Rašė Ieva Šukytė
Ignas Pavliukevičius – interaktyvių medijų instaliacijų ir performanso menininkas, tyrinėjantis vyriškumo ir dirbtinio intelekto temas. Neseniai Vilniaus dailės akademijoje baigęs magistro studijas, savo meno kūrinius šį rudenį jis pristatė šiuolaikinio meno erdvėje „Lokomotif“ „Paroda | 2090”, Turino nepriklausomo meno mugėje „The Other“ ir surengė asmeninę parodą Vilniaus galerijoje „Atletika“.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Baigęs mokyklą, metus studijavai mediciną Vilniaus universitete. Kaip nusprendei, kad vis dėlto nori būti menininku?
– Tai ilga istorija. Augdamas Švenčionėliuose visiškai nesidomėjau menais. Mano gyvenime buvo kompiuteriai, namai ir draugai. Nežinojau, ko noriu iš gyvenimo. Taip pat atsirado ir medicina. Į ją įstojęs, greitai supratau, kad man ji nėra skirta. Tuomet išvažiavau į Afriką savanoriauti pusei metų. Ten būnant atsirado fotografija. Kaip ir dauguma, pradėjau fotografuoti peizažus. Grįžęs į Lietuvą, nusipirkau geresnę kamerą ir išvažiavau metams dirbti į Kiniją. Ten pradėjau domėtis fotografija kaip menu. Po darbo Kinijoje supratau, kad išmokau, kiek išmokau, daugiau nebeišmoksiu ir man reikia profesionalų pagalbos. Pagyvenęs Lietuvoje porą metų, pradėjau ieškoti, kur galėčiau studijuoti, peržiūrėjau visas Europos universitetų programas ir radau sau tinkamą Karališkojoje Hagos dailės akademijoje. Galvojau, kad Olandijoje tęsiu fotografijos studijas, tačiau pasirinkau interaktyvių medijų dizaino programą. Studijų esmė buvo rasti dominančių temų išraiškai tinkamiausią mediją ir taip priėjau prie interaktyvaus meno.
– Po studijų Olandijoje toliau studijavai Vilniaus dailės akademijoje. Kodėl grįžai į Lietuvą?
– Grįžau dėl daugelio priežasčių. Mano tyrinėjama vyriškumo tema yra labai artima Lietuvos kultūrai ir mano asmeniniam gyvenimui. Man svarbi šeima, todėl norėjau būti arčiau senelių, tėvų, be to, mano žmona gyvena Lietuvoje.
– Savo kūriniuose neretai kalbi apie nesugebėjimą išreikšti emocijų dėl aplinkos, kuri tave supo. Ar savo darbais bandai laužyti nusistovėjusias visuomenės vyriškumo stigmas, ar jie veikia kaip asmeninis apsivalymas?
– Abu variantai. Dar pirmaisiais studijų metais pradėjau gvildenti šiuos klausimus, to pats gerai nesuprasdamas. Iš pradžių kvestionavau šias stigmas ir bandžiau jas laužyti, lyg pats jų nejausčiau. Galvojau, kad tai yra bendra problema ir ją nagrinėsiu, nors iš tiesų ji yra ir mano paties. Kai pradėjau tyrinėti šią temą, rašyti bakalauro ir magistro darbą, turėjau iš visų pusių išsinagrinėti, kas yra emocijos, kaip jos veikia nusistovėjusius visuomenės standartus, t.y. viską, kas įmanoma. Tada jau pereini prie savęs. Tu nieko nebekaltini, nori šią problemą savyje išspręsti. Taip ir įvyksta apsivalymas.
– Ar pristatant ir kalbant apie savo darbus buvo sunku perlipti per save? Juk kalbi apie savo vaikystę ir aplinką.
