Rašė Marijus Gailius
Antanas Škėma
IZAOKAS
Odilė, 2018
Neverta netikėtai iš raštų tomo ištrauktos ir atskira knyga išleistos lietuvių modernizmo klasiko apysakos lyginti su kanonine, mokykline „Balta drobule“ – neverta dėl to, kad labai skiriasi abiejų pasakotojų balsas, teksto ritmas, vaizdavimo metodas. Nors panašumų yra: abiejuose kūriniuose paliečiama potrauminė karo patirtis, juose veikia dvasiškai sutrikęs personažas – išeivis iš Lietuvos. Tiesa, prieš pat autoriaus žūtį parašytas „Izaokas“ dėl atidirbtos struktūros ir sintaksės man artimesnis (prisipažinsiu: „Baltos drobulės“ pasakojimo komponavimas ir sakinio konstravimas visada buvo jusliškai svetimas, gal kada nors priprasiu).
Jau pirmajame skyriuje rašytojas įstumia į baisią moralinę situaciją: per žudynes „Lietūkio“ garaže nacių okupuotoje Lietuvoje knygos veikėjas Andrius Gluosnis keršydamas įvykdo egzekuciją žydui Izaokui. Emigravusį į JAV jį persekioja tokio poelgio šmėkla – dramatiškasis personažas nebejunta gyvenimo džiaugsmo, o atsimindamas savo aukos paskutinius žodžius apie tikėtiną susitikimą pragare, jame – viename iš pragaro ratų – ir jaučiasi įstrigęs.
Andriaus dvasinį pakrikimą ir kaltę liudija išoriniai pokyčiai: antsvoris, nuplikimas, impotencija. Neatsimenu kitų lietuvių autorių tekstų, kuriuose impotencija, kaip psichologinio ir moralinio sukrėtimo padarinys, būtų plėtojama su tokiu atsidavimu: „Dabar mudu gulėjome nuogi, ir aš bejėgiškai tryniau savo nudribusias genitalijas į jos baltą, lyg avižų šūdas, pilvą“ (p. 73). Atkreiptinas dėmesys į brutalų kūno spalvos apibūdinimą – „avižų šūdo“ baltumą. Apysakoje A.Škėma daug kur vartoja ribinę leksiką, kuri dera prie pagrindinio veikėjo ribinių poelgių.
Jausdamasis morališkai sugniuždytas, Andrius vis dėlto užsiima aukšto dvasinio registro reikalaujančia veikla – šiuolaikiškai atlieka lietuvių poetų kūrybą, į pasirodymus sutraukdamas gausias auditorijas. Kontrastas. Nevienareikšmiškasis modernus A.Škėmos personažas primena klasikinių egzistencialistų herojus, išaugintus iš XX a. žiaurumų ir istorinių pervartų dirvos.
Pavyzdžiui, veikėjo būsena dar kartą pajutus kaltę, tai yra pagalvojus apie nužudytąjį Izaoką ir vis tarsi tikintis susitikimo su savo auka, impulsyviai priverčia eiti atbulom: „Aš neįstengiau visko pastebėti, nors ir ėjau atbulas. Staiga pajutau, labai noriu triesti tokiais paleistais viduriais. Ir pagalvojau: „Nejau aš apsitriesiu vidury gražaus parko?“ Ir – mano didžiausiam nustebimui – man pavyko apsisukti“ (p. 61). Toks intensyvus ir tarytum išvirkščias santykis su savimi (per žarnyną) ir pasauliu (per atbulumą) primena panašias vidaus ir išorės konflikto patirtis išgyvenusiam J.-P. Sartre’o romano „Šleikštulys“ herojui.
SOSTINĖ
Tyto alba, 2019
Kokiam pamišėliui galėjo šauti į galvą parašyti grožinį kūrinį apie Briuselį, ES struktūras? Juk tema, regis, visiškai neliteratūriška, net nežmogiška – tik dokumentų, potvarkių ir dekretų vienatvė. Bet štai vienietis R.Menasse parašė, ir pavyko jam visai neblogai. Netgi žmogiškai. Žmogiškai, nes šioje knygoje veikėjams didžiulių globalių klausimų akivaizdoje staiga parūpsta garstyčių kilmė, nuo kurių ir pradedamas pasakojimas: „Kokia garstyčių idėja? Mes jų pridedame. Genialu“ (p. 63).
