Vaidoto Valiukevičiaus misija – tiesiog būti savimi

Rašė Toma Vidugirytė

Nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje dėmesį neįprasta choreografija ir įsimintina melodija dėmesį patraukusios grupės „The Roop“ lyderį Vaidotą Valiukevičių pokalbio pakviečiau iki finalo likus kelioms dienoms, o kai jis su kitais grupės nariais kovėsi dėl pergalės Kauno „Žalgirio“ arenoje, žurnalas jau buvo spaustuvėje. Tačiau ne tik todėl mūsų pokalbis sukosi ne vien apie šį populiarų dainų konkursą. Neabejojame, kad mūsų skaitytojams smalsu daugiau sužinoti apie lietuviškos muzikos gerbėjus maloniai nustebinusios grupės lyderį ir jo kelią populiarumo link.

– Per turbūt beveik dvidešimt metų Lietuvos popscenoje prabėgo keletas tavo, kaip atlikėjo, etapų – duetas „Omega“, grupė „Kosmo“, atlikėjas Milanno, o dabar dainuoji „The Roop“. Su jais keiteisi kaip žmogus ir kaip kūrėjas. Ką tau davė kiekvienas iš šių etapų?

– Dar antroje klasėje paprašiau tėvų nuvesti mane į muzikos mokyklą, kur mokiausi groti fortepijonu. Kai buvau devyniolikos ir mokiausi Klaipėdos universitete, man pasiūlė prisijungti prie jau sukurtos vaikinų popgrupės. Labai norėjau ant scenos ir galvojau, kad štai čia tas pirmasis laiptelis. Ten man ne viskas patiko, todėl įkūriau savo grupę „Kosmo“. Ji ėjo panašiu keliu kaip ir „Omega“, nes devyniolikos metų žmogų labai lengva įtikinti, kad taip sukasi pasaulis. Be to, jaučiau  didelę baimę netekti pinigų šaltinio. Taip ir sukausi visokiuose rateliuose, kurie buvo ne visai man, bet bijojau juos palikti. Galiausiai supratau, kad viso to nebenoriu. 2008 m. pasakiau sau: „Viskas. Velniop tai…“

– Ir vis dėlto tos pamokos kažkiek pravertė?

– Žinoma. Įgijau patirties būti scenoje ir viešumoje, tačiau dalį jos teko nubraukti, nes ji buvo bevertė. Vėliau nusprendžiau eiti savo muzikos keliu, kuriame sutikau savo grupės narius. Su jais po truputį pradėjome repetuoti, ieškojome sąskambių ir neskubėjome lįsti į viešumą. Ilgai dvejojome, kol galiausiai išdrįsome parodyti savo kūrybą.

– „The Roop“ nėra vieno žmogaus grupė, kuriate visi kartu. Kaip atrodo jūsų kūrybos procesas?

– Kartais muzika gimsta repeticijose, kartais atsinešu dalį kūrinio ir sakau: „Gal pavystome?“ Tada grupė dalijasi savo idėjomis, vyksta toks labai smagus bendradarbiavimas. Tai labai praturtina ir sustiprina grupę, nes kiekvienas jaučiasi atsakingas už savo indėlį, jaučiasi išgirstas, prisideda, kiek nori ir gali. Viskas labai demokratiška (šypsosi).

– Vienų kūrėjų darbai yra biografiniai, kiti kūrėjai savo išgyvenimus ir patirtis perteikia per personažus ar gyvenimiškas situacijas, treti scenoje patys tampa personažais. Koks kūrėjas esi tu?

– Aš jau prisibuvau personažu, todėl pradėjau ieškoti tikrumo viskame: savyje, gyvenime, aplinkoje… Taip pat – ir muzikoje. Nusprendžiau, kad dainuosiu tik tai, ką aš pats suprantu.

– Kūriniuose tau svarbiau istorija, emocija ar pagrindinė žinutė?

– Manau, kad svarbu viskas, ką išvardijai. Muzika pati yra emocija. Kiti sako, kad muzika yra matematika, bet vis tiek ji turi būti kažkaip emocingai parašyta. Negaliu dainuoti ir tuščiai, be žinutės. Gal kitiems to nereikia, bet tada jie gali klausyti muzikos ir nesigilinti, o tas, kas nori, gali dainoje atrasti ne vieną sluoksnį.

– Kiekvienam atlikėjui yra svarbus pasitikėjimas savimi ir savo kūryba. Kaip tu stiprini pasitikėjimą tuo, ką darai?

