu lietuvių menininkų kandidatūras. Tai bus aišku lapkričio pabaigoje.
– Goda, gal galėtumėte trumpai apibūdinti projektus, kuriuos įgyvendinote pagal „Kūrybiškos Europos“ programą?
Goda: 2010–2014 m. menininkų asociacija „Žuvies akis“ ir tarptautinis menų festivalis „Plartforma“ buvo Centrinės Europos menų tinklo „DNA: Development of New Art“ partneriu. Tikslas buvo tapti tvariu tinklu, jungiančiu įvairius menininkus ir meno formas iš visos Europos ir veikiančiu kaip atvira platforma menininkams, siūlantiems novatoriškas kūrybines idėjas, kurios leistų atgaivinti kultūros ir meno vaidmenis šiuolaikiniame Europos visuomenės gyvenime. 2012–2015 m. buvome vieno didžiausių Šiaurės ir Baltijos šalių šiuolaikinio šokio tinklo „Keðja“ partneriais. 2013–2014 m. buvome tarptautinio tinklo „Icenet“, jungiančio kūrybinius praktikus, siekiančius įdiegti naujas mokymosi mokykloje praktikas, partneriais bei susitikimo Lietuvoje koordinatoriais. 2014–2016 m. buvome asocijuotais Rytų Europos tinklo IDENTITY.MOVE! partneriais.
– Dauguma jūsų projektų, įgyvendintų pagal „Kūrybiškos Europos“ programą, skirti sudaryti tarptautiniams šiuolaikiniams scenos menų tinklams. Kodėl rinkotės būtent tokią strategiją?
Goda: Tiek kaip menininkų asociacija „Žuvies akis“, tiek ir kaip Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“, tiek ir kaip šokio teatras „PADI DAPI Fish“ veikiame šiuolaikinių scenos menų srityje, todėl mums buvo svarbu tapti šios Europos šeimos dalimi. Buvimas tinkle atveria kontaktus, leidžia pažinti lauko specifiką, problematiką, vystyti bendrus projektus, keistis patirtimi ir žiniomis. Tai tarsi grandinėlė, kur kiekvienas segmentas jungiasi su kitu ir taip plečiasi kontaktų ir ryšių erdvė. Dažnai sakau, kad buvimas tinkle – tai tarsi voratinklio kūrimas: tampi voru su partnerių kojomis, t.y. būdamas mažas, kažkur Europos pakrašty, partnerių dėka tampi didelis ir galintis veikti visoje Europoje. O kai tampi vertinamas partneris užsienyje, tampi įdomus ir vietos bendruomenei.
– Kokius projektus išskirtumėte kaip padariusius didžiausią poveikį?
Goda: Mums, žinoma, didžiausią poveikį padarė pirmasis projektas „DNA: Development of New Art“, nes tai buvo tramplinas į Europą, pažintis su kūrybiniu Europos potencialu, mūsų pirmos tarptautinės bendros produkcijos su Danijos choreografu Palle Granhoj gimimo erdvė ir t.t. O kaip esminį pokytį bendrai mūsų veiklai ir pozicijoms europinėje scenos menų platformoje padariusį projektą, neabejotinai išskirčiau Šiaurės ir Baltijos šalių šiuolaikinio šokio tinklą „Keðja“. Gal dar galima paminėti, kad nuo 2015 m. festivalis „Plartforma“ yra pažymėtas Europos festivalių asociacijos ženklu „EFFE: Europe for Festivals / Festivals for Europe“. Manau, kad dalyvavimas tarptautiniuose projektuose neabejotinai prisideda prie tokių konkursų vertinimo kriterijų. O ką kalbėti apie kultūros vadybos specialisto asmeninį tobulėjimą.
– Kokie tolesni planai? Ar naudositės „Kūrybiškos Europos“ programos teikiamomis galimybėmis?
Goda: Neabejotinai. Ką tik su partneriais laimėjome naują projektą „SPARSE – Supporting and Promoting Arts in Rural Settlements of Europe“. Rugsėjo 20–22 d. vyks pirmasis partnerių susitikimas Lietuvoje ir pradėsime. Nekantraudama laukiu šio naujo kūrybinio iššūkio, nes jis bus orientuotas pristatyti šiuolaikinius meno projektus regionuose. Tai, manau, labai svarbu plečiant auditorijų lauką ir atveriant galimybes pažinti šiuolaikinį meną.
– Kaip manote, kodėl Lietuvos kultūros operatoriai nepasinaudoja visais ES resursais kultūrai? Lyginant su kitomis šalimis, Lietuvos skaičiai mažesni.
Kotryna: Žvelgiant į „Kūrybiškos Europos“ finansuotų projektų žemėlapį, pastebima, kad apskritai gana mažai paraiškų gaunama iš Rytų Europos. Atrodo, kad mums vis dar trukdo seni kompleksai, kažkodėl Rytų europietis savimi nepasitiki, pradeda lygintis su centrine ar vakarine Europos dalimi. Tačiau mes, vykdydami šį projektą, bendraudami su trylika partnerių iš įvairiausių Europos šalių, tikrai pastebime, kad esame nė kiek ne prastesni – turime tikrai labai daug inovatyvių idėjų. Tad kitus norėčiau paskatinti labiau pasitikėti savimi, mes tikrai nesame prastesni!
