Rašė Ieva Šukytė
Berlyne jau 15-ąjį kartą balandžio paskutinį savaitgalį (26–28 d.) vyko Berlyno galerijų savaitgalis – renginys, sujungęs 45 miesto galerijas. Galerijų savaitgalis tapo kasmetiniu renginiu daugelyje pasaulio šalių, vienam savaitgaliui sujungiančiu miestų galerijas. Gegužės 9–12 d. jis vyko Kaune, o rugsėjo mėnesį tradiciškai pradės naują galerijų sezoną Vilniuje.
Prasidėjus šilto oro sezonui Berlyne iš po pilko dangaus nūdienos pabunda miesto gatvės. Bent jau dažniau danguje pasirodanti saulė ir suvešėję medžių lapai nuteikia miesto gyventojus ir lankytojus daugiau laiko praleisti vaikščiojant gatvėmis.
Prisijungė nekviesti
Penktadienio vakarą oficialiai prasidėjęs Galerijų savaitgalis tikrai sujudino miestą. Vos pasukus iš Bülow gatvės dešinėn į Potsdamer gatvę, galėjai pakliūti į skubančių arba aplink vieną įeigą lūkuriuojančių su taurėmis vyno ar buteliukais alaus žmonių spūstį. Skirtingai nei Lietuvoje, Vakarų šalių miestuose galerijos dažniausiai telkiasi tose pačiose gatvėse, kad, apžiūrėjus vieną, pakeliui užsuktum į dar kelias. Viename iš Potsdamer gatvės vidinių kiemų veikė keturios renginiui priklausančios galerijos, dar kelios, pasinaudojusios proga, taip pat dirbo iki nakties.
Kaip vėliau paaiškėjo, Galerijų savaitgaliu naudojosi daug oficialiai renginiui nepriklausančių galerijų, butikų, pop-up dizaino parodų, kurios veikė visą savaitgalį tuo pačiu metu dėl didelio žmonių srauto. Pirmą kartą dalyvaujant tokio dydžio renginyje galima lengvai paslysti, kaip atsitiko ir man pačiai. Didžioji dalis šių galerijų yra komercinės paskirties, todėl juose pristatomi meno kūriniai neretai privertė raukyti antakius nuo jų nešiuolaikiškumo. Tiek Schönebergo, tiek Scharlottenburgo rajonuose vyrauja privačios, meną pardavinėjančios galerijos, kuriose daugiausia prekiaujama tapybos ir grafikos darbais, labai retai dar galima sutikti smulkiosios skulptūros arba fotografijos. Šių galerijų tikslas – parduoti, todėl ir juose esantys kūriniai yra skirti pasiturinčių žmonių namų interjerams papuošti.
Kadangi lankydamasi Berlyne daugiausia laiko praleidžiu „C/O Berlin“ fotografijos galerijoje, KW šiuolaikinio meno institute, „Hamburger Bahnhof“ muziejuje ar „Berlinische Galerie“, norėjosi per savaitgalį aplankyti kiek įmanoma daugiau negirdėtų ir nematytų galerijų. Jeigu šiame Galerijų savaitgalyje tektų lankytis ir kitais metais, tikrai vengčiau pietinių miesto rajonų, nebent kuri nors iš ten esančių galerijų pristatytų itin įdomų menininką. Šiose dažnai mažose galerijose pristatomi menininkai iškrenta iš galvos, vos palikus erdvę ir ieškant žemėlapyje nuorodos kitos meno erdvės link. Kartais pasijunti lyg vaikščiotum šiuo metu Vilniuje ir kituose miestuose vykstančios Lietuvos dailininkų sąjungos organizuotos dailės kvadrienalės galerijose – erdvės kokybiškesnės, tačiau taip skambiai pristatomo šiuolaikinio ir aktualaus meno jame rasti sunku. Tai nebūtinai reiškia, kad meno kūriniai yra prasti, tiesiog jie yra kiek pavėlavę, neretai tiesiog nuobodūs ir standartiški.
Nauja šiuolaikiniam menui skirta erdvė
Vienas didžiausių atradimų – pietiniame Dahlemo rajone atsidariusi galerija „Fluentum“. Šaltojo karo metais buvusi JAV karinė bazė dabar veikia kaip šiuolaikinio meno galerija, pirmiausia dėmesį skirianti vaizdo ir kino menui. Nors ji nebuvo įtraukta į Galerijų savaitgalio gidą, būtent tą savaitgalį jį plačiajai publikai atvėrė duris su pirmąja solo paroda, pristatančia olandų menininką Guido Van Der Werve (1977 m.), nuo 2003 m. kuriantį videomeną. Menininkas, jaunystėje mokęsis klasikinės muzikos, bandė studijuoti industrinį dizainą, archeologiją, kol save atrado audiovizualiniuose menuose Gerrito Rietveldo dailės akademijoje Amsterdame.
