Rašė Daiva Juonytė
Organizatorių archyvo nuotr.
Hugleikuro Dagssono pieš.
Islandų menininkas Hugleikuras Dagssonas minimaliomis juodomis linijomis ne mažiau juodai ir taikliai perteikia temas, apie kurias daugelis vis dar vengia kalbėti. Daugiau kaip 20 knygų išleidusio karikatūristo piešiniuose vietą randa seksas, religija, chaosas, anarchija ir kiti nepatogūs scenarijai, o jau šį mėnesį net 69 originalius menininko darbus bus galima pamatyti gyvai – jo paroda yra vienas pagrindinių akcentų šių metų festivalio „Devilstone“ programoje „Masinė Hipnozė“ ir darbai bus eksponuojami Anykščių viešojoje bibliotekoje nuo liepos 12 iki rugpjūčio 11 d. Prieš parodos atidarymą su H.Dagssonu šiltai ir šmaikščiai kalbamės apie kūrybą, pesimizmą, tabu ir šaltibarščius.
– Feisbuke tavo prisistatymas skamba taip: „Sveiki. Aš esu Hugleikuras Dagssonas ir kuriu juokelius apie šūdus, mirtį ir kitas šeimos vertybes. Gimęs ir užaugintas Islandijoje. Esu karikatūristas ir rašytojas. Taip pat užsiimu kitais dalykais. Nelabai domiuosi makaronais. Kartą laimėjau apdovanojimą.“ Koks tai apdovanojimas? Ir kodėl tau ne itin rūpi makaronai?
– 2006 m. laimėjau Metų dramaturgo apdovanojimą už pjesę „Venkite mūsų“ (angl. „Avoid us“). Tai buvo mano pirmoji parašyta pjesė, sukurta pagal mano pieštas karikatūras. Iš maždaug 30 juokelių sukūriau vieną pusiau suprantamą istoriją. O makaronai – aš tiesiog jaučiu, kad jie man nieko nedaro. Mėgstu visokį makaronų padažą.
– Kuri ne tik karikatūras, bet ir stand-up pasirodymus. Mačiau porą jų: pirmasis buvo „Be žodžių“ (angl. „No words“), antrasis – su žodžiais, tiksliau – anglų kalba. Ką labiau mėgsti: kalbėti ar piešti?
– Man daug smagiau stovėti ant scenos ir pasakoti juokelius. Tada matai tiesioginę žiūrovo reakciją ir pritarimą, kurie kelia priklausomybę. Karikatūros yra labiau neribotos. Jose galiu būti tamsesnis ir keistesnis. Man nereikia, kad žmonės jas mėgtų. O kai esu scenoje, privalau būti juokingas, priešingu atveju ištiks katastrofa.
– Neseniai su stand-up pasirodymais keliavai po visą Europą. Kaip sekėsi?
– Buvo labai smagu ir turėjau daug darbo. Kelionė kiekvieną dieną vis į naują miestą atima labai daug energijos. Pradedi mėgti viešbučio lovas ir dušus labiau už viską. Poilsis tampa svarbesnis už vakarėlius. Bet apsigyventi viešbučių kambariuose šalyse, kurių net nežinojau, buvo tikrai įdomu ir verta. Būtinai tai pakartosiu kitais metais.
– Kai kurie žmonės mano, kad esi pesimistas. Netikiu jais.
– Aš tikrai labiau optimistas. Pesimizmas skamba kaip laiko ir energijos švaistymas. Žinoma, pasaulis turbūt išlėks pelenais, bet nėra prasmės dėl to inkšti. Viltis yra daug smagiau nei baimė.
– Kaip atrodo karikatūristo gyvenimas Islandijoje?
– Na, šiuo metu mūsų tokių yra tik trys. Mano atveju, aš turbūt daugiau laiko skiriu kitiems projektams, pavyzdžiui, rašymui televizijai ar stand-up pasirodymams. Jeigu yra numatytas terminas knygai išleisti, susitelkiu į ją. Kasdien pabundu su nedideliu nerimu ir iškart stengiuosi pradėti dirbti, kad tas nerimas išnyktų. Kiekvieną dieną darau daug skirtingų dalykų. Esu gana chaotiškas, bet stengiuosi pabaigti tai, ką pažadėjau, laiku.
– Iš kur kyla idėjos?
– Iš mano smegenų.
