Rašė Jurgita Kviliūnaitė
Vieną vakarą gana vėlai grįžau iš biuro ir tradiciškai įsijungiau televizorių. Tiesiog kaip vakarienės foną. „O kam Lietuvoje dabar lengva gyventi, sakykit?“ – klausimu į klausimą atrėžė per „Panoramą“ kalbintas vienas mūsų lenkų tautybės politikų, kai žurnalistė su juo pradėjo gvildenti streikuojančių mokytojų temą.
Tas retorinis klausimas „O kam Lietuvoje dabar lengva gyventi?“ akimirksniu sugrąžino į realybės šou, kuris vadinasi „Išlikimas Lietuvoje“, ir iš kurio kelioms dienoms buvau pabėgusi į Amžinąjį miestą – Romą. Trumpų atostogų metu su bičiulėmis taip gerai išvėdinome galvas (pabandykite ir jūs visą dieną praleisti muziejuje, o ne feisbuke!), kad Lietuva su visomis savo problemomis nuo mūsų nutolo ne porą tūkstančių kilometrų, o porą šviesmečių.
Norėdamos sudėlioti kuo daugiau varnelių lankytinų objektų sąraše, turėjom visur bėgte bėgti. Greiti pusryčiai – muziejus – dar vienas muziejus arba kitoks lankytinas objektas – kokia nors parduotuvė – vakarienė restorane – baras arba nuostabi mūsų nuomojamo buto terasa (joje radome XVII a. fontaną!) netoli Koliziejaus. Žodžiu, įtemptoje mūsų dienotvarkėje nebuvo vietos nei feisbukams, nei portalams, nei kitiems laiko rijikams.
Nenuostabu, kad grįžus ištiko ne tik kultūrinis (apsieisiu be palyginimų, nes galiu apsiverkti), temperatūrų skirtumo (nuo +17 iki –1), bet ir probleminis (ar kaip jį pavadinti?) šokas: pasirodo, per tą laiką, kol mes kultūrinomės ir linksminomės svečioje šalyje, Ukraina paskelbė karinę padėtį, o Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) virto pigiu hosteliu streikuojantiems mokytojams, dėl to nulėkė trijų ministrų galvos (vienu šūviu – net trys zuikiai!).
Į taip jau nemenką informacinį triukšmą netrukus įsiliejo šalies garsenybės, kurios pamėgino nuo linčo teismo išgelbėti vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimų iniciatorius, paprastais žodžiais paaiškindami paprastiems mirtingiesiems, kad vaikų galima… tiesiog nemušti ir tuomet nereikės jokių apibrėžimų, kas JAU smurtas, o kas DAR ne. Juos iš karto internetuose it skėriai apspito supermamytės ir supertėveliai, tikintys stebuklingu beržinės košės poveikiu.
Iš pradžių viskas atrodė labai įdomu ir visaip mėginau už prarastą ne Lietuvoje (iš tiesų atrastą) laiką atsigriebti / nusibausti – skaičiau straipsnius, dalijau patiktukus feisbuke, kelis kartus net pakomentavau. O paskui mane pradėjo imti zlastis, kaip mėgsta sakyti mano baba iš Telšių, neseniai atšventusi 94-ąjį gimtadienį. (Ją labiausiai zlastis ima tada, kai kas nors pradeda skųstis, kad Lietuvoje dabar blogai gyventi – per mažos pensijos, pašalpos ir t.t. Kas jau kas, o mano baba, kuriai teko išgyventi ir ankstyvą mamos netektį, ir karo baisumus, tikrai žino, kas yra blogai gyventi.)
Pasidarė ne tiek pikta, kiek graudu, kad, užuot nuveikę kažką gražaus, jautraus ir prasmingo prieš Kalėdas (pastatę namelį benamėms katėms, aplankę savo močiutę, numezgę kojines mamai ar draugui, perskaitę gerą knygą arba bent jau laiku pasirūpinę Kalėdų dovanomis),mes gaištame laiką ginčydamiesi ir mėgindami pasirodyti teisesni vieni už kitus, bandydami perrėkti vienas kitą tame informaciniame triukšme, kuris darosi nebepakeliamas net ir patiems stipriausiems.
Ir netgi tada, kai tą SAVO tiesą pavyksta išrėkti garsiau, laimingesni juk nepasijuntame, tik dar labiau nutolstame vieni nuo kitų. Vienus nesėkmės ar nepritekliai verčia susivienyti, o mus, lietuvius, jos įspeičia į kampą ir paverčia kanukais – paralelinėmis žmogiškomis būtybėmis iš Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“.
Vienos mūsų šio numerio herojų, didelės šio romano gerbėjos ir jo įkvėptą darbų ciklą sukūrusios grafikės Gretos Liekytės-Alice akimis, kanukai yra „viskuo nepatenkinti ir dėl visko nelaimingi“. Tiksliau, didžiosios mūsų visuomenės dalies, gyvenančios kažkokiame pačių susikurtame paraleliniame pasaulyje, kur vaikų mušimas siejamas su auklėjimu, o gyvūnai tiesiog išmetami į gatvę (sako, prieglaudos jau nebesutalpina visų nelaimėlių), nuotaikų neapibūdinsi.
Kita mūsų pašnekovė, žurnalo viršeliui vieną iš savo darbų paskolinusi menininkė, Jaunojo tapytojo prizo laimėtoja Monika Plentauskaitė atkreipė dėmesį į kitą problemą. Ji neslepia, kad savo konkursiniu darbu „Tapytoja (autoportretas)“ siekė „reaguoti į šiuo metu atrandamas moteris menininkes: „Tai yra atsakas į menką moters statusą meno istorijoje ir visuomenėje apskritai.“
Negaliu nesutikti ir su kitos mūsų šio numerio pašnekovės – dokumentinio filmo „Laukiniai giminaičiai“, rodyto Tarptautiniame Kauno kino festivalyje ir pasakojančio apie senųjų sėklų išgelbėjimą nuo karo, kūrėjos, palestiniečių menininkės Jumanos Mannos mintimis. „Visa meninė kūryba yra politinė – toks dalykas, kaip menas dėl meno, neegzistuoja. Visi meno darbai kuriami iš tam tikros politinės ideologijos, jos kontekste. Tad menininkai turi tokią pačią atsakomybę kelti svarbius klausimus kaip ir bet kuris kitas pilietis – nei daugiau, nei mažiau“, – sako ji.
Pamenate, šių metų pradžioje tokios atsakomybės ėmėsi ir savo požiūrį į valdančiųjų vykdomą politiką muzikos apdovanojimų metu labai aiškiai ir vizualiai išreiškė viena populiariausių šalies grupių „G&G Sindikatas“. Vis dėlto šiame numeryje kalbindama kitame meno fronte jėgas išbandžiusį šios grupės narį Kastytį Sarnicką-Kastetą sąmoningai vengiau kalbų apie politiką.
Beje, neseniai išleistą jo knygą „Turnė“ apie išgalvotos grupės „Alkūninis Velenas“ nuotykius gastrolių Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje metu rekomenduoju prieš Kalėdas vietoj vitamino D – verksite iš juoko, juoksitės verkdami.
O dabar siūlau išjungti internetą, televizorių ir paskaityti naują „37O“ numerį, kuriame, kaip jau supratote jį pačiupinėję, visko yra ganėtinai nemažai. Tačiau ne viską galima pačiupinėti, ar ne? Pavyzdžiui, tų pozityvių minčių, kurias jums siunčiame kartu su pašnekovais. Kultūringų jums 2019-ųjų! Iki susitikimo kitąmet!