Tarp beribio pasitikėjimo savimi ir beribio neužtikrintumo
Kalbino Jurga Tumasonytė
Vladas Rožėnas šiais metais laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos skelbtame „Pirmosios knygos“ (PK) konkurse ir ta proga kalbamės apie jo romaną „Viskas gerai, aš dar jaunas“, kuriame pasakojama istorija apie kūrybines kančias patiriantį talentingą jaunuolį. Pasak debiutuojančio autoriaus, „parodyti kažkam, kad rašau, man buvo be galo baugu, nes esu labai linkęs savimi dvejoti ir spausti. Būtent dėl to niekuomet nesiveržiau į skaitymus ir iškart dairiausi į PK.“
– Nesi iš tų literatų, kurie šmėžuoja įvairiuose literatūriniuose renginiuose, nuo paauglystės skaito savo kūrybą jaunųjų sekcijose, o jų, prozininkų, pavardės girdėtos visiems kultūrinės spaudos skaitytojams. Į literatūrą atėjai kaip naujas vardas, nes iki tol reiškeisi kino lauke. Kodėl sugalvojai parašyti knygą, kaip atrodė jos rašymo procesas ir kodėl dalyvavai PK konkurse?
– Rašyti grožinius tekstus norėjau nuo pradinės laikų, bet kai pradėjau mokytis vidurinėje, rašymas ar bet kokia kūryba vaikinams tapo nevyriška, o mokytojams rūpėjo tik prasistumti pro būtinąjį literatūros sąrašą, kuris taip toli nuo paauglio mąstymo, kad daliai mokinių visam gyvenimui įskiepija, kaip skaityti yra nuobodu. Jei nebūčiau gimęs šeimoje, kuri aktyviai stūmė skaityti ne tik mokyklos programą, šiandien tikriausiai ne tik nerašyčiau, bet nelabai pats atsiversčiau knygą.
Prieš maždaug penkerius ar šešerius metus aiškiai supratau, kad man rašyti vis dėlto patinka ir kad reikėtų prakusti. Pradėjau bandymus, kurie iš pradžių buvo visiškai tragiški, po to – tik blogi, po to – retsykiais ir visai padorūs.
Pirmąkart PK dalyvavau 2018 m. Turėjau novelių rinkinį, prie kurio dirbau maždaug dvejus metus. Kaip žinia, nelaimėjau. Gal ir gerai – tikrai ne visos istorijos buvo stiprios. Na, o „Viskas gerai, aš dar jaunas“ pradėjau pernai rudenį ir iki vasario pabaigiau. Pirmą detalę išgirdau gal prieš dešimt metų – režisierius Paulas Thomas Andersonas filmo „Magnolia“ scenarijų parašė per dvi savaites užsidaręs namuke, nes lauke matė gyvatę ir bijojo išeiti. Tai mano knygoje veikėjai taip užstringa dėl lapės. Kitos, svarbesnės, detalės kažkaip natūraliai prilipo prie tiesiogine ir perkeltine prasme užstrigusio veikėjo – dalis jų sukurta, dalis biografiška.
– Pagrindinis romano veikėjas kenčia, nes neturi laiko kurti – jis skaičiuoja valandas, kurios lieka po darbo ir miego. O lieka nedaug. Ką šiuo metu veiki pats ir kaip atrandi laiko kūrybai?
– Esu vienas žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ programos sudarytojų, žurnalo „Nemunas“ kino temų autorius, laisvai samdomas tekstų rašytojas ir magistro studentas. Laiko pastaruoju metu išties stinga. Nors taip, atrodo, yra visiems, juk nuolat vieni kitiems skundžiamės, kaip nieko nespėjame. Geri žmonės, bet nemoka susitvarkyti, kaip rašė Daniilas Charmsas.
– Viename interviu prozininkas Jonas Žakaitis pasakojo, kad tam, jog išgautų natūralią savo veikėjų kalbą, jis mokėsi iš jutubo influencerių, įrašinėjo savo pasakojimą diktofonu – visaip stengėsi pagauti tą tikrovišką kalbėjimą. Tavo romano dialogai irgi labai natūralūs, įtikinantys – kaip sekėsi išgauti tokį efektą?
– Pamenu, kažkada filmo vertime tokio mafijozinio marozo perspėjimą išverčiau: „Vaikai debilai yra.“ Ir dar skaityti reikėtų su kirčiu ant „y“. Labai didžiavausi tokiu negražiu sakiniu, nes tas veikėjas taip ir pasakytų. Mane erzino, kaip dažnai vertimai ar net lietuviški originalai atsisako visų kalbos šiukšlių ir klaidų. Visi juokiasi, kad „fuck“ mūsų filmuose yra „velniop“ ar „po paraliais“, bet tas pats yra su visa šnekamąja kalba, ne tik su keiksmais.