– Kokiu projektu, prie kurio teko dirbti, labiausiai didžiuojiesi?
– Tikrai didžiuojuosi neseniai baigta savo komiksų knyga, kurią pavadinau „Įdėk savo rankelę į manąją“ (angl. „Put Your Little Hand in Mine“). Tai yra neoficiali filmo „Švilpiko diena“ (angl. „Groundhog Day“) adaptacija. Aš nupiešiau 900 piešinukų viename 150×150 cm dydžio popieriaus lape. Paveikslėliai, žinoma, buvo išdėstyti pagal knygos formatą – 9 piešiniai puslapyje. Tai absoliuti nesąmonė, bet gana filosofinė ir esu labai ja patenkintas.
– Tavo plakatas „Černobylio zoologijos sodas“ (angl. „Chernobyl Zoo“) prekyboje pasirodė birželio viduryje. Labai greitai reaguoji į šiandienos aktualijas.
– Tiesą sakant, jį nupiešiau prieš keletą metų. Jis buvo knygos „Kur yra Dievas“ (angl. „Where’s God?“), kuri buvo mano knygos „Kur yra Waldo?“ (angl. „Where’s Waldo?“) versija, dalis. Jūs turėtumėte ieškoti Dievo kiekviename paveikslėlyje, tačiau jo niekada nerasite, nes jo ten nėra. Neseniai piešinys buvo atspausdintas kaip plakatas, nes žmonės po HBO serialo pradėjo labai daug kalbėti apie Černobylį.
– Ne paslaptis, kad tavo karikatūros, kuriose netrūksta lytinių organų, užpakalių, kakų ir mirties, yra šiek tiek kontroversiškos. Ką apie jas mano tavo močiutė?
– Jai patinka, kad aš galiu pragyventi iš šių keistų mažų dalykų. Manau, kad jie jai neatrodo juokingi, bet jos tai nežeidžia. Mano močiutė gana kieta.
– Ar yra tema, kuri tau būtų tabu?
– Jau nebežinau, ką šis žodis reiškia, tačiau stengiuosi nieko neužsipulti asmeniškai. Prieš kurį laiką taip padariau ir pajutau, kad tai visiškai neproduktyvu. Šiandien stengiuosi atakuoti žmones už tai, ką jie gina, o ne dėl jų pačių. Tokie juokeliai ilgiau veikia. Bet aš niekada nesišaipau iš to, ką kas nors sako, tik kaip ir kodėl tai daro.
– Kas tau labiausiai patinka mūsų visuomenėje?
– Menas. Tai vienintelis dalykas, kuris man yra prasmingas. Aš niekinu politiką ir pinigus. Suprantu, kad abu šie dalykai yra būtini, tačiau taip yra tik todėl, jog mūsų rūšys neišaugo už bet kurios šios sąvokos poreikio ribų. Taigi taip, menas ir meilė. Galite mane vadinti hipiu, bet jaučiu, kad mūsų laikais yra gana pankiška taip galvoti.
– Labai dažnai girdime žodį „humoras“ – žmonės kalba apie humorą darbe, humoro jausmą, humorą, būdingą vienai ar kitai šaliai. Kas tau yra humoras?
– Išgyvenimo mechanizmas prieš žmogaus šlamštą.
– Socialinė žiniasklaida yra geras ar blogas dalykas?
– Abu. Tai dabartinis informacijos amžiaus veidas. Ji kontroliuojama blogio, bet gali būti naudojama gėriui. Man ji padeda, tačiau ribotai.
– Liepos 12 d. atidarysi savo parodą Anykščiuose. Turiu du klausimus. Pirmasis yra labai originalus: ar tai pirmasis tavo apsilankymas Lietuvoje?
– Lietuvoje buvau du kartus. Abu sykius organizavau vakarėlius islandų lėktuvų kompanijai.
– Antrasis klausimas: ar jau girdėjai apie mūsų keistą rožinę šaltą sriubą, ypač mėgstamą vasarą ir vadinamą šaltibarščiais?
– Dar ne. Bet skamba… keistai.
– Lietuvoje turi daug gerbėjų. Kaip, tavo manymu, jie atrodo?
– Paprastai mano gerbėjai yra labai protingi ir labai gražūs. Jei kokį vieną sutikčiau, pasiūlyčiau apsikabinti arba išgerti. Arba ir tai, ir tai.