Goda: Manau, kad dažnai mūsų kūrėjai netgi yra drąsesni savo idėjomis ir vizijomis. Gal mums trūksta gebėjimo save pristatyti, viešinti, bet kūrybine prasme turime tikrai stiprių ir gabių kūrėjų, kuriuos su pasididžiavimu galime pristatyti tarptautinėje arenoje. Tai, manau, ir vyksta – tik pažiūrėkime, kiek scenos menų atstovų šiemet dalyvavo svarbiausiuose Europos ir pasaulio scenos menų renginiuose ir festivaliuose. Tai liudija kokybę ir įdirbį. Beje, šiame kontekste būtina akcentuoti ir nuolatinį profesionalių scenos menų vadybininkų, prodiuserių darbą, kūrėjų atstovavimą pasaulyje.
– Kaip padrąsintumėte tuos, kurie nori vystyti projektus bendradarbiaudami su „Kūrybiškos Europos“ programa, bet nedrįsta?
Goda: Labai rekomenduoju pabandyti. Siūlyčiau pradėti nuo partnerio arba asocijuoto partnerio pozicijos – jie turi mažiausiai įsipareigojimų, bet visas galimybes stebėti procesą. Šiandien Lietuvos kultūros taryba prisideda prie europinių projektų finansavimo, tai irgi palengvina galimybes. Ši programa tikrai atveria pasaulį, o tai labai svarbu meno kūrėjams. Todėl bandyti būtina. „Kūrybiškos Europos“ biuras labai padeda konsultacijomis ir patarimais. Praktine patirtimi mielai dalijamės ir patys. Tad pradėkite užsisakydami „Kūrybiškos Europos“ naujienlaiškį.
„Kūrybiškos Europos“ biuro Lietuvoje vadovės Diletos Nenėnės komentaras:
„Ačiū, kad domitės Lietuvos kultūros pirmūnais. Iš tiesų, tarptautinių projektų valdymas
yra aukštoji vadybos mokykla, todėl antrinu organizacijoms dėl svarbių aspektų: ilgiausiai užtrunka partnerių paieška ir derybos, biudžete reikėtų numatyti 1–3 administravimo darbuotojus, priklausomai nuo projekto apimties. Netrukus būsiančių kvietimų objektas bus mažesni projektai nei tinklas, vadovaujamas Kauno bienalės, todėl čia tikrai nereikės daugiau nei vieno darbuotojo dėmesio. Žinoma, lyderiai visada prisiima daugiau atsakomybių už partnerius.
Kalbant apie programos „Kūrybiška Europa“ dalies „Kultūra“ finansavimą iš praktinės
pusės, būsimus rudens kvietimo pareiškėjus kviečiu atkreipti dėmesį į programos
prioritetus ir susitelkti į tokius uždavinius: kaip plėsti turimas auditorijas, gilinti, stiprinti ryšį su jomis? Kaip paskirstyti projekto veiklas ir sukurtus produktus, paskleisti po šalis partneres, gal apsikeisti, keistis kūrėjais ir jų darbais? Kaip įtraukti įvairesnę auditoriją? Ką galiu padaryti, kad bent keliose šalyse mano srities profesionalai galėtų tobulėti, kartu dalydamiesi patirtimi? Kaip skaitmeninimas
ir inovatyvios technologijos gali padėti mano sričiai, bet ne tapti pertekline priemone? Kokiais dar būdais mano srityje įmanoma pritraukti lėšų, ko galime pasimokyti iš verslo? Tai klausimai, į kuriuos atsakius, iškart tapsite laukiamais programos „Kūrybiška Europa“ nariais. Tai tikrai puiki vadybos mokykla, bet vadybinės kompetencijos kaip tik taip ir įgyjama – vykdant tarptautinį projektą, šitame
įdomiame procese. Pareiškėjams ar tik besidomintiesiems visada suteikiama išsamių konsultacijų ir labai palaikoma.
Lietuva labai palaiko mūsiškius. „Kūrybiška Europa“ nėra tolimas ES reikalas – nuo 2013 m. Kultūros ministerijos ir mano pirmtakų KE biure buvo parūpintas papildomas rėmimas sėkmingoms Lietuvos organizacijoms iš Lietuvos biudžeto. Kasdien čia, Lietuvoje, girdžiu labai gerų idėjų, nešiojamų galvoje dešimtmečiais, ir sutinku žmonių, kurių patirtis ir dalykinės kompetencijos tiesiog stulbina, o jų įgyvendinti projektai yra turiningi. Savo trūkumus galima pažinti. Tiesiog linkiu Lietuvos organizacijoms itališkos drąsos ir pasitikėjimo savimi, o
visą paramą ir konsultacijas galima gauti kad ir čia – „Kūrybiškos Europos“ biure. Tad ką pirmiausia padaryti? Kaip sakė Goda, užsisakyti naujienlaiškį www.kurybiskaeuropa.eu.