– Visada sunku šnekėti apie savo emocijas. Persilaužti reikia kiekvieną kartą. Šnekėdamas viešai pirmus kartus susiejau save su tomis šaltomis, neturinčiomis emocijų technologijomis. Jos laikomos šaltomis, ypač kalbant apie dirbtinį intelektą. Tai yra mašina, robotas, metalo laidų gabalai, tačiau pradedi galvoti, kad jos greitai jau turės emocijas. Aš nesakau, kad dirbtinis intelektas jaučia žmogiškus jausmus. Tarkim, koks kirmėliukas arba ameba gal irgi turi emocijas, bet mes jų nelaikome žmogiškomis. Tai, jeigu ateities robotų ar dirbtinio intelekto emocijos bus visiškai kitokios negu mūsų, ar mes kada nors galėsime tai suvokti ir, net jeigu pavyks, ką tai galėtų mums duoti? Didesnę empatiją žmonijai? Jeigu mašina jau gali jausti, kas toliau? Susiejau save su technologijomis, nes niekas jų nelaiko emociniu padaru. Taip jaučiuosi ir aš, lyg negalėčiau pasakyti, to, ką jaučiu. Kaip skaitmeninėms būtybėms nebuvo suteiktos emocijos ar jų raiška, taip ir man, berniukui, nebuvo įdiegtas emocinis intelektas šioje visuomenėje, o tai sukuria labai daug problemų santykiuose, gyvenime, psichikos sveikatai ir pan. Kažkuria dalimi pasitelkęs dirbtinį intelektą galėjau išreikšti emocijas. Kalbėdamas apie jausmus, daugiau naudojausi technologijomis, įkūnijau savo avatarus ir jie kalba už mane. Kartais prezentacijų metu tiesiog išsiųsdavau savo avatarą ir jis už mane papasakodavo istoriją. Įdomus paradoksas. Žmones tai paveikia daug labiau. Nidos fotografijos simpoziume pagalvojau, kad prezentacijos metu šnekėsiu per ekraną, o kitą dalį – atsisukęs į žiūrovus. Tiesą sakant, negaliu pasakyti, kuri dalis labiau juos paveikė.
– Kai kalbame apie šiuolaikines technologijas ir dirbtinį intelektą, viešojoje erdvėje vyrauja apokaliptinės arba negatyvios nuojautos. Mus gąsdina mokslinės fantastikos filmai arba populiarus „Black Mirror“ serialas. Savo darbuose pieši kitokį, pozityvesnį, vaizdinį.
– Ne visada, priklauso nuo darbų. Juose yra ir liūdesio, tačiau galbūt mano įžvalgos, tezės yra pozityvios. Dažniausiai mano kūriniai yra kupini liūdesio ir skausmo, nors tai skamba labai paradoksaliai. Aš nekalbu apie žmonių išnaikinimą, o problemas, kurias atneša naujos technologijos, būtent vyriškumo arba socialinės lyties suvokimui, normoms. Tai nėra visiškai pozityvu, bet suprantu, kodėl to klausi. Labai lengva kalbėti apie blogus dalykus, ypač kai spauda perpildyta apokaliptinių straipsnių.
“Vandeniui atspari širdis”
– Apie šią problemą kalbama kino industrijoje, kadangi kai kurie spėja, jog ateityje CGI patobulės taip, kad mums nebereikės tikrų aktorių.
– Dauguma futuristų spėja, kad 2050 m. panašiai ir bus. Bus sukurtas bendrinis dirbtinis intelektas (General Artificial Intelegence), kuris galės atlikti visas žmogaus funkcijas: nuo emocijų iki visų darbų padarymo. Bet savo darbuose aš bendrai klausiu, kas yra dirbtinis intelektas? Ką mums jis atneš, kai pradės jausti, galvoti, suvokti save. Koks bus santykis su mumis? Todėl nagrinėju tiek pozityvius, tiek negatyvius atvejus.
– Kūrinys „Vandeniui atspari širdis“ pirmą kartą buvo pristatytas kaip tavo baigiamasis darbas Olandijoje. Šiais metais jis buvo parodytas šių metų Turino nepriklausomo meno mugėje „The Others“ ir lapkričio mėnesį meno galerijoje „Atletika“. Interaktyvios instaliacijos metu į erdvę įėję lankytojai susidurdavo su tavo sukurtu avataru, kuris pagaudavo žmonių emocijas ir jausmus.
– Pradėkime nuo technologinės pusės. Avatarui buvo suteiktas dirbtinis intelektas, kad nuskaitytų žmonių veido emocijas. Tačiau veidas visko nepasako, reikia dar nuskaityti kūno ir mikroraumenų judesius, šilumą ir dar daug kitų dalykų. Kita dirbtinio intelekto dalis buvo mokytis suvokti žmogaus algoritmą, kaip veikia emocijos. Kalbant labai paprastai: jeigu visą dieną buvai liūdnas ir kažkas atėjęs bando tave pralinksminti, tai nereiškia, kad būsi linksmas. Tu gali pradėti jaustis dar blogiau. Visa tai sudėjau į avatarą ir erdvėje patalpinau kamerą. Kai žmonės ateina, ji juos skenuoja ir avataras atitinkamai reaguoja. Pačioje pradžioje dar nustatau asmenybės tipą, kad jis turėtų atskaitos tašką. Avatarui yra suteikta tam tikrų žmogiškų judesių amplitudė. Iš tos amplitudės, atitinkamai reaguodamas į žmonių emocijas, jis bando sukurti savas. Aš jam nepasakiau, kas yra laimė, liūdesys, pyktis. Jeigu jis daug kartų šokinės aukštyn, tai nereiškia, kad avataras yra laimingas. Visos šios instaliacijos esmė, kad žmogus pagalvotų, ar mašina gali jausti ir ką jų ryšys, žvelgiant vienas į kitą, atneša. Dauguma žmonių įsivaizduoja, kad interaktyvus menas yra, kai jie pamojuoja ir jiems atmojuoja atgal. Daug kas stengėsi specialiai šypsotis, tikėdamiesi, kad avataras pralinksmės, o būdavo taip, kad jis išeidavo iš ekrano.
