Rašė Marijus Gailius
Naujųjų metų pasižadėjimams dar liko laiko – nebūtina juk pulti savo rezoliucijų vykdyti nuo pat pirmosios metų dienos. Galimas atskaitos taškas: kai pasirašydamas nustoji nesąmoningai vis raitęs 2018-uosius. Kitas variantas – Grabnyčios, sena pagoniška šventė vasario 2-ąją, iki kurios galima ir eglutę palaikyti nenupuoštą – kam išjungti lempučių girliandas, kai vis dar temsta taip anksti?
Maloniai nustebau feisbuko sraute pamatęs, kiek daug žmonių pasižadėjo šįmet mažinti arba atsisakyti ne tiek savo sveikatai, kiek planetai žalingų įpročių – mėsos, mesti šiukšles į bendrą konteinerį ir panašiai. Pats užsibrėžiau sumažinti šeimos rūšiuotinų atliekų kiekį nuo vieno kibiro per savaitę iki vieno kibiro per mėnesį. Kol kas sekasi sunkiai – kibiras prisikaupė dvigubai greičiau, nei tikėjausi (netgi neskaičiuojant tuščių vyno butelių). Išbandžiau turgų ir, kitaip nei tarp feisbuko sienų, likau nemaloniai nustebęs: daugiausia ten siūlo visokių kiaulienos kumpių, o į savo atsineštą indą gali paprašyti nebent raugintų kopūstų – grietinės iš bendro kibiro neįdrėbs.
Tad mano naujametis įsipareigojimas nori nenori atidėliojamas, net jei į šiukšlių kibirą nebekloju maišo, o maisto atliekas atidedu atskirai į komposto indą. Pasiteisinu: dar turiu laiko, sakykim, iki Grabnyčių. O kokių pasiteisinimų, kad ir vėl neįsigijote sporto klubo abonemento, prisigalvojote jūs?
Tokiu atveju siūlau taip: susitarkime tuomet mes, jauni smalsūs protai, dėl bendros nacionalinės rezoliūšės. Idėja – dar laisviau gyventi.
Paverskime šiuos metus truputėlį vaižgantiškais.
Apie Juozą Tumą-Vaižgantą, kurio 150-osios gimimo metinės šiemet minimos, mokykloje mokė vienpusiškai (kaip ir viso kito per lietuvių kalbos pamokas). Natūralesnį didįjį lietuvių demokratą ir laikraštininką parodė režisierius Eimantas Belickas savo filme „Tumo kodeksas“, prasisukusiame LRT prieš pat Naujuosius ir dabar įdėtą mediatekoje. Dar nesu matęs, kad vadovėlių herojai pasirodytų lyg įtakingiausi jutūbo herojai (Olego Šurajevo filmas apie signatarus, palyginti su „Tumo kodeksu“, yra trafaretinė banalybė).
Net būdamas kunigas, Vaižgantas, susidūręs su sustabarėjusiomis normomis ir formomis, elgėsi kaip patrakęs priešgyna. Tad mums siūlomas jo pavyzdys galėtų tapti nebloga rezoliucija šiems metams: drąsiai pasiimkime pagaliau tas teises, kurios mums priklauso. Tik kaip tai padaryti?
Kai ką už piliečius jau padarė protingos galvos iš vienos garbingos kontoros Gedimino prospekte: vos prasidėjus metams, Lietuvoje buvo iš dalies įteisintos homoseksualių asmenų santuokos – net ne civilinė partnerystė, dievaži, o vedybos! Konstitucinio Teismo nutarimą Nr. KT3-N1/2019, šitą santūrų teisinį dokumentą, netgi malonu skaityti: pasirodo, mūsų Konstitucija saugo ir gina šeimą, „pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, t.y. grindžiamą šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“. Be to, anot žmonių su juodomis mantijomis, „kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu“. Tai bent prisikankins visi propatrijų ir paksistų vargdieniai, mėgindami dabar apgręžti laivą atgal!
Žmogaus teisės stumiasi į priekį, bet kai kur vis dar esame įklimpę kaip velniai pelkėje. Pirmiausia tai dvi pagrindinės nacionalinės tapatybės sritys – kalba ir kultūra. Man regis, atsiimti šias sritis iš ideologijos ir biurokratijos gniaužtų galėtų būti svarbiausia vaižgantiškųjų metų rezoliucija.