„Fluentum“ per du aukštus rodomi šeši menininko vaizdo darbai, kurių visi pavadinimai – skaičiai. Vos įėjus į galeriją kairėje pusėje ekrano tolumoje išvystame menininką, žengiantį užšalusiais arkties vandenimis, už kurio ledus laužia plaukiantis didelis laivas. Kūrinys „Numeris 8, viskas bus gerai“ (10 min. 10 s, 2007), nufilmuotas vienu ilgu kadru, iškart daug pasako apie menininko naudojamas priemones ir jam rūpimas temas. Užsikrėtęs sportu, G.Werve savo kūriniuose dažniausiai pasitelkia fizinę ištvermę. Studijų laikais kūręs performatyvų meną, jis pradėjo dokumentuoti kūrinius, ilgainiui supratęs, kad jo visai nedomina performansas kaip pati meno šaka ir jis nenori tą patį kūrinį atlikti du kartus. Todėl, pasitelkęs profesionalų operatorių komandą, jis pradėjo kurti videomeną, kuriame svarbiausią vietą užima performatyvumas, fizinė ištvermė ir matematiniai skaičiavimai. Visuose vaizdo menininko kūriniuose pagrindinis objektas yra pats menininkas, atliekantis visus veiksmus. Ar tai būtų Suomijoje aplink namus 12 valandų bėgamas 2,5 maratonas („Numeris 13, Effugio C, Tu visada atsilieki pusę dienos“, 2011), ar stovėjimas parą Šiaurės ašigalyje („Numeris 9, Diena, kai aš nesisukau su pasauliu“, 8 min. 40 sek., 2007). Šiuose darbuose išryškėja žmogaus vienatvė, kvestionavimas jo ryšio su gamta ir pasauliu. Bent pusėje menininko rodomų darbų nuolat atliekami tie patys monotoniški judesiai, suteikiantys kūriniams nesibaigiančio judėjimo įspūdį. Vidinėje galerijos arkoje eksponuojamame diptike „Numeris 17, laiko stūmimas, bandymas 1, nuo giliausio vandenyno iki aukščiausio kalno“ (9 val. 41 min.) menininkas vonioje žingsniuoja vietoje, bandydamas nerti į giliausią Marijano įdubos tašką (11 040 m). Šalia esančiame vaizdo filme savo miegamajame jis šokinėja ant lovos, siekdamas aukščiausios Everesto viršūnės (8 848 m). Šie abu monotoniški judesiai ekrano viršutinėje pusėje matuojami metrais, kol pasiekiamas tikslas. Vos ne 10 valandų trunkantis kūrinys sukuria pastebimai jam būdingą monotoniją. Jį stebėti įdomu, bet užtenka pažiūrėti kelias minutes, kad suprastum viso kūrinio elementus. Nors kartais pasidaro smalsu, kiek gali pakelti žmogaus kūnas, kai jame atsiranda nuovargis, lygiai kaip ir kas turėtų ryžto peržiūrėti visas 9 val. 41 min.?
Galerijų savaitgalio metu šešis menininko kūrinius vainikavo atliekamas koncertas, kuriam pats menininkas sukūrė trijų dalių kūrinį „Numeris 11, šachmatų pianino koncertas trimis judesiais“. Trijų dalių koncertas, atliktas styginių orkestro, parašytas remiantis šachmatų žaidimo schema. Menininkas sukūrė šachmatų pianiną – šachmatų lentą primenantį instrumentą, kurio metu padėjus figūrą tam tikrame langelyje nuskamba tam tikra nata. Kūrinys baigiasi tada, kai žaidimas baigiasi lygiosiomis. Visa šachmatų pianino muzikinė dalis parašyta žaidimo ėjimais. Šiuolaikinės muzikos kūrinyje susijungia performatyvumas, skaičiai, logika ir natos. Šį menininką ir jo kūrinius įdomu stebėti, net jei jo darbuose ir vyrauja pasikartojimas. Tai didelės apimties ir trukmės darbai, kuriems apžiūrėti per vieną apsilankymą galerijoje neužteks jėgų, o trumpas galerijos atidarymo laikas (šeštadieniais 10–14 val.) nesuteikia galimybės ten apsilankyti kelis kartus iš eilės. Tačiau ši nauja šiuolaikinio meno erdvė, kurios įkūrėjas Markusas Hannebaueris nuo 2010 m. kolekcionuoja vaizdo meno kūrinius, turi sukaupusi nemažą ir įdomią kolekciją. Be to, „Fluentum“ šiuo metu taip pat finansuoja menininkų kuriamus projektus, todėl, manau, ilgainiui tai taps vienu traukos objektų Berlyne vaizdo meno gerbėjams.