– Manau, tai daugeliui žmonių sunku daryti. Vis norime pasirodyti, kažką ypatingo išjausti, ir taip save labai nuskurdiname. Tai supratęs, ėmiausi kelių dalykų: atsiribojau nuo draugų, pažįstamų ir kitų žmonių ratų, kuriuose yra daugiau kritikuojama, nei palaikoma, daugiau apkalbama, nei dalijamasi idėjomis. Šitie dalykai  atima energiją, tačiau nieko neduoda. Ir, atvirkščiai, su vienais atsisveikinau, o tuos, kurie stiprina, yra kūrybingi ir galėtų įkvėpti, palaikyti, pabandžiau prisitraukti. Tai labai svarbu, ir tokių žmonių atsirado. Trečia – pats stengiuosi neapkalbinėti, gyventi matydamas kuo daugiau šviesos. Taip pat gerokai daugiau nei dešimt metų neskaitau jokių komentarų internete. Juose dažniausiai pykstama ne ant žmogaus, apie kurį komentuojama, o ant savęs ir savo neveiklumo. Ten labai daug liūdesio, pykčio ir destrukcijos, o aš noriu kurti, todėl atsiriboju nuo šių dalykų. Dar skaitau psichologines knygas, kurios pataria, kaip atrasti savyje stiprybės, kaip nebijoti susidurti su iškilusiais iššūkiais, nebijoti savo… baimės. Vienoje tokių knygų perskaičiau: jeigu tu bijai, vadinasi, tau reikia tai daryti. Tuo vadovaudamasis labai daug ką savyje perprogramavau.

– Nacionalinėse „Eurovizijos“ atrankose „The Roop“ sulaukia didelio palaikymo. Kiek atlikėjui svarbus yra  palaikymas, laimėjimai visokiuose konkursuose ar apdovanojimai?

– Palaikymas yra milžiniškas, ir tai nuostabu, tačiau per tuos metus viešumoje buvo daug bangų bangelių – tai manęs visur reikia, tai staiga nereikia… Supratau, kad smagu būti palaikomam, bet nereikia prie to prisirišti, nes mes kartais prarandame save ir pradedame daryti kažką dėl kitų – kad kiti pasakytų, kokie mes faini, o tai labai laikina. Svarbu būti įdomiam sau ir jeigu tai šalutinis efektas, kad tampi įdomus ir kitiems, tada – valio. Tas pats ir dėl apdovanojimų. Įprastai apdovanojama, kas yra visiems žinoma ir bendrai priimtina, o tie, kurie daro kažką nauja, visai kitaip arba mažai suprantama, dažniausiai nebus apdovanoti, nebent po mirties. Tiesiog į tai žiūriu žaismingiau: gaunu apdovanojimą  – gerai, negaunu – dėl to tikrai nekrentu ant žemės ir neverkiu.

– Vien tai, kad dalyvaujate „Eurovizijos“ atrankoje, rodo, kad turite ambicijų išgarsėti už Lietuvos ribų. Kaip manai, kodėl tai mums kol kas nelabai pavyksta, išskyrus kelias išimtis, tokias kaip Ten Walls ar Dynoro? Ko trūksta – pažinčių, talentų, pinigų?

– Sakyčiau, kad trūksta originalumo ir pinigų. Čia tas pat, kaip bet kuriame versle. Jeigu nori būti visose platformose, kad apie tave rašytų, reikia investicijų. Mes Lietuvoje kol kas tokių investicijų neturime, bet tai gali pakeisti didelis originalumas – ne vien muzikos, bet ir komunikacijos. Kad ir muzika būtų įdomesnė, ir pasirodymai, ir kalbėsena ar kažkas, kas paveiktų žmones ir truputį atskiestų tą bendrą košę. Toje košėje norėčiau būti cinamonu, kuris barstomas ant viršaus. Reikia išskirtinumo, o labai dažnai norime priartėti prie kažkokio kitokio identiteto – tai švedų, tai amerikiečių… Nereikia. Būkime savimi.

– Baigei ne muzikos, o režisūros studijas Klaipėdos fakultete. Kaip susidomėjai režisūra?

– Galvojau, kad norėčiau kurti savo muziką, bet bijojau neįstoti, nes atrodė, kad nesu pakankamai pasiruošęs. Atrodė, kad arčiausiai muzikos – režisūra, nes ji apima ir muziką, ir judesį, tai apskritai yra pagrindinis scenos mokslas. Režisūra man padėjo  pamatus. Supratau, kas yra scena, kaip reikėtų joje elgtis ir ką galima joje padaryti. Ne iš karto, bet dabar jaučiu ir prisimenu vis daugiau iš to, ką mokiausi. Pavyzdžiui, tokius bendrinius dalykus, kaip neperkrauti scenos ir pateikti tik tai, ką nori parodyti.

– Ar po studijų niekada nebuvo kilusi mintis užsiimti režisūra?

– Kol kas nebuvo, bet tokios galimybės neatmetu. Beje, esu kūręs muziką spektakliams, serialams ir kitiems projektams.

– Ką pačiam reiškia teatras, kinas, muzika, kultūra? Kiek tau tai svarbu?

– Pasakyčiau, kad bendrai kultūra yra labai stiprus dalykas mūsų gyvenimuose. Į kitas šalis dažniausiai važiuojame dėl kultūrinių dalykų: gražios architektūros, įvertintų paveikslų ar kitokio vizualaus meno, koncertų. Visa tai yra kultūra ir ji labai reikalinga žmogui. Sakyčiau, kad žmogus nuo gyvūno ir skiriasi tuo, kad dar naudojasi kultūros produktais, o ne vien savo instinktais – pamiegojau, pavalgiau, pasidauginau, ir viskas. Mano gyvenime kultūra labai svarbi ir aš bandau visus tuos kultūrinius dalykus sujungti tarpusavyje, jais domėtis ir pažiūrėti, kaip auga mūsų kultūra. Džiaugiuosi, kad tai vyksta net ir sumažinus visus finansavimus.