Turbūt jau teko girdėti apie satyrinio puslapio VLKK fenomeną. Fiktyvią Valstybinės lietuvių kalbos komisijos paskyrą sukūręs komikas Domas Raibys staiga apnuogino visą valstybinės kalbos politikos ir kontrolės absurdą (jei dar negirdėjote, būtinai pagūglinkite, o peidžą – pafolouvinkite). Pats metas pagaliau keliauti ideologiniams dinozaurams į užmarštį – uždaryti tą kontorėlę, kartu likviduojant ir Valstybinę kalbos inspekciją, kalbos politiką ir teisėkūrą perkeliant į skyrių prie Kultūros ministerijos: gana. Kiekvienam, kuris toliau gins šitą nepriklausomos šalies glavlitą, su šypsena palinkėkime, kad jiems šikant lietsargis išsiskleistų (būtent – lietsargis, ne skėtis). Tai jokiu būdu nereiškia, kad galime kur nori vartoti žodžius „peidžas“ ar „folouvinti“ – mūsų kalba taip ar anaip, iš Šiaurės į Pietus, pagal Celsijų ir Farenheitą jau yra pertekusi importuotų anglicizmų, nepaisant Kalbos komisijoje šlakstomo švęsto vandens, giedamų poterių ir kalbamo rožinio.
Juk kai valstybė, neleisdama vartoti gimtosios kalbos, kaip nuo liežuvio galo užeina, varžo ir riboja visus kalbėtojus, tai daugelis savaime imame priešgyniauti ir mestis prie laisvesnių stilių, tik kad ta mūsų laisvė jau seniai įgijusi anglų kalbos prieskonį. Kai mes išsivaduosime iš ideologinių pančių, savarankiškai pasirūpinsime ir kalbos higiena.
Kitas bezdalų vėdinimo frontas – tai literatūros mokymo mokykloje ir kalbos egzamino išlaisvinimas. Pagrindinis kultūrinio individo ugdymo formatas, tapatybės puoselėjimo instrumentas, biurokratų dėka kasmet tik tolinamas nuo humanistinio idealo, savo griežtumu tampa panašus į Kelių eismo taisykles. Jie, norėdami padaryti iš mūsų dorus piliečius, vairuoja nacionalinę kultūrą į priešingą pusę, jaunus suaugėlius versdami tapti knygų skaitymo ir nacionalinių vertybių nekenčiančiais imbecilais. Iš mokykloje įskiepijamos tuščio kultūrinio nuolankumo būsenos savarankiškai išsivaduoti užtrunka ne vienus metus – ir tik daug skaitant gerų užsienio autorių, aplankant po keletą „Kino pavasario“ filmų per metus ir būtinai pagyvenant užsienyje.
Lengva nebus – misija susigrąžinti savin nacionalinę ir europietiškąją kultūrą apskritai gali pasirodyti neįmanoma. Bet iš pradžių – bent po žingsnelį. Neseniai sužinojau stačiai skandalingą dalyką: Latvijos dvyliktokai privalomai skaito vieną lietuvių šedevrą, kurį tėvynėje nuo mokinių jie slepia. Ta lietuviškoje mokykloje uždrausta knyga – Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“. Šiais metais sueina 30 metų nuo pirmojo romano leidimo, kurį anuomet vien palietus davatkoms plyšdavo mergystės plėvės, o visokius -fobus išberdavo pūslėmis. Tad tebūnie šįmet toks ir bus mūsų žingsnelis vaduojantis iš posovietinių prietarų ir valstybiniu mastu ribojamo humanitarinio ugdymo – perskaityti „Vilniaus pokerį“ (net jei ne pirmą kartą). Žinoma, sykiu tučtuojau peržiūrėti „Tumo kodeksą“ ir palaikinti VLKK.
Arba skaityti netrukus prasidėsiančių Kiaulės metų proga kiaulišku dailininkės Evelinos Paukštytės (žurnale rasite ir jos interviu) viršeliu pasipuošusį „37O“, kuriame kaip visada rasite sau artimų temų (tiems, kuriems nesvetimos pasaulio problemos, bus įdomu pasiskaityti mano rengtą temą apie Elizabeth Kolbert romaną „Šeštasis išnykimas“, mėgstantys kiną ras Jorės parengtą legalių platformų apžvalgą) ir įdomių interviu (kalbinome muzikos autorių ir atlikėją Tomą Sinickį, kylančią vokiečių kino žvaigždę Franzą Rogowskį, filmo „Čia buvo Saša“ kūrybinę grupę). Kaip visada, rasite knygų, naujų muzikos albumų apžvalgų, naujų spektaklių recenzijų. Gero skaitymo ir nekiauliškų jums 2019-ųjų!