Garsūs vardai – vos užčiuopiami darbai
Bevaikščiojant Mitte rajono August gatvėje netikėtai išlindo būrys žmonių ir žmonių portretais nuklijuotos sienos. Į Galerijų savaitgalį atvyko garsus prancūzų menininkas JR, kurio dalyvavimą renginyje aiškiau komunikavo gatvėje stovinti nuotraukų būdelė-autobusiukas nei renginio gidas. Frieder Burda muziejaus Berlyno salonas per Galerijų savaitgalį atidarė grupinę JR (g. 1983), Adrian Piper (g. 1948) ir Ray Johnsono (1927–1995) parodą nelabai originaliu pavadinimu „JR-Adrian Piper-Ray Johnson“, tarsi pačių menininkų pavardės jau savaime aišku yra traukos objektas. Nuo 25 iki 27 d. JR autobusiukas keliavo po Berlyną, apie savo lokaciją pranešdamas salono socialinių medijų tinkluose. Kiekvienas panorėjęs galėjo pasidaryti portretinę nuotrauką ir ją palikti arba pasiimti su savimi. Dalis nuotraukų buvo priklijuotos ant pastato August gatvėje, kurio viršutiniame aukšte ir įsikūręs Berlyno salonas. Ši fotoinstaliacija yra nuo 2011 m. vykdomo projekto INSIDE OUT dalis. Jis tapo viena pagrindinių Agnès Varda ir JR režisuoto filmo „Veidai kaimai“ („Visages villages“, 2017) dalių, kai menininkas ir režisierė, lankydamiesi Prancūzijos kaimeliuose, klijavo dideles momentines fotografijas ant apleistų arba norimų nugriauti pastatų sienų, skleisdami politinę ir socialinę žinutę. Berlyno salono patalpose, vienoje iš salių, buvo eksponuojamas kūrinys „Akys ant laivo. 1455 konteineriai“ (2018) – medinis konteinerių laivo modelis. Įmontuotos dvi mechaninės rankos nuolat įkrauna ir iškrauna konteinerius iš laivo arba į laivą. Ši instaliacija referuoja į ankstesnįjį JR projektą, kuriame 2014 m. jis ant konteinerių laivo Havro uoste priklijavo Elizabeth Kamangos, moters iš Kenijos, akių nuotrauką, suklijuotą iš 2 600 mažesnių nuotraukų. Galerijos erdvėje aplink laivo modelį ant sienų buvo pakabintos nuotraukos iš 2014 m. vykdyto projekto.
Vos įėjus į saloną, prie pirmojo koridoriaus, lankytojus pasitiko salės darbuotoja, suteikianti elgesio instrukciją JAV menininkės A.Piper kūriniui „Niūniavimo kambarys“ („The Humming Room“, 2012). Prieš į einant į patalpą, virš praėjimo ant sienos viršaus priklijuotas užrašas „In order to enter the room, you must hum a tune. Any tune will do“ („Norėdami patekti į erdvę, privalote niūniuoti melodiją. Tinka bet kokie garsai“). Užuot liepusios lankytojams laikytis drausmės, salės darbuotojos paskatina žmones atsipalaiduoti ir pasijausti nerūpestingai, niūniuojant bet kokią melodiją. Net ir perėjus trumpą koridoriaus atkarpą ir atsidūrus kitose erdvėse dalis žmonių toliau šypsodamiesi skleidė garsus. Taip prieinama prie trečiojo (jau mirusio) menininko R.Johnsono, kuris 6-ojo dešimtmečio pabaigoje išpopuliarino pašto meną, pažįstamiems ir draugams siųsdamas savo sukurtus koliažus, darbų.
Paskutinėje Berlyno salono salėje ir buvo eksponuojami jo mažo formato koliažai, kuriuos perlenkus laisvai galima sutalpinti į voką ir kam nors išsiųsti. 1962 m. R.Johnsonas pradėjo siuntinėti laiškus su užrašu „Please Add to and Return to Ray Johnson“ („Prašau pridėk ir grąžink Ray Johnsonui“), kurie jį privedė prie Niujorko susirašinėjimo mokyklos (New York Correspondance School). Frieder Burda muziejus, bendradarbiaudamas su NYCS, parodos metu dalijo originalius menininko „Please Add to and Return“ lapus, kuriuos, pakeitus kaip norisi, galima grąžinti siuntėjui. Frieze Niujorko mugės metu gegužės mėnesį kai kurie iš šių laiškų bus eksponuojami arba įkelti į interneto puslapį.
Visus šiuos menininkus, kaip ir minima parodos aprašyme, sieja noras įtraukti lankytojus į savo kūrinius arba juos sukurti su jų pagalba. Žinant, kad prieš atvykdamas į Berlyną, JR padarė didelį projektą Luvro muziejaus kieme, šie jo kūriniai atrodė tik kaip maža kruopelytė. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kitų dviejų žinomų menininkų eksponuojamus kūrinius. Tai buvo tik mažas oro gūsis, nesuteikęs galimybės geriau susipažinti su jų kūryba. Iš vienos pusės dėl to galėjo būti kaltos ir nedidelės salono patalpos, tačiau net ir tokiu atveju paroda atrodė tiesiog kaip smagus pasižaidimas su garsiomis pavardėmis.