Pokalbis su vokiečių breiko šokėju ir gatvės šokio propaguotoju Michaeliu Rosemannu
Rašė Goda Dapšytė
Kadaise kiemų, gatvių ir garažų prieigose besiplėtojusi ir šėlusi gatvės kultūra pastaraisiais dešimtmečiais vis dažniau ir drąsiau žengia į oficialiąją viešumą ir užkariauja prestižines galerijas ir scenas. Ne išimtis ir Lietuva, kurioje jau kelinti metai vis vyksta gatvės meno festivaliai, o Vilniaus miesto šokio teatras ne kuris kitas, o urbanistinio šokio teatras „Low Air“. Tačiau tai ne tokie seni pokyčiai. Štai, pavyzdžiui, dar prieš gerą dešimtmetį net ir Berlyne sumanymas sukurti breiko šokio spektaklį pagal klasikinę muziką skambėjo rizikingai. Na, bent jau taip pasakoja vienas iš liepos 23 d. „Midsummer Vilnius“ festivalyje rodomo unikalaus šokio spektaklio „Flying Bach“ atlikėjų, breiko šokėjas ir pedagogas Michaelis Rosemannas.
Keturiskart pasaulio breiko šokių čempionai vokiečių trupė „Flying Steps“ drauge su garsiu kompozitoriumi, dirigentu ir operos režisieriumi Christophu Hageliu sukūrė įspūdingą projektą – suvienijo klasikinę muziką ir urbanistinį šokį. Dar 2010 m. Berlyne pristatytas projektas „Flying Bach“ įrodė, kad breiko šokis gali būti puikia priemone klasikinei muzikai interpretuoti – šokėjai įkūnija muziką ir judesiu perteikia pasakojamą istoriją. Kolektyvas su šiuo projektu jau lankėsi 35 šalyse ir savo pasirodymu sužavėjo daugiau nei 500 tūkst. žiūrovų. Tad su M.Rosemannu pasikalbėjome apie neįprastą kūrybinį projektą ir bendravimą su publika.
– Kaip gimė mintis sujungti breiką ir klasikinę muziką?
– Prieš gerą dešimtmetį ieškojome idėjos sceniniam meniniam pastatymui, neeiliniam breiko pasirodymui, ir pagalvojome, kodėl gi nepabandžius šokti pagal klasikinę muziką. Tačiau anuomet nežinojome, nuo ko pradėti. Todėl ėmėme ieškoti į kūrybinius eksperimentus linkusių menininkų ir taip atradome režisierių Christophą Hagelį. Jam mūsų mintis patiko ir pasirodė įdomi, tačiau jis tuojau pat prisipažino, kad nelabai ką žino apie breiką. Tuomet pakvietėme jį į vieną iš mūsų pasirodymų, kad susipažintų su mūsų veikla. Po pasirodymo jis buvo sužavėtas mūsų energija ir jėga, tad pažadėjo su mumis susisiekti po kurio laiko. Po kokių dviejų trijų savaičių jis iš tikrųjų su mumis susisiekė ir pranešė atradęs mums tinkantį kompozitorių – Johaną Sebastianą Bachą. Tokia buvo pradžia.
Vėliau kartu susėdę klausėmės J.S.Bacho muzikos, o Ch.Hagelis mums ją aiškino. Mes supratome, kad neužteks vien breiko, turime į pasirodymą įtraukti ir šiuolaikinį šokį. Repetuoti pradėjome 2009 m. ir pirmoji, tuomet su mumis šokusi šiuolaikinio šokio šokėja buvo Yui Kawaguchi. Tai mums buvo pirmas bandymas bendradarbiauti su kitu šokio žanru, tačiau patirtis buvo labai įdomi. Sutapo mūsų energija ir požiūris, o skyrėsi tik šokio stilius. Tad nemažai mokėmės vieni iš kitų.
