Rašė Jurgita Kviliūnaitė
Panašu, kad birželis gerai pasvilino ne tik kūnus, bet ir mintis – lyg susitarę net keli žurnalo bendradarbiai pasisiūlė liepos numeriui parašyti temomis, glaudžiai susijusiomis su klimato kaita. Akivaizdu, kad jis šiltėja, nes net ir mes, beveik šiauriečiai, vis dažniau susiduriame su sausra. Gal jau kažką reikia daryti, kad mums iki skausmo žinomi, Eduardo Mieželaičio eilėraštyje „Mano Lietuva“ vis pasikartojantys sakiniai „Čia Lietuva. Čia lietūs lyja.“ ateities kartoms irgi būtų aktualūs?
„Matau, kad žmonės jaučiasi pavargę nuo milžiniško informacijos apie klimato kaitą srauto, kuris juos vienaip ar kitaip pasiekia kiekvieną dieną. Norėjau paliesti šią temą ramiu, švelniu būdu, kur žiūrovas gali per įvairius jausmus ir metaforas sugrįžti prie tos savo asmenybės dalies, kuri pirmiausia yra susieta su gamta, o tik paskui su ekonomika ar gyvenimo būdu“, – sako viena iš mūsų pašnekovių, Kauno fotografijos galerijoje vykstančios parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“, kurioje eksponuojami ekologinius ir socialinius klausimus nagrinėjantys trijų Europos fotografų darbai, kuratorė Cale Garrido.
Nesutinku su ja – apie klimato atšilimą kalbėti reikia, ir ne tik švelniai, galima ir garsiai rėkti. Bet dar svarbiau ir veikti, kaip tai daro vienas mūsų šio numerio herojų, gatvės menininkas Ernestas Zacharevič. Iš Vilniaus kilęs menininkas savo gamtą tausoti skatinančiais darbais-manifestais išgarsėjo visame pasaulyje, o dabar su bendraminčiais mėgina atsodinti 350 ha miškų ir paversti juos buferine zona tarp nacionalinio parko ir palmių plantacijų Indonezijai priklausančioje Sumatros saloje. Tikimasi, kad tai tigrus, dramblius, orangutanus ir raganosius apsaugos ir nuo medžiotojų, ir nuo ūkininkų, auginančių aliejines palmes.
„Jei neturime jokio ryšio su mišku Indonezijoje, neturėsime ir priežasties apie jį žinoti. Bet, pasikapsčius giliau, tų ryšių išties turime labai daug. Tiek Europos, tiek Azijos prekių rinkos turi didžiulę įtaką miškams Indonezijoje. Svarbu, kad žmonės, būdami kitur, jaustų emocinę sąsają su tuo, kas vyksta čia. Jaustų atsakomybę. Nesakau, kad reikia kaltinti ar liepti nesipilti benzino ir nevalgyti jautienos, bet būtina kelti klausimus, į kuriuos žmonės norėtų patys sau atsakyti. Ką aš darau, kokia mano įtaka aplinkai, žmonėms, miškams? Prie kokios ateities noriu prisidėti savo veiksmais?“ – tokius klausimus sau užduoti siūlo žinomas menininkas.
Pati jau ilgą laiką nesustoju mintyse tapyti benunykstančios Žemės vaizdų ir vis pamąstau, kad gal jau laikas nuveikti šį tą prasmingesnio / reikšmingesnio nei vienas kitas feisbuko komentaras, raginantis atsisakyti mėsos, smerkiantis miškų šiukšlintojus ir pan.
Tiesą sakant, kažkada netgi kilo mintis rašyti knygą – savotišką antiutopiją, kurioje pasidalyčiau savo pasaulio pabaigos, kurią nulems žmonijos nenoras keisti savo blogus įpročius dėl planetos išlikimo, vizija. Žinoma, laiko tam nerandu, o ir pasiteisinti, kad „ekologiškų“ knygų yra pakankamai prirašyta, galiu lengvai: vargu ar man, pradedančiai rašytojai, pavyktų parašyti įtaigesnę knygą nei Elizabeth Kolbert „Šeštasis išnykimas: ne vien gamtos istorija“, kurią vienas mūsų autorių Marijus Gailius su filosofu Nerijumi Mileriu ne taip jau ir seniai aptarė mūsų puslapiuose, arba Margaret Atwood trilogija „MaddAddam“.
Beje, Marijus bene labiausiai iš visų žurnalo bendraautorių domisi šia tema – praėjusiame numeryje pristatėme jo romaną „Oro“, kurioje jis taip pat kalba apie aktualėjantį klimato kaitos poveikį planetai. Tarsi bijodamas, kad ši tema nebūtų pamiršta ir šiame numeryje, Marijus mūsų „Skaitykloje“ apžvelgė dvi „ekologiškas“ norvegų rašytojos Majos Lunde‘s knygas, kurios, jo nuomone, nėra tokios geros kaip M.Atwood, bet paplūdimyje tiks.
Kad jau prakalbome apie paplūdimius… Ko gero, visi internete baisėjotės vaizdais iš Afrikos ar Pietų Amerikos pakrančių su kalnais plastiko. Ir vis dėlto mane mažinti plastiko vartojimą labiau motyvuoja matyta karikatūra, kurioje pirkėjas prašo supakuoti žuvį, o pardavėja paaiškina, kad maišelis yra žuvies pilve. Ir nors iš parduotuvės parsinešti plastikiniai maišeliai mano namuose gyvena kelis gyvenimus kaip katės (na, aš neplaunu maišelių kaip darė mano šviesaus atminimo močiutė (deja, nebegaliu paklausti, ar tai darė iš taupumo, ar gamtos tausojimo sumetimais), bet ir neišmetu į šiukšlių dėžę panaudojusi vos vieną kartą), vis tiek labai laukiu, kol draugė, kaip žadėjusi, iš senų užuolaidų pasiųs maišelius daržovėms ar vaisiams parduotuvėje susidėti.
Beje, nesu ideali šiukšlių rūšiuotoja, tačiau atsiradus taromatų reikalai gerokai pagerėjo. Belieka paieškoti savo ankštokame bute vietos dar bent porai šiukšliadėžių ir tada dar labiau priartėsiu prie tikslo būti superekodama.
Kažkada savo feisbuke dalijausi straipsniu, kurį perskaičiusi supratau, kad šiaip jau esu netoli šio tikslo, nes esu vegetarė, nevairuoju, neturiu vaikų, retai skraidau, dažnai važinėju viešuoju transportu, perku drabužius iš antrų rankų. Ir vis dėlto tiek man, tiek jums, mūsų mieli skaitytojai, yra kur tobulėti. Ypač tai aktualu vasarą, kai daug laiko praleidžiame gamtoje – ar tūsindamiesi festivaliuose ar tiesiog čilindami prie vandens telkinio. Gamta pati nesusitvarkys, kaip ir klimatas pats neatvės – reikia kažką daryti. Banalu, bet turime pradėti keisti pasaulį nuo savęs, savo šeimos ir draugų.
Apie tai pagalvokite ir tuomet, kai kuriame nors festivalyje gausite į rankas „37O“ – jeigu nerasite šiukšliadėžės popieriui, parsivežkite namo ir duokite paskaityti šeimai ir draugams. Jie už tai tikrai padėkos. Iki pasimatymo rugpjūtį!