“What the other want”
– Kiek tavo sukurtas avataras patobulėjo? Ar buvo, kad jis pradėjo rodyti kitokias emocijas ar naujus judesius?
– Jis, kaip buvo įjungtas pirmą dieną, taip dvi savaites ir mokėsi. Būdavo, kad kartodavosi. Dauguma žmonių ateidavo neutraliu veidu. Toks yra nuskaitomas arba kaip neutralus, arba kaip liūdnas, kartais kaip piktas. Tos būsenos jis daugiausia ir kartojosi. Kadangi instaliacijos metu beveik visada būdavau šalia, mačiau dalykų, kurių negalėjau nuspėti. Tai jis kažkokiu būdu atsiguldavo, tai pasitraukdavo iš ekrano. To aš jo nemokiau. Visko dabar neatsimenu, bet net pats pakraupdavau, nes žinojau, kad jis pats tai sukūrė.
– Ar po pirmosios parodos buvo išsaugota avataro atmintis ir darbas tęsiamas toliau?
– Ne. Parodos instaliavimas vyko dvi savaites ir man padėjo daug žmonių, be kurių nieko nebūčiau padaręs. Išinstaliuojant netyčia buvo ištrauktas kištukas iš šakutės lizdo ir viskas dingo, bet aš dėl to visai nepykstu.
– O kaip tu kuri savo avatarus?
– Šnekant apie pastaruosius darbus, aš skenavau save, t.y. ne tik savo veidą ir kūną, bet ir kiekvieną emociją. Dirbu su keliomis programomis ir jomis nuskenuoju kiekvieną savo judesį: akių, nosies, burnos – viską, ką tos kompiuterio programos sugeba suvokti. Tuomet viską sujungiu į viena ir ant avataro viršaus nutapau savo veidą. Tada sujungiu kūną su galva ir duodu jam kaulus, kad avataras galėtų judėti. Tai nėra kaulai, kaip juos suprantame mes, bet surašyti kodai. Tada suprogramuoju raumenis ir pasakau, kas ką turi atlikti: kiek jis gali lenktis, koks yra lūžimo svoris. Dirbtinis intelektas yra skirtingi machine learning tipai. Aš dažnai naudoju reinforcement learning tipą. Jam sakau: tau reikia išmokti bėgti ir jeigu griūdamas žeme paliesi alkūnę ar galvą, gausi minusą. Jeigu žemę liesi tik kojomis ir nepargriūsi, gausi pliusą. Jis visa tai atsimena ir kiekvieną kartą bando vis kitokį veiksmą. Įvyksta tūkstančiai bandymų, kol avataras pradeda daryti žmogiškesnius judesius.
– Kiek pati esu mačiusi tavo pastaruosiu kūrinius, juos būtų galima laikyti tavo paties alter ego.
– Taip, bet juose yra daug mano alter ego viename. Kartu juose galima įžvelgti ne tik mano, bet ir tų pačių technologijų kaip technologijų įkūnijimą. Juose susiduria maišalynė manęs, vyriškumo ir technologijų. Aš naudoju dirbtinį intelektą ne dėl to, kad jis yra gražus arba šiuo metu populiarus, bet kad jis pats tuo pačiu metu įkūnija tas technologijas, apie kurias šneku. Dirbdamas su juo pamatau dar kitokių dalykų: kaip jis lūžta, neveikia, kad ne viskas yra taip paprasta. Tai yra įdomūs atradimai.
– Ar dirbant su dirbtiniu intelektu tau tapo lengviau išreikšti savo emocijas?
– Tikrai nenorėčiau visą gyvenimą reikšti emocijas per meną, robotus ir savo avatarą. Aš pats turiu išmokti save analizuoti.
