Rašė Jurgita Kviliūnaitė
Kažkada jau esu žurnale prisipažinusi, kad buvau iš tų netipinių vaikų, kurie laukia rugsėjo. Ir pati Rugsėjo 1-oji buvo itin laukiama šventė, į kurią tradiciškai kiek vėluodama lėkdavau pasipuošusi ką tik išskalbta (kartais ir išdžiūti nespėdavusia), naujai suplisuota bei gražiausiais turimais kalnieriukais (jeigu nežinot, kas tai yra, pažiūrėkit viršelį) papuošta uniforma, prieš tai iš darželio išskynusi gražiausius kardelius, jurginus ir astrus, kuriuos įteikdavau savo mylimiausiems mokytojams.
Man, kaimo vaikui, rugsėjis reiškė žemės ūkio darbų pabaigą. Na, dar būdavo likęs bulviakasis, bet jis – tik gėlytės, palyginti su tuo, kiek darbų turėdavome nuveikti vasarą – ir daržus ravėdavome, ir šieną grėbdavome, ir į ganyklą karvių pagirdyti lėkdavome. Nepagalvokite, kad aš čia noriu skųstis sunkia vaikyste, nes puikiai žinau, kad kažkam ji buvo dar sudėtingesnė. Tiesiog tie darbai atimdavo daug laiko, kurį aš mieliau būčiau paskyrusi kur kas mielesniems užsiėmimams, pavyzdžiui, knygų skaitymui.
Nepaisant to, knygų vis tiek per vasarą „suvartodavau“ labai daug. Tiesa, lietuvių kalbos mokytojos parengtas privalomų sąrašas dažniausiai taip ir likdavo gulėti stalčiuje, o iš bibliotekos pirmiausia tempiausi pasakas (Wilhelmo Hauffo, brolių Grimmų, lietuvių ir kitų tautų liaudies), paskui jau ryte rijau tai, kas tik buvo prieinama mano nedideliame miestelyje ir, žinoma, nepriskiriama antisovietinei literatūrai: istorijos apie indėnus, Alexandre‘o Dumas muškietininkų nuotykiai, Jules Verne‘o, vėlesnių fantastų šedevrai, Marko Twaino, Astridos Lindgren, Antoine de Saint-Exupéry ir kitų puikių rašytojų kūriniai, be kurių savo vaikystę būtų sunku net įsivaizduoti. Visko, žinoma, neišvardysiu ir norėdama, nes perskaitomų knygų kiekiai tikrai buvo milžiniški, ypač lyginant su tuo, kiek knygų perskaitau dabar. Savo neskaitymą mėgstu pateisinti tuo, kad, visą dieną praleidus rašant ar skaitant straipsnius, laisvalaikiu knygos tiesiog nebesiskaito. Bet puikiai suprantu, kad tai yra tik saviapgaulė, nes, kaip ir daugelis šiuolaikinių žmonių, pirmenybę teikiu socialinių tinklų patikrai ar serialų žiūrėjimui, o ne knygoms.
Užimtumas ar darbo pobūdis čia tikrai niekuo dėtas – vaikystėje skaitymui rasdavau laiko ir prasidėjus mokslo metams, nors lankiau muzikos mokyklą ir beveik visus būrelius, kokie tik buvo mokykloje. Taigi dažniausiai skaitymui likdavo tik naktys. Ar kada esate mėginę skaityti knygas pasislėpę po antklode, pasišviesdami prožektoriumi? Mano kartai anuomet tai buvo visiškai normalus dalykas. (Įtariu, kad dabartinė jaunoji mokyklinė karta po antklode veikiausiai instagramina ar jutūbina ir jiems, žinoma, prožektoriaus nereikia.)
Tačiau grįžkime į mokyklą: rugsėjo laukdavau ir todėl, kad galėčiau susitikti su draugais (nebūtinai klasiokais), kurių per vasarą susitikti dažnai net ir nepavykdavo. Su klasės draugais santykiai nebuvo patys geriausi, o artimiau bendravau tik su keliomis merginomis, kurios nevengė skaityti.
Didelė dalis bendraklasių, mano, kiek pasipūtusios pirmūnės, galva, buvo visiški netikėliai ir nemokšos, su kuriais net nėra apie ką pasikalbėti. Didžiausi padaužos, žinoma, taip pat manęs nemėgo, nors būdama geros dūšios duodavau nusirašyti ir namų darbus, ir kontrolinius. Net pati nepastebėjau, kaip nutiko, kad daugiausia mokykloje ir už jos ribų ėmiau bendrauti su bent keleriais metais vyresniais už save moksleiviais, su kuriais galėdavau nueiti į kiną, pasiklausyti muzikos ir aptarti perskaitytas knygas.
Taigi, galima sakyti, nuo vaikystės draugus renkuosi pagal protą. Ilgą laiką pagrindiniu draugų atrankos kriterijumi būdavo klausoma muzika – jeigu paaiškėdavo, kad žmogus klausosi šūdo (rusiško, lietuviško ar kitokio popso pačia blogiausia šito žodžio prasme), tai draugystė neretai iš karto ir pasibaigdavo, nebent naujasis draugas (-ė) leisdavosi perauklėjamas ir ilgainiui imdavo klausytis, mano galva, rimtesnės muzikos.
Dabartiniai mano playlistai „Spotify“ platformoje „37O“ muzikos apžvalgininkui Jonui veikiausiai pasirodytų pasenę, gal net juokingi, nors kartais pasinaudoju ir jo rekomendacijomis. Tiesa, vis nedrįstu peržengti metalo ribos – ir aš čia, žinoma, ne apie „Metallica“ kalbu. Užtat maloniai nustebau perskaičiusi Jorės įspūdžius iš Suomijoje vykstančio festivalio „Flow“, kur ji didžiausią dėmesį ir krūvas komplimentų skyrė grupei „The Cure“, kurios kūrybai nesu abejinga (švelniai tariant) daugybę metų. Beje, turiu specialų pranešimą savo draugams: neseniai įsigijau patefoną, tai galit nebesukti galvos dėl dovanų. Turimų plokštelių sąrašą pateiksiu asmeniškai, iš „The Cure“ diskografijos turiu tik „Disintegration“.
Tai tiek apie mokyklą ir apie muziką. Dar šiame numeryje rasite interviu su kuriam laikui iš Lietuvos išvykstančia teatro režisiere Yana Ross, dailininke Laura Žaliauskaite (ačiū jai už mokyklinį viršelį), juvelyre Solveiga Vasiliauskaite, netrukus į kino teatrus iškeliausiančio dokumentinio filmo „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ kūrėjais. Gerų skaitinių (kalbu ne tik apie „37O“) ir iki susitikimo spalį!
reikia į mokyklą){kind=link}