Tad nuo šiol kiekvienas europietis gali atsiversti jo gyvenimą apskliaudžiančios bendrijos prigimties veikalą su galimybe užduoti sau klausimą: „Kokia yra ES idėja?“ Ir netrukus pats sau atsakyti: mes ją tiesiog turime. Genialu.
Austrų autoriaus, kuris savęs nepristato kaip austro, nes pats, kaip ir jo veikėjai, bet kokio pobūdžio nacionalizmą laiko yda, plėtoja kelių Briuselyje tiesiogiai ar netiesiogiai susiduriančių žmonių istoriją: tai karjeristė biurokratė, vietinis detektyvas – buvusio karo didvyrio anūkas, senas Aušvico kalinys, kiaulių augintojų asociacijos vadovas, jo brolis – idealistas valdininkas, pagyvenęs sociologas profesorius, slaptos katalikiškos smogikų grupuotės narys ir dar vienas kitas. Kas juos sieja?
Rašytojas nesiūlo akivaizdžių sąsajų, bet pamažu žmones ir įvykius suveda istorinė idėja – Aušvico atminties klausimas, kuris veikia kaip visa lemianti ir siejanti dvasinė – tiek žmonių, tiek bendrijos, alegorija. Kita alegorija, jungianti visą romaną, reiškiasi per kiaulės motyvą, kurį autorius pasitelkia komiškumo efektui sukelti, ES bejėgiškumui ir rinkos ekonomikai pašiepti.
Kai kur teksto stilius primena beletristiškai perrašytą biurokratinę kalbą, todėl tuos puslapius norisi greičiau perversti, bet net ir jie liudija šiuolaikinio mąstymo būklę, kurią išgyvena daugelis (pavyzdžiui, kurdamas kiaulių rinkos satyrą autorius praktiškai paaiškina didžiąją dalį globalios ekonomikos dėsnių). Vis dėlto dažniausiai R.Menasse išlieka atidus ir jautrus tokiems tarytum „neistoriškiems“ personažams, taip pat randa progų taikliai pasijuokti iš žmogiškojo ribotumo.
Viena tų ribotųjų yra vienintelė plačiau išplėtota veikėja moteris, karjeristė Fenia, kuri apsiima skaityti grožinės literatūros kūrinį tik tam, kad konkurenciniais tikslais geriau pažintų aukštą valdininką: „Bet čia buvo romanas. Sieto tokiems tekstams ji neturėjo“ (p. 51). „Sostinė“ turėtų pereiti kiekvieno smalsaus proto sietą.
KAI AŠ BUVAU MALALIETKA
Kitos knygos, 2019
Mergina auga nykiame daugiabučių rajone, jos tėvai ir kasdienybė irgi nykūs, net pirmas kartas ir romantiniai santykiai – jokie, veikiau graudoki. Bet tada mergina atranda literatūrą ir daugmaž suauga. Tiesa, dar kažkur sušmėžuoja baleto praktika, patirtis, piruetas.
Tai krasnūchos auklėtinės gyvenimo istorija, sutalpinta į pusantro šimto puslapių, parašytų neįpareigojančiu, tarytum buitiniu stiliumi. Rašydama tokiu, tarytum, antistiliumi, užtat išlaikydama nuoseklų sintaksinį tempą, autorė vis dėlto sukuria autentišką stilių.
Veikėjos – pasakotojos fragmentuota brandos reziumė, kurią pavadinčiau eseistine apysaka, pagal įvairias faktines detales primena pačios autorės biografiją. Toks rašymas jau tapo įprastas, Lietuvoje prasidėjęs sulig Povilo Šklėriaus romanu „Ko negalima sakyti merginai bare“ ir įtvirtintas Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“: arba apsimeti, kad rašai apie save, arba iš tikrųjų rašai apie save, bet apsimeti, kad rašai apie išgalvotą personažą. „malalietkoje“, kaip ir P.Šklėriaus knygoje, dalis veikėjų turėjo aiškius prototipus tikrovėje, jų net daugumos vardai liko nepakeisti. Tačiau P.Šklėriaus pasakojimas bent rėmėsi aiškiu siužetu, o šioje apysakoje jau ir jo nebėra. Užtenka asmeninės patirties.
