Kur padėti kablelį? Tikime, kad daugeliui mūsų skaitytojų tokių klausimų nekyla. Tik ne, mes čia ne nelegalių muzikos ar filmų svetainių blokavimą turime omenyje – šiai temai ir taip netrūksta meinstryminės žiniasklaidos dėmesio. Šį kartą norime pakalbėti ne apie nemokamo turinio medžiotojų išgalvotą, o apie tikrą cenzūrą.
O istorija tokia: Londone gyvenanti režisierė Elena Reimerytė sutarė su LRT, kad kurs socialinės dokumentikos ciklą „Spalvos“, kuriame skirs dėmesio ir LGBTQ+ bendruomenės rūpesčius pristatančioms temoms. Ir nors LRT visas temas aprūvino ir minėtoji režisierė su bičiuliais ėmėsi darbo, laidos, kuriose kalbama apie homoseksualius žmones, visuomeninio transliuotojo eterio gali ir nepasiekti, nes jų rodymas prilyginamas kone antikonstitucinei veiklai.
LRT eteryje pasirodžius vienai iš ciklo „Spalvos“ laidų, kurioje kalbėjo gėjai tėčiai, pradėta organizuoti protesto akcija, negana to, aktyvieji šeimos vertybių saugotojai laidos kūrėjus apskundė Lietuvos radijo ir televizijos komisijai.
Kad ir kaip sunku patikėti, mūsų šalyje, jau beveik tris dešimtmečius tvirtai žygiuojančioje demokratijos keliu, pasirodo, negalima viešai kalbėti apie homoseksualumą, o tas draudimas yra įtvirtintas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme štai tokiu sakiniu: „…kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“.
Štai šitas neatsakingai suformuluotas sakinys yra tikra dovana homofobams, save išdidžiai vadinantiems tradicinės šeimos saugotojais ir itin aktyviai puolantiems ne tik pačius LGBTQ+ bendruomenės narius, bet ir juos palaikančius visuomenės atstovus. Net keista, kad ilgos jų rankos dar nenusitiesė iki „37O“, kuris, kaip pastebėjote, nevengia antihomofobiškų temų. Mes galime tik paantrinti režisierei E.Reimerytei, kuri sako, kad „dokumentikos tikslas yra nušviesti ir informuoti, o tokie suvaržymai yra ne iš šio amžiaus“. Dar galime palinkėti Lietuvos radijo ir televizijos komisijai nepamesti sveiko proto nagrinėjant šią ir panašias viešosios informacijos poveikio „bylas“ – gal nebūtina aklai sekti įstatymų punktais, ypač tais, kurie diskriminuoja dalį visuomenės. Ir dar labai tikimės, kad pastarasis artimiausiu metu praras prasmę, nes pati santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata mūsų šalyje pasikeis – žinoma, ne be įstatymų kūrėjų pagalbos.
Ne tik netradicinės orientacijos piliečiams nelengva gyventi mūsų šalyje, bet ir neįgaliesiems. Apie tai garsiau kalbėsime kituose žurnalo numeriuose, o dabar tiesiog išklausėme „Scanoramoje“ pristatomo filmo „Neregėta Europa“, pasakojančio apie dviejų panašaus likimo geriausių draugių (Žydrūnė mato 2 proc., Irma nemato visai) kelionę po Europą, režisierę ir scenarijaus bendraautorę Akvilę Gelažiūtę.
„Per pačias pirmąsias susitikimo minutes Irma tiesiai paklausė, ką ir kodėl mes norime filmuoti. Nors tada siužeto vizija buvo dar miglota, bet pasakėme, ką tuo metu tvirtai žinojome, – „norime kurti filmą su aklaisiais, o ne apie akluosius“. Man atrodo, kad tai ir buvo raktas, kodėl mums, filmo komandai, buvo leista prisijungti prie tokio asmeniško gyvenime įvykio – povestuvinės kelionės. Tiek Irma, tiek Žydrūnė buvo nusivylusios, kad į jų bendruomenę dažniausiai žiūrima per gailesčio prizmę, negalią išskiriant ir romantizuojant, todėl joms patiko, kad šįkart pristatymas buvo visai kitoks“, – interviu „37O“ pasakoja A.Gelažiūtė.
Už neromantišką viršelį (kitokių pas mus nelabai ir būna) dėkojame poetui, fotografui ir tarpdisciplininių projektų kūrėjui Edvinui Valikoniui, kurį bendraautorė Lina Simutytė pakvietė dalyvauti pokalbių cikle „Blunkanti sofa“, nagrinėjančiame šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkiant Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis.
Dar siūlome Daivos Juonytės pokalbį su svečiu iš Izraelio – lietuvių kilmės menininku Leo Ray, kuris prisipažįsta nemėgstantis kalbėti apie save ir savo darbus. Po ilgos pertraukos į mūsų bendraautorių gretas grįžusi Liucija Adomaitė ieškojo autentikos madoje, o Auksė Podolskytė domėjosi Šarūno Barto filmo „Sutemose“ kūrimo užkulisiais. Kaip visada, rasite knygų ir naujausių muzikos albumų apžvalgas ir teatro recenzijas. Tik štai Alisa, sudėliojanti įdomiausius daiktus ant savo Stebuklų lentynos, nusprendė paatostogauti egzotiškuose kraštuose. Jeigu leidžia galimybės, jums linkime to paties, nes lapkritis prognozuojamas nekoks. O mūsų žurnalą galėsite paskaityti sugrįžę arba internete. Kiek įmanoma smagesnio lapkričio visiems ir susitikime gruodį!
Jūsų „37O“
