Parengė Jurga Tumasonytė
Studijų laikais, vasarą, su drauge pėsčiomis šliumpinome pajūriu į Palangą, po kojomis traškėjo leisgyviai karkvabaliai. Šimtą metų nelankytoje Palangoje ausis braižė rėksminga muzika, žaidimų aparatų pypsėjimai, akino storos aukso grandinės ant apnuogintų poilsiautojų krūtinių. Atsitiktinai užėjome į naują Palangos biblioteką ir staiga pasaulis vėl atgavo pusiausvyrą. Puslapių šiugždenimas, knygų kvapas ir klaviatūros kaukšėjimas nuteikė džiaugsmingai. Tuo metu knygų pasaulis mums siejosi su namais, nors ne vienam mano pažįstamam knygos turbūt asocijuojasi su deguonimi – jie įsigudrina skaityti net eidami arba vairuodami per spūstis. Skaityti, žinoma, įmanoma bet kur, bet kokiu formatu ir bet kada, tačiau viešosios skaityklos sukuria ypatingą aurą mieste, paveikiančią net ir užkietėjusius neskaitytojus.
Knygų apžvalgininkė, verslo ir kultūros renginių organizatorė Jurga Mandrijauskaitė yra tarsi geroji skaitymo ambasadorė, atnešusi į miestą skaityklų idėją ir pernai įkūrusi vasarai skaityklą „Vilnius skaito“ Lukiškių aikštėje, o šiais metais – dar ir „Vilnius skaito“ / „Vilnius Connect“ visą parą veikiančią skaityklą Vilniaus geležinkelio stotyje. Panašu, kad „Vilnius skaito“ projektas inspiravo kurtis ir daugiau skaityklų po atviru dangumi tiek Vilniaus mieste, paplūdimiuose, tiek kituose miestuose. Kalbamės apie jos asmeninius santykius su literatūra ir nutikimus iš skaityklų Lukiškių aikštėje bei Geležinkelio stotyje.
Nuo mažens bibliotekos atrodė tarsi šventovė
Pašnekovė pasakoja, kad vaikystėje jos mama buvo užpildžiusi vaikų kambario lentynas kokybiškomis vaikiškomis knygomis, tad meilė literatūrai prasidėjo anksti. Tačiau ne tik knygoms, bet ir bibliotekoms: „Paskutiniais mokyklos metais dailės būrelio baigiamajam darbui pasirinkau tapyti savo mylimą seną miesto biblioteką. Tas pastatas man buvo mielas, brangus, gražus įvairiomis prasmėmis. Jis atvėrė man nepažįstamus pasaulius. Apskritai bibliotekos yra mano šventovės. Studijų laikais turėjau penkių bibliotekų bilietus, po paskaitų važiuodavau ne į bendrabutį, o į vieną iš bibliotekų. Ne vien tik skaityti knygų, o klausytis muzikos, rašyti laiškus draugams, naudotis internetu, mokytis. Bibliotekos buvo mano namai, man čia buvo saugu, jauku ir čia tilpo viskas, ko reikėjo mano sielai.“
Skaitymo įpročiai
Paklausta, kuo, jos manymu, skiriasi mūsų ir Londono ar Berlyno gyventojų skaitymo įpročiai, J.Mandrijauskaitė sako pastebėjusi, kad „užsienyje metro žmonės daugiau skaito elektronines knygas. Dar vienas esminis skaitymo kultūros skirtumas, kad svetur dauguma knygų leidžiamos kompaktišku formatu, plonais viršeliais, kurias būtų patogu nešiotis kuprinėje ir pan., o lietuviams patinka „didelės plytos“, kurios gražiai atrodytų sekcijoje“. Pati niekuomet nesudarinėja skaitymo planų ir mėgsta rinktis knygas pagal nuotaiką, aplinkybes, nieko neskaityti kelias savaites arba praleisti su įdomia knyga visą parą: „Vienintelis kriterijus, kad knyga būtų gana kokybiška ir negaiščiau laiko su tomis, kurios nieko vertingo negali man duoti. Dažniausiai tą kokybiškumą jau nurodo gautos premijos, mylimas rašytojas, žmonių, kurių skoniu, kompetencija pasitikiu, rekomendacijos. Dar labai retai kankinuosi su tomis knygomis, kurios nesugeba manęs sudominti perskaičius bent iki vidurio.“
