Rašė Jurgita Kviliūnaitė
„Laisvė yra gyvenimo kelias. Jos niekas negali suteikti – laisvė yra pasirinkimas, būdas gyventi. Negaliu gyventi ir mąstyti supakuota dėžutėje, todėl neigiu tapatybes, nes jos – kaip dėžutės“, – sako viena mūsų šio numerio herojų, Mianmaro (Birmos) (kodėl taip keistai rašome šalies pavadinimą, sužinosite perskaitę žurnalo bendraautorės Giedrės Steikūnaitės straipsnį – red. past.) rašytoja ir gydytoja Ma Thida, kurios knygos ilgą laiką gimtinėje buvo uždraustos, o ji pati daugiau nei penkerius metus kalėjo už nebūtus nusikaltimus, iš jų – „nelegalios informacijos spausdinimą ir platinimą“.
Tokių griežtų sankcijų ji sulaukė dėl to, kad savo knygose rašė apie politinę situaciją Mianmare (Birmoje), kuri iki šiol yra ganėtinai įtempta, nes šalį valdo karinė chunta.
Mes gyvename demokratiškoje šalyje, kurioje lyg ir turėtų būti gerbiama žmogaus saviraiškos laisvė (kalbu tik apie teisę skleisti savo nuomonę bei idėjas ir bet kokia forma dalytis informacija, kitas laisves žmogaus teisių prasme šį kartą palikime ramybėje), nors kai kurie įvykiai ir juos lydintys procesai gana dažnai verčia susimąstyti, kur prasideda ir kur baigiasi žodžio laisvė.
Nepasinaudosiu savo saviraiškos laisve ir nekalbėsiu apie Seimo Laisvės kovų komisijos visuomeninės tarybos (pirmąkart apie tokią išgirdau – atleiskite man už neišprusimą) pasiūlymą neskirti Mariui Ivaškevičiui Nacionalinės premijos, o jo kūrinį „Žali“ liepti įvertinti prokurorams. Prikalbėta jau pakankamai, ir susirieta, ir apsižodžiuota. Galų gale, norint pasakyti ką nors ne tik nauja, bet ir protinga, esant šiai kontroversiškai situacijai, mano galva, reikia labai gerai žinoti kontekstą, t.y. labai gerai išmanyti tiek Lietuvos istoriją, tiek literatūrą, tačiau ir tai nebūtinai apsaugos nuo noro pasirinkti kažkurią vieną pusę, o tiesa greičiausiai yra kažkur per vidurį.
Jeigu tik yra galimybė, visada stengiuosi rinktis pasyvaus stebėtojo poziciją. Mano galva, ir taip jau labai daug piliečių didžiąją savo laiko (ir nebūtinai laisvo) dalį praleidžia ginčydamiesi pačiomis įvairiausiomis temomis portaluose, TV, socialiniuose tinkluose, įsivaizduodami save visų sričių ekspertais. Saviraiškos laisve linkusius pasinaudoti privilegijuotus (tuos, kuriuos mes dabar madingai vadiname influenceriais, o šiaip tai tiesiog žinomus žmones) dar galiu suprasti – jiems būtina apie save nuolat priminti, tad tikslas pateisina priemones. O štai antrųjų – nelabai. Na, noras save išreikšti kaip ir suprantamas, bet koks tikslas?
Deja, labai dažnai ta žodžio laisve pasinaudojama siekiant ką nors įžeisti, pažeminti, apspjauti. Dar galima suprasti, jeigu piktinamasi kuriuo nors iki ausų apsidergusio politiku ar valdininku. Tačiau kodėl mūsų šalyje tapo norma šlykščiausiais žodžiais išvadinti kitus žinomus žmones – menininkus, mokslininkus, verslininkus, visuomenės veikėjus.
Didžiausias jų „nusikaltimas“ dažnai ir yra tai, apie ką kalba minėtoji rašytoja Ma Thida. Jie pasirinko laisvę kaip savo gyvenimo kelią, pasirinko neužsidaryti dėžutėse. Todėl jie ir yra visuomenės priekyje, todėl ir yra matomi, todėl ir turi drąsos kalbėti.
Štai Jazzu istorija: ką ji tokio padarė, kad iki šiol tęsiasi ta nemaloni grandininė reakcija – dislike’ai, baisūs komentarai, didžiulis žiniasklaidos dėmesys?
Taip, puikiai prisimenu, kad ji kažkada išvadino grupelę nepagarbiai besielgusių gerbėjų kiaunėmis ir urodais. Taip, kartais ji nesusilaiko ir savo feisbuko paskyroje negražiai besielgiantiems negerbėjams parodo jų vietą. Visa tai sudėjus į krūvą buvo galima pamanyti, kad ir jutube ne įtūžęs gerbėjas, o pati dainininkė grubokais komentarais bandė apsiginti nuo jos naujausią vaizdo klipą dislike’ais vertinančių negerbėjų antplūdžio. Ir vis dėlto esu linkusi manyti, kad šuo pakastas kur kas giliau – didžiausią visuomenės neapykantos bangą sukėlė ne dainininkės elgesys su negerbėjais, o pasisakymai apie vaikų teises, mat ji siūlė įstatymo nešvelninti, kaip tai norėjo padaryti kai kurie politikai.
Kad ir kaip būtų, tai nesuteikė teisės kiekvienam šalies piliečiui ją įžeidinėti, dažnai ir be jokių argumentų (šukuosena ir kūno svoris nėra argumentai). Saviraiškos laisvė irgi turi ribas ir jų nereikėtų peržengti. Turi teisę nemėgti kažkokio menininko kaip asmenybės, gali nesuprasti jo kūrybos, bet nebūtina tapti suknistu heiteriu, kuris žodžius naudoja vietoj kirvio. Taip, viešumas ir populiarumas turi savo kainą. Bet, sutikite, kartais ji tikrai per didelė.
Dažnai pasidžiaugiu, kad po mūsų žurnalo straipsniais nebūna įžeidžių komentarų, net jeigu jie atsiduria internete (www.diena.lt, www.370.diena.lt). O jeigu ir atsirastų, paprašyčiau redaktorių juos išimti. Galima vadinti tai cenzūra, bet, mūsų akimis, tai tiesiog švara. Sąžinės švara.
Švaria sąžine mes jums pristatome ir šį numerį, kuriame kalbame ne tik apie žodžio laisvę. Kaip visada, rasite interviu su įvairiausių meno sričių atstovais (apie naujausius darbus ir planus kalbėjomės su „Low Air“, „Colours of Bubbles“, režisieriumi Raimundu Banioniu, rašytoju Hermanu Kochu, parakino festivalio „Kitas kinas“ organizatoriais) ir naujausių knygų, muzikos albumų, spektaklių apžvalgas. Svarbios mūsų šaliai datos – Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – gera proga pasidžiaugti, kad esame laisvi. Bet naudokimės laisve atsakingai!