– Vasarą Nidos meno kolonijoje dalyvavai grupinėje parodoje „Gyventi smarkiai“. Kartu su kitais septyniais menininkais svarstėte dabartinę situaciją technologijų medijuojamame gyvenime. Kiek pats pasiduodi intensyvaus gyvenimo kultui?
– Kažkiek pasiduodu. Gal truputį daugiau, negu norėčiau. Bet mano gyvenime telefonas ir socialinės medijos nesudaro didelės reikšmės. Man tai yra daugiau darbas. „Facebook“ man yra savęs kaip menininko reprezentacijos terpė. Šioje parodoje daugiau buvo kalbama apie kitas technologijas – kas mus seka, kiek mes, instaliavę bet kokią programėlę, paspaudžiame „sutikti“ nieko net neperskaitę, kiek mes atiduodame savo identiteto didžiosioms kompanijoms. Tai virsta manipuliacija mumis. Atrodo, kad neturi ko slėpti. Aš juk nieko nedarau, nesu koks nors diplomatas ar šiaip vyriausybės atstovas. Esu paprastas žmogus, dirbu paprastą darbą. Tačiau, sudėjus mus visus kartu, pasinaudojus dirbtiniu intelektu ir big data, visos kompanijos gali žinoti, ko mes norime, ką mes veiksime, kartu nuspėti mūsų emocijas, kartais netgi labiau negu mes galime patys tai suvokti. Pastarasis įsimintinesnių įvykių buvo „FaceApp“ istorija, kai visi naudojosi išmaniąja programėle, dalijosi nuotraukomis, o vėliau paaiškėjo, kad tai yra „Yandex“ produktas ir, pasirašydamas sutikimą, tu atiduodi informaciją Rusijos kompanijoms. Aš tos programėlės nenaudojau. Stengiuosi būti sąmoningas.
– Vieno savo naujesnių kūrinių „Dragging“ aprašymo pabaigoje iškeli atvirą klausimą: ar mes kontroliuojame technologijas, ar jos valdo mus? Ar pats turi tam atsakymą?
– Nėra vien juoda ar balta. Be mūsų nebūtų technologijų, o be jų nebūtų mūsų ten, kur dabar esame. Iš dalies mes jas kontroliuojame, bet šiuolaikinėje visuomenėje pasiskirstymas yra didesnis technologijų kontrolės link. Seniau to nebūčiau pasakęs ar pagalvojęs. Industrializacijos revoliucija pakeitė visą mūsų mąstymą ir sociokultūrinę situaciją, bet dabar tai mus veikia daug stipriau. Įdomu, kas bus toliau. Aš ir mano aplinkos žmonės tai suvokia, bet pasikalbi su kuo nors kitu, supranti, kad ne visi taip galvoja. Gal iš tiesų tai nėra svarbu, bet, mano nuomone, turėtume tai žinoti ir apie tai galvoti. Problema yra, kad žmonės nesuvokia šios problemos masto. Jie galvoja: kam reikia mano informacijos? Iš dalies logiška, bet jeigu galvoji toliau, supranti, kad žmonių yra daug ir, paėmus jų visų informaciją ir ją išanalizavus, ja galima pasinaudoti.
– Tu pats save pristatai kaip interaktyvų menininką. Kiek tau svarbu, kad žiūrovas įsitrauktų į kūrinį pats?
– Man atrodo, kad žmogus turėtų įsitraukti į bet kokį kūrinį, kuris jam patinka, jaučia su juo ryšį. Kaip ir sakiau, man nereikia, kad kas nors ateitų ir mojuotų rankomis, tikėdamasis gauti tą tiesioginį atsaką. Visas interaktyvių medijų dizaino studijų programos tikslas buvo klausti, kas yra tas interaktyvumas. Paveikslas juk irgi yra interaktyvus. Į jį žiūri, jis tau sukelia tam tikrų jausmų, minčių, ir taip vyksta bendravimas. Darbo „Vandeniui atspari širdis“ esmė nėra tai, kad žmogus įsitrauktų į kūrinį. Ar lankytojas darys ką nors, ar ne, darbas ir toliau veiks. Aš įsitraukimu laikau tai, ar žmonės išeis iš parodos su naujais jausmais, negu atėjo, paveikti kažko, kas jiems pasirodė įdomu. Juk tiek daug sluoksnių yra kūriniuose, ir nebūtina išsinešti tik tą, apie kurį aš pats galvojau kurdamas. Kiekvieno mūsų skirtingos žinios ir gyvenimo patirtis. Svarbu, kad kūrinys rezonuotų kažkieno kūne ir mintyse.