Iš savo šeimos patirties žinau, kad knygofilai susiduria su per mažų namų problema, kai knygos nebetelpa lentynose, o lentynos nebetelpa kambariuose, tačiau, pašnekovės manymu, šios turi būti skaitomos, o ne dūlėti lentynose: „Todėl savomis knygomis labai geranoriškai dalijuosi su žmonėmis, kurie nori jas skaityti. Nemažai savo gerų knygų esu išvežusi į skaityklas, nes norėjau, kad žmonės jas atrastų, ypač mažiau populiarius autorius, tokius kaip Robertas Bolaño, Paulas Bowlesas, Patricia Duncker. Vyras kartais perspėja, kad šitos ar anos knygų lentynos neliesčiau, nes tai sunkiai surinktos knygos, jų šiuo metu pasibaigę tiražai ir t. t. Neprisirišu nei prie daiktų, nei prie knygų. Man gyvenime svarbu savirealizacija, idėjos ir dėl jų aš galiu paaukoti labai daug dalykų, dalį savo uždarbio ar asmeninių knygų. Vienos knygos išeina iš namų, bet daug daugiau jų šiuo metu ateina į mano gyvenimą per skaityklą, naujai sutiktus autorius, apžvalgų rašymą ir t.t. Todėl leidžiu joms laisvai cirkuliuoti tiek mano asmeninėje bibliotekoje, tiek skaityklose, tiek tarp visų kitų knygas mylinčių žmonių, kurie negali patys jų įsigyti. Tiesa, šiuo metu namuose naujų knygų stirtų pas mus tikrai netrūksta…“
Tiltas tarp meno ir verslo
J.Mandrijauskaitės pavardė literatūriniame lauke atsirado jai pradėjus rašyti knygų apžvalgas, vėliau dalyvauti vertingiausių knygų rinkimo komisijose. Studijavusi kultūros vadybą Vilniaus konservatorijoje ir Lietuvos muzikos akademijoje, ji stengiasi suderinti meną ir verslą: „Kultūros vadyba man pasirodė labai įdomi specialybė. Esu iš prigimties organizuotas žmogus ir nenorėjau būti šiaip vadybininkė, norėjau organizuoti būtent kultūrinius projektus, renginius, tiesti tiltus tarp verslo ir meno. Panašu, kad iki šiol puikiai pavyksta tarp šių dviejų sričių laviruoti. Turiu verslą ir turiu skaityklas – tai du kardinaliai skirtingi pasauliai, kartais tarpusavyje susiliejantys.“
Nors organizuodama renginius ir augina du mažus vaikus, tikina laiko mėgstamai veiklai atrandanti, nes „vieni laisvalaikiu žaidžia krepšinį, golfą, žvejoja, mezga, o aš rašau knygų apžvalgas ir organizuoju skaityklas. Skaityklų bibliotekos asortimento formavimas, naujų teminių lentynų inicijavimas, literatūrinių renginių ciklų organizavimas yra man nepaprastai įdomus procesas. Kad skaityklų asortimentas nebūtų toks labai vienpusiškas, į pagalbą pasikviečiu knygų žinovą Audrių Ožalą, jis abiem skaitykloms suformavo knygų lentynas gurmanams tikrai įvairiam skoniui. Geležinkelio stotyje savo rekomenduojamų knygų lentyną surinko stoties rajone gyvenantys rašytojai.“
„Vilnius skaito“ ir „Vilnius Connect“ projektai
Šiuo metu Lukiškių skaitykloje yra apie 900 knygų, bet per vasarą ji prisipildo dovanų. Teminių lentynų yra apie 30 (lietuvių autorių, poezija, kelionės, socialinių aktualijų, psichologinės, auginantiems vaikus tėvams, negrožinė / grožinė, Amerikos ir Japonijos ambasados, AfriKo lentyna (Afrikos žemyno autorių kūryba), skandinavų, Azijos šalių lentyna, Lietuvos leidėjų asociacijos narių naujausių knygų lentyna, knygos apie Vilnių, Lietuvą, istorinės, žurnalų lentyna, paaugliams, vaikams, mokiniams, klasikos ir t. t.). „Vilnius Connect“ skaitykla yra kiek mažesnės apimties, startavo su 300 knygų. Lentynos