Aš, kaip ir daugelis, kalbėdamas nukertu žodžių galūnes, netyčia nuolat taikau inversiją, įtraukiu svetimybes. Dažnai išvis nepabaigiu sakinio ir geriau pradedu iš naujo. Toks veikėjų kalbėjimas man atrodė kaip vienas realizmo pagrindų, kurio nesilaiko daugybė realizmą kuriančių darbų. Tu, imdama interviu, juk irgi negali užrašyti pašnekovo visiškai tiesiogiai – kaipgi jis tuomet skambės?
Kadangi pats esu tokio paties amžiaus, kaip ir knygos veikėjai, influencerių tyrinėjimo išvengiau. Stebėjau tuos momentus, kai man ar draugams neišeina sklandus sakinys, kaip parenkame ne tą žodį, kaip naudojame bendras, tuščias frazes. O rašydamas klausiau savęs – pasakyčiau aš taip ar tik parašyčiau?
– Kita „Viskas gerai, aš dar jaunas“ savybė – subtilus, kažkuo Coenų filmus primenantis humoras. Ar rašydamas turėjai omenyje literatūrinius kūrinius, nuo kurių norėjosi atsispirti pradedant pasakoti savo paties istoriją?
– Taip! Jonathano Franzeno „The Corrections“ tematiškai gan tolimas kūrinys nuo mano knygos, bet man siaubingai patiko romano tonas, jo gebėjimas užjausti savo veikėjus, kartu neslepiant jų ydų ir aršiai juos kritikuojant. Noras suvokti tos pačios situacijos tragizmą ir komizmą. Ir ta laisva kalba, kurią autorius visiškai suvaldo – esu skaitęs ne vieną knygą, kur mokėjimas fainai parašyti paskui save nusineša istoriją, o Franzenas savo gabumus puikiausiai įkinkė.
Dar pridėčiau Davido Fosterio Wallace’o knygas, gal labiausiai „Brief Interviews With Hideous Men“, kurios gal pusę sudaro tik šnekamoji kalba be jokio pasakotojo. Tie siaubingi vyrai irgi kalba ratais kvadratais, o pats D.F.Wallace’as reikalauja naudoti tokius esą negerus žodžius kaip „like“, kas man taip pat artima. Be to, ten yra novelė „Signifying Nothing“, pats keisčiausias ir gražiausias literatūrinis pokštas, kokį esu skaitęs.
Ir gal kiek keista, bet grafinė novelė „Jimmy Corrigan, the Smartest Kid on Earth“. Apie vidutiniškumą ir tą jausmą, kad tu dabar pat, šią akimirką, praleidi savo šansą. Irgi, nors ir tragedija, nepaprastai juokinga. Štai begalvodamas supratau bendrą visų įkvėpusių knygų bruožą: visos yra tragikomedijos, kurios, nepaisant kai kur sodraus cinizmo, tiki gal truputį sentimentalia atsivėrimo kitam žmogui žinute.
– Koks tavo santykis su šiuolaikine lietuvių literatūra? Ar skaitai, ar turi mėgstamų autorių?
– Atsakysiu neįdomiai – man artimiausi Rimanto Kmitos ir Virginijos Kulvinskaitės kūriniai. Būtų įdomu išgirsti, ką jie galvoja apie mano knygą. Bet turiu pripažinti, kad daugiau dėmesio skiriu užsienio autoriams.
Beje, vasarą perskaičiau anksčiau praleistą PK – Virginijos Rimkaitės „21 a.“ Duočiau jai mėgstamiausios pastarųjų metų PK titulą. Regis, daug kam užkliuvo simboliai ir aliuzijos, jausmas, kad skaitytojui niekuomet neatskleidžiama viso to prasmė, bet man knyga buvo labai juokinga ir kupina sveikos saviironijos. Laukiu antrosios knygos.
– Romano veikėjas Robertas leidžia sau pafantazuoti ir apie šlovę, kuri aplankys, kai pagaliau sukurs savo šedevrą. Kaip tu įsivaizduoji įmanomą rašytojo šlovę Lietuvoje? Ir kas tau svarbiau – kritikų įvertinimas ar populiarumas tarp skaitytojų?
– Kol kas tokios skirties sekdamas reakciją į savo knygą įsivesti dar nespėjau. Kaip pats prirašęs daug kritinių straipsnių, leidžiu sau į kritinius tekstus žiūrėti atsainiai – turime ir puikių, ir vidutiniškų, ir prastų apžvalgininkų. Bet juk su skaitytojais tas pats – kartais „Goodreads“ galima rasti įdomesnių neprofesionalų recenzijų nei spaudoje. Nežinau. Galvojau, galvojau ir nesugalvojau, ko aš labiau norėčiau, tos dvi stovyklos kartais gal kiek dirbtinai atskirtos.
Šlovė Lietuvos literatūros padangėje būtų gana keistas sėkmės matas, turbūt vienintelė Kristina Sabaliauskaitė bent iš dalies galėtų girtis šlove. Aš veikiau svajočiau, kad tai, ką rašau, sukels kuo daugiau skaitytojų, net jei jie gyvena visai kitaip, empatiją ir kad pats turėsiu galimybę rašymui skirti jei ne visą savaitę, tai bent kelias darbo dienas. Šie du dalykai jau būtų labai daug.
