Rašė Jurgita Kviliūnaitė
Nežinau, ar čia amžius kaltas, ar aplinka (mano socialinio burbulo), ar feisbukai su instagramais, ar darbai (taip, turiu juos kelis), bet kuo toliau, tuo dažniau kyla noras keisti pasaulį. Kartais pradedu manyti, kad gal net kokia rimta psichikos liga įsimetė – juk man seniai ne dvidešimt, kai perfekcionizmas lipa per kraštus.
Pastaruoju metu taip knieti dalyvauti visokiose gražiose iniciatyvose, peržiūrėti kuo daugiau teisingų filmų, perklausyti kuo daugiau rekomenduojamų albumų, perskaityti kuo daugiau kritikų išliaupsintų knygų. O kur dar tas noras dalytis gerais straipsniais, graudžiais įrašais apie skriaudžiamus gyvūnus ar kvietimais paaukoti kraujo (vieną tokių akcijų kasmet su kolegomis organizuoju ir pati – verčiame autorius pasidalyti savo kūrybišku krauju su jų kūryba nemokamai linkusiais pasimėgauti tautiečiais) ir pan.
Laimė, para turi tik 24 valandas ir visiems išvardytiems dalykams dažnai tiesiog pritrūksta laiko, kitaip draugai jau seniai būtų išmetę iš savo feisbukų už spamą, nuo besaikio filmų žiūrėjimo būtų ištikęs jeigu ne paralyžius, tai bent jau mikroinsultas, o nuo perklausytos muzikos (kad ir labai gerai įvertintos) gigabaitų jau trūkčiotų kurios nors akies nervas.
Kartais pradedu abejoti savo socialinio burbulo bičiulių pasiekimais mano išvardytose filmų žiūrėjimo, muzikos klausymo, knygų skaitymo ir panašiose varžybose. Norisi jų visų paklausti: a) kada ir kiek jūs dirbate; b) kiek jūs miegate); c) kas jums gamina valgį / plauna grindis / siurbia kilimus; d) ar turite draugų; e) ar turite giminių; f) ar jūs turite kokių nors kitų pomėgių. Tų, kurie turi šeimas, dar paklausčiau, kas būna su jų atžalomis, kai jie ką nors skaito, žiūri ar klauso. O galiausiai visų jų artėjančios Pasaulinės intelektinės nuosavybės (PIN) dienos, kuri švenčiama balandžio 26-ąją, proga pasiteiraučiau, iš kur jie ima tą turinį ir kiek tam išleidžia pinigų.
Beje, šio klausimo artimiausiems draugams dažnai užduoti net nebereikia. Žinodami išskirtinį mano domėjimąsi autorių teisių apsauga (viename „37O“ vedamųjų esu viešai prisipažinusi, kad dirbu šioje srityje, bet nesunku tai padaryti ir dar kartą, kad skaitytojas suprastų, jog tą domėjimąsi skatina profesinis perfekcionizmas, o ne liga, kaip šmaikštavau įžangoje), jie išdidžiai pasako legalaus šaltinio pavadinimą arba nutaiso kaltą veidą, jeigu siuntėsi iš piratų.
Dar, žinoma, teisinasi, kad legaliose svetainėse nerado, ko ieškoję, todėl patys autoriai / atlikėjai ar jų teisių gynėjai (kaip aš) kalti, kad verčia žmones kūrinių ieškoti piratinėse. Jie iš dalies teisūs – jeigu nori parduoti savo produktą, kūrėjas ir / ar gamintojas gal ir neturėtų laikyti jo sandėliuke, nes atsiranda rizika, kad jį iš ten kas nors būtinai pavogs ir gerokai pigiau parduos ar netgi padovanos. Vis dėlto autoriai ar kiti teisių turėtojai yra laisvi daryti, ką nori su kūriniais, už juos negali spręsti nei potencialūs turinio vartotojai, nei juo labiau piratinių svetainių administratoriai.
Taigi, supratote, kur lenkiu: mano galva, dėl smarkiai padidėjusio lietuvių potraukio menui kalti ne kokie nors išskirtiniai genai, ne sovietmetis su savo draudimais, o interneto piratai ir panašaus plauko intelektinio turinio vagys. Jų dėka nuo pat nepriklausomybės atkūrimo visokiausiais pavidalais ir formatais intelektinis turinys nuolat patiekiamas tarsi ant lėkštutės, nepaisant nuolatinių autorių gynėjų pastangų šitą versliuką užkardyti. Tiesa, šioks toks proveržis, nepaisant biurokratinių stabdžių, vis dėlto įvyko – rudenį Seime priimti svarbūs įstatymo pakeitimai, suteiksiantys daugiau galių kovoti su piratais, taip pat laimėtas svarbus mūšis kovoje su „Linkomanija“. Taigi, šioje šalyje, atrodo, dar yra vietos autoriams, ne tik piratams.
Šio „verslo“ pradininkai, aprūpindavę tautiečius keliskart pigesnėmis nei parduotuvėje piratinėmis kasetėmis, kompaktiniais ar DVD diskais, net nesislapstė po jokiais šūkiais, tiesiog dirbo savo juodą darbą ir kimšosi kišenes. Naujieji, šiuolaikinėmis technologijomis ginkluoti interneto piratai dirba kur kas efektyviau ir greičiau, nes jiems nieko nereikia gaminti (tik iš vieno taško paimti ir padėti į kitą, paprastai kalbant), todėl turi laiko burti savo palaikymo komandą, kurią užhipnotizuoja pasakomis apie laisvą internetą ir gobšius autorių teisių gynėjus.
Piratai taip išlepino vartotojus, kad šie ėmė atvirai tyčiotis iš autorių, o ypač kuriančių Lietuvoje. Esą jeigu ne piratai, nei lietuviškos muzikos atlikėjus, nei kino autorius kas žinotų. Ir tegu anie tik džiaugiasi, kad yra tokių, kurie „aukojasi“ ir nors nemokamai peržiūri / perklauso.
Vienas mano geras bičiulis, lietuviškos muzikos (ir ne tik) klasikas, mėgdavo pasišaipyti iš prastą popsą propaguojančių atlikėjų, taikydamas jiems palinkėjimą / savotišką užkeikimą: „Jeigu gali – nedainuok“. Jis veikiausiai nesupyks, jeigu perfrazuosiu: „Jeigu gali – nevok.“
Juolab tereikia apsidairyti ir pamatysite, kad aplink pilna puikių dalykų nemokamai ir legaliai – pradedant „37O“, baigiant muzikos platformomis, kurių rinką šiame numeryje panagrinėjo Toma.
Pastorėjusiame žurnale daugybė įdomių interviu (vien ko vertas pokalbis su aktoriumi Mariumi Povilu Elijumi Martynenko, kurį užrašė Tomas!), tradicinių apžvalgų, teatro renginių rekomendacijų. Gero skaitymo ir iki susitikimo gegužę!