Šiokių tokių problemų kilo dėl muzikos. Kai jos klausėmės, ji mums atrodė per sudėtinga, per gili, iki galo jos nesupratome. Taigi ir vėl kalbėjomės su Ch.Hageliu apie tai, kaip mums svarbu suprasti muziką. Jis nuodugniai mums aiškino, tuomet supratome, kad tiesiog šokti breiką pagal klasikinę muziką negana, mes turime atrasti kažką naujo, kažką savito, kažką, ko iki tol niekas nebuvo bandęs. Tuomet Ch.Hagelis mums paaiškino, kad J.S.Bacho „Gerai temperuotas klavyras“ yra sudarytas iš preliudų ir fugų, o pastarosios – daugiabalsės. Tad jis mūsų paklausė, ar negalėtume kiekvienam iš fugos balsų sukurti atskiros choreografijos. Ch.Hagelis mums grodavo po vieną balsą, mes kiekvienam iš jų kūrėme choreografiją, o vėliau jungėme tas linijas. Kai baigėme kurti spektaklį, supratome, kad iš tiesų atradome šį tą naujo: niekas anksčiau nemėgino šios muzikos paaiškinti per šokį.
– Ar neteko pajusti spaudimo, kai pristatėte idėją šokti breiką pagal žymiojo klasiko J.S.Bacho muziką? Ar nesulaukėte kaltinimų, kad kėsinatės į kažką švento?
– Pradžioje daugelis iš tiesų nepriėmė mūsų sumanymo. Mūsų sumanytam spektakliui reikėjo nemažo biudžeto, todėl kreipėmės į potencialius renginių organizatorius ir rėmėjus. Kol kalbėjomės su klasikinės kultūros atstovais ir propaguotojais, teko ne kartą išgirsti, kad J.S.Bachas – tai aukštoji kultūra, o breikas – gatvės šokis, todėl nevalia jų maišyti ar jungti. Ne kartą teko aiškinti, kad neketiname nutempti J.S.Bacho iki gatvės lygio, kad, priešingai, norime parodyti, jog breikas – taip pat meno forma, su puikiomis raiškos galimybėmis. Tačiau kad ir kur kreipėmės, vis tekdavo išgirsti, kad mūsų pasiūlymas jų nedomina. Tuomet nusprendėme kreiptis į jau pažįstamus partnerius, tuos, kurie jau palaiko gatvės šokį. Nors pradžioje nesitikėjome, kad mums pavyks, tačiau pasiūlėme šią idėją „Red Bull“ ir jie, pasiteiravę, ar tikrai tikime šiuo sumanymu, mus palaikė, ir tik jų dėka surengėme pirmuosius penkiolika pasirodymų Berlyne.
Tačiau publika vis dar įtariai žiūrėjo į mūsų sumanymą, tad bilietai buvo išparduoti tik į pirmą pasirodymą, kuriame apsilankė ir nemažai kviestinių svečių, pakvietėme ir tuos, kurie abejojo mūsų sumanymu. Deja, į kitus pasirodymus tebuvo parduota gal tik dešimtadalis bilietų. Tačiau rizikavome ir viską statėme ant to vieno pirmojo vakaro. Premjera pavyko puikiai, publika tiesiog šėlo, o žiniasklaidoje pasirodė puikių atsiliepimų. Per kelias artimiausias dienas pardavėme bilietus į visus likusius pasirodymus.
Pasklido žinia, kad niekas dar taip neinterpretavo J.S.Bacho muzikos. Matot, jei nežinote daug apie J.S.Bachą ar apie breiko šokį, jums dėl to nereikia jaudintis – tereikia ateiti į mūsų spektaklį ir atsipalaiduoti, o mes jums šokiu papasakosime apie jo muziką ir kaip jis ją sukūrė. Todėl į savo pasirodymus pritraukiame daug įvairiausių žmonių: šeimas su vaikais, pagyvenusius žmones, jaunimą. Kiekvienas atėjęs išsineša kažką sau.
– Taigi tam tikra prasme šis spektaklis – edukacinis?
– Taip, iš dalies galima taip pasakyti. Na, jei žmonės domisi klasikine muzika ir išmano J.S.Bacho kūrybą, jie vargiai nuspręs ateiti į bet kokį kitą gatvės šokio spektaklį. Tačiau J.S.Bacho pavardė juos gali suvilioti pamėginti, o spektaklio metu jie gali sužinoti daugiau apie gatvės šokį ar kad breikas – taip pat meno forma.