– Ar rašytojui reikia bendravimo su kitais rašytojais?
– Nelabai dažnai turiu progų bendrauti su kitais rašytojais. Išskyrus Narių Kairį, kuris pats ką tik išleido pirmą romaną („Toliau nei vandenynas“) ir su kuriuo drauge dirbame „Nepatogaus kino“ festivalyje. „Reikia“ yra labai griežtas žodis, bet, manau, bet kokiam kuriančiam žmogui naudinga kalbėtis su tokiais, kaip jis, nors nebūtinai kuriančiais toje pačioje srityje.
– Robertą įkvepia jo pasiturintis draugelis, kuris per dienas filosofuoja ir pamėto neblogų, kūryboje panaudotinų minčių. Kokie žmonės įkvepia tave?
– Įkvepia nebent pavienės žmogaus scenos, trumpi momentai. Robertas knygoje gali rašyti tik apie savo gyvenimą, kitaip jam per nuobodu, man atvirkščiai – nuobodu aprašyti pažįstamus, geriau hipotetinės jų versijos. Tas knygos draugelis tai toks pusiau vokietis vardu Martinas, o vokietį Martiną aš iš tiesų pažįstu. Tik jis visiškai nepanašus į knygos veikėją, iš jo paėmiau tik vardą ir vieną sceną, kurią po to iškirpau.
Viena mano muzikinių meilių, Aphexas Twinas, yra ne kartą sakęs, kad jis muziką leidžia tik dėl pinigų. Nes jei uždirbs iš muzikos, galės savo laiką skirti naujai kurti, kai reikės pinigų, vėl dalį išleis. Bet iš esmės jis nori tik daryti ir klausyti – tolesnė leidyba įdomi tiek, kiek suteikia laisvės kurti. Mane labai įkvepia šitas jo, kaip kūrėjo, požiūris. A.Twinui, aišku, bepigu kalbėti, jis genijus, bet vis tiek.
– Esi minėjęs, kad tavo knyga yra labiau apie kalėjimą sau, nei apie rašymą. Gal gali paaiškinti plačiau?
– Man ir, regis, daugybei mano kartos žmonių būdingas drastiškas šokinėjimas tarp beribio pasitikėjimo savimi ir beribio neužtikrintumo. Vieną dieną tu genijus ir jūra – iki kelių, kitą nesupranti, kaip čia nutiko, kad kažkas išvis su tavim bendrauja, tave įdarbina ir t.t.
Į savotišką kalėjimą save uždarai, nes tavo ambicijos arba per didelės, kad išvis jų siektum, nes nepasieksi, arba tokios mažos, kad gali sėdėti, kimšti traškučius, ir to užteks. Negali susikurti sau jokio realaus judėjimo plano.
Knygos veikėjas, pavyzdžiui, daug mąsto apie rašymą, bet mažai rašo. Nes šalia visada yra kažkas didesnio: svajonės, kaip bus gerai parašius, abstrakčios tų baigtų kūrinių vizijos, mistifikuoto atseit tobulo, paprasto gyvenimo vizijos, arba kažkas mažesnio: draugas ne taip pažiūrėjo, mergina nemaloniai atsiliepė, vienas sakinys išėjo šleivas. Man pačiam būdavo ir dažnai vis dar yra taip pat. Tuomet dirbi lyg ir pusę dienos, bet parašai nedaug ir dar prastai. O blogiausia, jei pradedi matuoti žodžių skaičių ar rašymo greitį – tuomet visąlaik seki save, savo naudą, ir tas matavimas dydžiu perauga patį matuojamą objektą.
– O jeigu esi jau pusamžis, vis dar neatsiskleidęs rašytojas, kas tada?
– Būsiu labai pozityvus ir budistiškas ir atsakysiu: kas čia baisaus? Jei rašymas tau teikia malonumo ir gali juo užmegzti su savimi ar pasauliu prasmingą dialogą, tai jau savaime nuostabu. Man atrodo, kūryba kartais tampa tokiu negatyviu pabėgimu – šiaip nieko nedarau, bet štai vieną dieną parašysiu knygą ir tada jau bus prasmė… Nebus. Bet jei rašymas kaip rašymas teiks atsiskleidimo jausmą, gal tai savaime vertinga?
Praktiškai aš pats ne visada toks ramus. Metus prieš „Viskas gerai, aš dar jaunas“ siunčiau, pridaviau ir aplikavau keletą kitų tekstų, kurie niekur nepateko ir niekam nepatiko, tai tada verkiau. Žinoma, be galo liūdna – tu visą širdį sudėjai, o šnipštas išėjo. Bet paverkiau, paliūdėjau ir vėl ėmiausi kažko naujo. Jei nebūčiau laimėjęs PK, irgi būčiau susikrimtęs, kurį laiką numetęs rašymą į šalį. Tik liūdesys nebūtų peraugęs į beviltiškumą.
– Ko palinkėtum literatūros kritikei ar kritikui, nusprendusiam atsiversti tavo romaną?
– To paties, ko ir bet kokiam kitam skaitytojui, – kad rastumėte ten kažko sau.