Manto Repečkos nuotr.

– Kaip pats dažnai lankaisi teatre, kine ar kituose kultūriniuose renginiuose? Gal ką rekomenduotum?

– Sakyčiau, kad reikėtų eiti ten, kur pats nori. Svarbiausia – eiti. Netgi pabuvęs blogame spektaklyje ar renginyje vis tiek kažką išsineši arba suprasi, kaip atsirinkti ir kur toliau lankytis. Sunku įvertinti, ar dažnai lankausi, bet man tiek užtenka.

–  O kaip muzika? Kiek kitų atlikėjų muzikos tavo gyvenime?

–  Kiekvienas muzikantas nėra lygu melomanui. Jeigu neklystu, tai, atrodo, Ludwigas van Beethovenas, klausiamas, kodėl kuria tokią muziką, ir sulaukęs pasiūlymų paklausyti kitokios, madingesnės, atsakydavo, jog nenori, kad kas sujauktų jo mintis. Aš pasiklausau kitų muzikos limituotai ir man to užtenka. Nesu visiškai izoliuotas, bet man dar labai patinka tyla, iš kurios gimsta muzika. Pavyzdžiui, nemėgstu vaikščioti su ausinukais. Man labiau patinka girdėti gatvės garsus arba būti miške ir klausytis jo garsų.

– Kad jau prakalbai apie gamtą… Teko, girdėti, kad esi veganas. Vieniems galbūt tai mados reikalas, kitų sąmoningumą paskatino draugai, perskaityta knyga ar įrašas socialiniuose tinkluose… Kaip tu atradai veganizmą?

– Labai natūraliai. Prieš dešimt metų tapau vegetaru, o prieš penkerius apsiribojau tik augaline mityba. Tiesiog pagalvojau, kad jeigu galiu jaustis geriau be mėsos ir kitų gyvulinės kilmės produktų, kodėl gi to nedaryti – juk bus lengviau Žemei. Netapau kažkokiu fanatiku, o tiesiog galvojau: „Gerai, Vaidotai, pabandom dabar pažiūrėti, kokios yra alternatyvos, ir jeigu man jos patiks, mano kūnas jausis gerai ir savęs neskriausiu, tuomet galime tęsti.“ Pradėjau domėtis, po truputį įtraukti į savo racioną vis daugiau augalinės kilmės produktų, domėjausi, kuo galima keisti mėsą, pieną… Supratau, kad man visko užtenka. Aš ir dabar esu kraujo donoras, profilaktiškai darausi labai išsamius kraujo tyrimus, ir šeimos gydytoja sako, kad mano kraujas yra idealus – netrūksta jokių medžiagų ar pan. Svarbu rūpintis savimi ir teisingai susidėlioti mitybą. Esu pats sau įrodymas, kad galima gyventi kitaip ir sveikiau, o ar kiti pabandys – čia jų reikalas. Norėdamas keisti mitybą pajutau, kad bijau, jog veganiškas maistas nebus toks skanus, bet tada identiškus skonius atradau kituose, augaliniuose, produktuose. Tiesiog kviečiu bent truputėlį dažniau valgyti daržovių ir nebijoti paieškoti skonių, kurie jums yra tinkami.

–  Esi atsisakęs ir alkoholio, o tai pramogų versle gana retas dalykas. Juk neretai tuose triukšminguose vakarėliuose užsimezga naudingos pažintys, gimsta bendri projektai  ir kiti geri dalykai. Kas lėmė tokį apsisprendimą?

–  Supratau, kad kitaip ateis tos pažintys, pokalbiai, ir jie atėjo. Nereikia būti apsvaigus, kad galėtum kalbėti. Čia pasitikėjimo savimi reikalas. Galima parašyti ar paskambinti ir susitarti susitikti prie puodelio kavos ar arbatos, ir tokie pokalbiai būna dar geresni, konkretesni. Be to, alkoholio aš sau nedraudžiu, tiesiog natūraliai nenoriu. Pavyzdžiui, būdamas Ispanijos salose paragavau vietinio vyno. Svarbu neiti prieš save.

 – Kaip tuomet atsipalaiduoji?

–  Labai paprastai – vaikštau arba po mišką, arba po miestą. Man labai patinka vienam vaikščioti. Tiesiog eiti – be tikslo, girdėti visus garsus, stebėti žmones. Mane tai labai nuramina. Kai einu Vilniaus gatvėmis, aš būnu čia ir dabar. Man patinka stebėti žmonių šypsenas, nuotaikas, nugirsti pokalbius prasilenkiant… Miške patinka jo garsų klausytis. Kiek ten gyvenimo vyksta – nuo pat samanėlių ir vabaliukų iki medžių viršūnių, kur čiulba paukščiai ar genys ieško sau kirminiukų. Tai ramina. Susijungi su gamta ir supranti, kad esi jos dalis, o tos tavo problemėlės yra tokios menkos ir vienaip ar kitaip išsispręs…