V.Kulvinskaitės knygoje dar yra skyrius apie doktorantą Jurgį – tai tarytum atskira novelė, kurioje pasakojama iš kito veikėjo perspektyvos. Joje pavyksta sukurti specifinę sarkastišką nuotaiką su makabriška atomazga. Kitaip sakant, tasai skyrius – jau prozinė kūryba, ne tik patyriminis, pseudoautobiografinis išrašymas.
Skaitytojams patinka atviras vyvenimas nesislepiant už jokių socialinių tabu ir literatūrinių priemonių. Turbūt patinka ir specialiai dirginanti leidyklos komunikacija, raginanti knygoje pasiskaityti apie seksą trise. Patinka ir nepretenzingumas, galvos neapkraunanti „neliteratūrinė“ kalba, kurią pabrėžia ir pati „malalietkos“ pasakotoja: „Tingiu kurti, todėl tiesiog traukiu iš atminties fragmentus“ (p. 152). Nesuprantu, kodėl tai pateikiama kaip kažin kas ypatinga: man regis, grožinio kūrinio ypatingumą vis dėlto pirmiausia sukuria būtent jo literatūriškumas, meninis išskirtinumas. Ir nors V.Kulvinskaitės knyga geresnė nei neva fiftišeidinė leidyklos komunikacija, manau, ji, kaip ir kiti dirbtinai sukonstruoti ir supopuliarinti dalykai, netrukus pasimirš.
JUODOJI VILNIAUS SAULĖ
Alma littera, 2019
Tai ką gi, vėl išėjo romanas, kuriuo tarytum bandoma lėkti tais pačiais Andriaus Tapino „Vilko valandos“ nutiestais bėgiais, – tai nuotykių knyga istoriniame Vilniuje. Ir tik pamanyk – „Juodoji Vilniaus saulė“ yra gal netgi geriau parašyta už „Vilko valandą“.
Tokios knygos minkomos pagal panašų kurpalį: kalba turi būti nesudėtinga, įvykiai „kvapą gniaužiantys“, istorija paremta tikrais faktais, o svarbiausia – detektyvinė linija. Nors M.Marcinkevičiaus kalba specialiai suredukuota iki komunikacinės funkcijos, vis dėlto net šiomis žanrinių reikalavimų sąlygomis ji pranoksta A.Tapino stilių savo vaizdingumu ir sąmoju: „Jis pajuto, kad tuoj tuoj sustos širdis ir vietoj jos darbo imsis išeinamosios angos raukai, kuriuos daktaras Krokuvoje moksliškai vadino sfinkteriais“ (p. 17). Juk šmaikščiai pasakyta, kad veikėjas vos neapsišiko, ar ne?
Skaitytojas įveliamas į keistus įvykius lenkų valdomame tarpukario Vilniuje: iš akylai saugomo viešbučio kambario paslaptingai dingsta lenkų generolo dukra, o jos ieškoti pavedama įvairių talentų ir aukštą savigarbą turinčiam vaikinui Jurgiui. Tokiuose kūriniuose svarbiausia išlaikyti intrigą, todėl autorius jos nevaržo, pakreipdamas įvykius netikėtomis linkmėmis su maginiais atspalviais. Knygoje vaizduojami atsitikimai netikėti ir originalūs, todėl skaityti įdomu. Detalės, poelgiai ir įvairūs aprašymai taip pat spalvingi (pavyzdžiui, pavojų tyrėjų gyvybei sukelia lubose paspęsti spąstai ne iš kokio kardo ar kirvio, o… akėčių). Net dramatiškos scenos staiga pakreipiamos į nuotykių žanro skalę: štai berniukas, norėdamas apginti prievartaujamą motiną, sudaužo smurtaujančio vyro samanės butelį, o šis puldamas „susipainiojo kelnėse ir griuvo tiesiai ant savo styrančio pasididžiavimo“ (p. 314). Gerklėj nestringa ir veikėjų dialogai – jie žaidybiški, šmaikštūs, energingi:
– Viskas taip paprasta?
– Tiesiog nesudėtinga.
– O gal galite duoti man tą traktatą paskaityti? Kiek ten puslapių?
– Kiek puslapių nežinau, o tomų aštuoniolika (p. 62).
Pirmasis patyrusio rašytojo vaikams romanas „Juodoji Vilniaus saulė“ – žaižaruojančios vaizduotės kūrinys, dar vienas reveransas Vilniaus istorijai, tikras džiaugsmas žanrinės literatūros gerbėjams.