yra panašios (tik mažesnės). Ši skaitykla turi stoties rašytojų lentyną, kurioje yra jų pačių kūrybos knygos ir jų rekomenduojamos. Savo lentyną šioje skaitykloje inicijavo priklausomų asmenų bendruomenė „Aš esu“, kurioje nemažai psichologinių, socialinių knygų apie su priklausomybėmis susijusias problemas. Pati beveik kasdien skaityklas aplankanti J.Mandrijauskaitė pastebi: „Nors domimasi įvairiomis knygomis, visada kas nors skaito visame pasaulyje populiarias Yuvalio Harari, Marinos Abramovič knygas, Jordano Petersono knygą „12 gyvenimo taisyklių“, vis dar skaito Johno Williamso „Stounerį“, Michailo Šiškino „Laiškų knygą“, Andriaus Tapino trilerį „Prezidentas“ ir kitas lietuvių autorių knygas, kurios tikrai yra labai populiarios. Pernai smalsumą žadindavo religinės Toros ir Korano knygos, šiemet dažnai matau ką nors nors vartant knygas iš socialinės lentynos apie feminizmą ar apie homoseksualus.“
Vis dėlto atidaryti pirmąją viešą skaityklą Vilniuje nebuvo lengva: „Pirmais metais reikėjo priversti visus patikėti, kad ši idėja apskritai reikalinga mūsų miestui, kad neišvogs knygų, kad bus skaitytojų. Reikėjo surasti rėmėjus, partnerius šiam naujam projektui. Antrais metais neturėjome bibliotekos paramos, kuri pirmais metais skolino ir darbuotojus, ir 800 knygų. Tad teko surasti finansavimą ne tik skaityklos namukui, baldams, bet ir darbuotojų atlyginimams ir surinkti pilnas lentynas knygų. Teko į šį projektą įtraukti ne tik leidyklas, autorius, bet ir įvairias organizacijas – ambasadas, socialines organizacijas. Idėja pasiteisino, skaitytojai tikrai aktyviai domisi naujai įsteigtomis Amerikos ir Japonijos ambasadų, socialinių aktualijų lentynomis.“
Kaip pasakoja J.Mandrijauskaitė, „pirminė idėja buvo, kad skaitykla būtų mobili ir keliautų per kelias vietas. Tačiau vėliau atsisakėme šios idėjos, nes knygų namukas nebuvo labai adaptuotas migracijai, antra – perkėlimas yra gana nepigus dalykas, na, o trečia – skaitykla prigijo pačioje pirmoje vietoje, Lukiškių aikštėje, daugeliui vilniečių ir miesto svečių strategiškai patogioje vietoje. Bet to, ši vieta po vasarą kvepiančiomis liepomis, ant žolės, su šalia skambančia karilionų muzika tikrai turi gerą energetiką. Daugelis žmonių rašo, sako, kad šitos erdvės vasarą jau neįsivaizduoja be knygų. Įdomiausia, kad ten iš tiesų, ne tik mūsų skaitykloje, o jau visa šalia esanti alėja su suoliukais vasara užsipildė skaitančiais knygas žmonėmis. Nemažai nuolatinių skaityklos lankytojų specialiai atvažiuoja pas mus iš kitų rajonų. Perskaito net po kelias knygas per vasarą. Viena moteris net devynias perskaitė. Užsieniečiai stebisi idėja, kad ši skaitymo paslauga yra absoliučiai nemokama, kad kažkas šitą projektą organizuoja be jokio atlygio sau. O stotyje įrengti skaityklą pakvietė „Vilniaus geležinkeliai“ ir būtent ši skaitykla tapo „Vilnius Connect“ projekto dalimi. Ten skaito atsitiktiniai keleiviai, važinėjantys traukiniu, tad publika gerokai skiriasi nuo vasaros skaityklos Lukiškių aikštėje – ji fragmentiškesnė. Tačiau ši skaitykla veikia visą parą ir bet kokiu oru, tad galima sakyti, kad abi skaityklos papildo viena kitą skirtingais pranašumais. Tikiuosi, kad ateityje daugiau skaityklų turėsime ir miegamuosiuose rajonuose, ne vien centre.“
Kaip pratinti prie knygų vaikus?