„Flying Steps“ šokio akademijoje Berlyne dėstau breiką vaikams. Tad į vieną iš pasirodymų pakviečiau savo aštuonmečius mokinius. Po spektaklio paklausiau jų, kas jiems labiausiai patiko. Žinoma, pirmiausia jie kalbėjo apie tai, kaip šėlstu scenoje, tačiau vienas iš jų susimąstė ir tarė: „Pirmadienį nueisiu į mokyklą ir muzikos mokytojui pasakysiu, kad J.S.Bachas yra cool.“ Taigi mūsų projektas yra puikus būdas pačią jauniausią kartą patrauklia forma supažindinti su puikia klasikine muzika.
– Kuo skiriasi šokis spektaklyje ir kituose jūsų šou ar kai dalyvaujate čempionatuose?
– Visų pirma tuo, kad į spektaklį susirenka labai įvairi publika ir sukuria visiškai kitokią atmosferą. Tai publika, kuriai turime sutelkti visą savo energiją ir įrodyti, ką galime. Jei dalyvaujame renginyje, kuriame susirenka breiko publika, kuri jau žino, kas yra gatvės šokis, tai ir jų lūkesčiai visai kiti. Toks pagrindinis skirtumas. Bet kokiu atveju po „Flying Steps“ pasirodymų žmonės paprastai išeina labai geros nuotaikos.
– Mėgstate atgalinį ryšį su publika. Kokių klausimų paprastai sulaukiate?
– Įdomiausias klausimas, kurio teko sulaukti, yra šis: Michaeli, šiame pasirodyme tau jau teko šokti apie 500 kartų, ar tu vis dar gali klausytis šios muzikos – juk ji tokia sudėtinga? Atsakiau, kad gerai, jog ji sudėtinga. Su šiuo spektakliu gastroliuojame jau dešimt metų, bet greta vyksta ir kiti pasirodymai pagal hiphopą, kurio klausausi jau 25 metus ir man jo niekada negana. Bet šis klausimas vis dėlto privertė susimąstyti. Iki „Flying Bach“ projekto niekada nesiklausiau klasikinės muzikos, tad kodėl taip mielai klausausi „Gerai temperuoto klavyro“? Su šiuo klausimu kreipiausi į Ch.Hagelį. Jis nusijuokė, kad atsakymas labai paprastas: juk J.S.Bachas šį kūrinį rašė jaunajai kartai. Tuomet pažvelgiau į Ch.Hagelį ir atsakiau, kad aš tai labai gerai jaučiu. Tai iš tiesų nuostabi muzika.
– Su „Flying Bach“ spektakliu po pasaulį gastroliuojate jau dešimt metų. Ar spektaklis keitėsi?
– Pagrindas visiškai nepakito, nesikeitė choreografija, muzika išliko ta pati. Žinoma, kai kuriuos žingsnelius ar choreografinius elementus kartais atliekame kūrybingiau. Kiekvienas šokėjas turi po solo, tad būtent solo lygis, bėgant metams, vis kilo, nes auga ir šokėjų meistriškumas. Be to, kiekvienoje šalyje vis kita publika, tad skiriasi reakcijos ir vietos, kuriose plojama, ar kaip drąsiai plojama. Bet galiausiai visi visada išsiskirstome patenkinti ir laimingi.
– Ar šis spektaklis pakeitė jus ar jūsų gyvenimą?
– Taip, labai. Prieš „Flying Bach“ projektą buvome jau tiek daug išbandę, pavargę nuo paramos paieškų, kad šis projektas buvo mūsų paskutinis bandymas, po kurio buvome pasirengę pasiduoti. Mums buvo labai svarbu parodyti, kokia meniška šokio rūšis yra breikas. Po to, kai mumis patikėjo, leidomės į gastroles po pasaulį ir galime dirbti tai, kuo tikime. Nuo to laiko, kai pristatėme „Flying Bach“, aš galiu įgyvendinti savo svajones, pasirūpinti šeima. Tad drąsiai galiu pasakyti, kad šis projektas pakeitė mano gyvenimą.
– Ką norėtumėte pasakyti savo publikai Vilniuje?
– Pasimėgaukite šou ir papasakokite, ką manote apie mus po jo. Labai laukiame šio susitikimo, be galo įdomu, ar žmonėms Vilniuje patiks tai, ką darome scenoje. Jei jiems patiks tai, ką mato, tegu ploja, o mes atiduosime visą savo energiją.