Pastebėjau, kad Lukiškių skaitykloje iš rankų knygelių nepaleidžia ir įvairaus amžiaus vaikai. Klausiu, kokių priemonių su vyru imasi pratindami atžalas prie knygų savo šeimoje – juk kartais mažieji nemėgsta knygelių ir labiau domisi filmukais ar kompiuteriniais žaidimais: „Mes su vyru abu esame skaitantys, tik vyras popierinių knygų beveik neskaito. Aš vos knygą paimu į rankas, greitai pripuola vaikai su savo knygomis ir prašo, kad kartu jas skaitytume. Įdomiausia, kad vaikų labai nepratinau prie tų knygų. Kartais net pykstame, kad eitų žaisti su žaislais ar kažkuo kitu užsiimti, nes jie norėtų, kad skaitytume jiems kiaurą parą, o mes turime ir savo reikalų. Keturmetį Kristijoną jau mokome skaityti, kad pats galėtų tai daryti ir mūsų netrukdytų. Turime tokį optimistinį planą kaip tik per šią vasarą išmokyti.“
J.Mandrijauskaitė daug dėmesio skiria vaikiškų knygų bibliotekai sudaryti, bet nėra snobė: „Leidžiu vaikams pasimėgauti ir knygelėmis su populiarių filmukų herojais, kurios didelės meninės vertės gal ir neturi, bet jose tikrai nemažai pamokančių istorijų. Tačiau esu supirkusi gražiausias lietuvių ir pasaulio pasakas, labai vertinu kokybiškai, meniškai išleistas leidyklų „Tikros knygos“, „Aukso žuvų“ knygas, vaikai mėgsta tiek Kakės Makės knygų serijas, tiek Vytauto V. Landsbergio knygeles, labai domisi vaikiškomis enciklopedijomis, mėgsta Janinos Degutytės poeziją. Aš už bibliotekos įvairovę, už klasiką ir naujas knygas, pamokančias ir žinių suteikiančias knygeles, dar manau, kad labai svarbu yra gražios knygos, kurios formuotų vaikų estetinį skonį.“
Skaityklų istorijos
O kaipgi be jų? „Vilnius skaito“ sumanytojai gražiausios tos istorijos, kuriose žmonės pasakoja, kad daug metų neskaitė knygų, bet užėjo į skaityklą, pavartė, užsikabino ir štai vėl knygos įtraukė skaityti: „Man patinka matyti sugrįžtančius šeimas, kurių vaikai per metus ūgtelėjo, o ūgtelėję siekia knygų jau iš aukštesnių lentynų. Daugeliui iš jų skaityklos lankymas yra tapę savaitgalio ritualu.“
Yra buvę atvejų, kai kelios kelios knygos dingo, o po poros savaičių vėl grįžo – matyt kažkas nutarė grąžinti. „Dar buvo įdomių nutikimų su mūsų hamaku. Vieną rytą radome skaitykloje sėdintį ir laukiantį jaunuolį. Vos tik mūsų darbuotojas atidarė skaityklą, šis jaunuolis paprašė hamako. Paklausėme, kam taip skubiai reikalingas būtent hamakas, o šis atsakė, kad galėtų jame pagaliau išsimiegoti, nes tąnakt jo neįleido į bendrabutį. Jaunuolis pasiėmė knygą, užsidėjo ją ant veido ir saldžiai knarkė saulutės atokaitoje, imituodamas skaitantį. Apskritai pas mus dažnai užsuka jaunuolių, kuriems reikia patogaus sėdmaišio naršyti internete. Tada aš priėjusi pajuokauju, kad jie bent apsimestų, kad atėjo skaityti, ir nepatingėtų pasiimti iš lentynos knygą telefonui prisidengti. Kartais tai suveikia ir jie iš tiesų susigėdę prieina pasižvalgyti po lentynas ir ką nors išsirenka. Dar pamenu tokių keistų nutikimų su religinių knygų lentyna. Buvau surinkus Torą, Koraną, Bhagavad-Gitą, bet niekaip neprisiruošiau surasti Biblijos, nors tikrai planavau. Bet vasara įpusėjo ir vieną dieną žiūriu – Biblija jau pati atsirado mūsų lentynose. Kažkas tuo pasirūpino už mane. Nors, pvz., kalbant apie Koraną, tai buvo viena iš dažniausiai bandytų išnešti knygų“, – pasakoja J.Mandrijauskaitė.
Užeikite ir jūs: „Vilnius skaito“ skaitykla Lukiškių aikštėje kiekvieną saulėtą vasaros dieną dirba 11– 21 val. „Vilnius Connect“ skaitykla Vilniaus geležinkelio stotyje dirba visą parą.
