Recenzavo Goda Dapšytė
Repertuarą sekite www.facebook.com/pg/nuepiko
Mūsų scenos meno pasaulis ne itin greitai reaguoja į visuomenines aktualijas, tad naujasis kauniečių trupės „Nuepiko“ šokio spektaklis „Perdegimas“ – maloni išimtis. Taip, jame tiesiogine ir perkeltine prasme nušviečiamas pastaruoju metu įvairiuose žiniasklaidos kanaluose gana dažnai ir detaliai nagrinėjamas perdegimo sindromas.
Pasak specialistų, fiziniais ir emociniais signalais bei elgsenos pokyčiais pasireiškiantis perdegimo sindromas būdingas ne tik tokių altruistiškų profesijų, kaip medikai ir pedagogai, atstovams, bet pažįstamas ir daugeliui įvairiausių biurų darbuotojų, programuotojų ir visų sričių freelancerių. Nuo per didelio darbo krūvio, skubėjimo ir nuolatinio streso išsivystantis perdegimas iki šiol ne visuomet buvo identifikuojamas, gydomas ar apskritai į jį žiūrima rimtai. Todėl neretai jis sukelia komplikuotesnes, sunkiau išsprendžiamas problemas.
Šios problemos atspindžio scenoje ėmėsi šokėjai ir spektaklio choreografijos autoriai Marius Paplauskas, Marius Pinigis, Andrius Stakelė šokio spektaklyje „Perdegimas“. Atspindžio, nes spektaklyje, sukonstruotame žiedinės kompozicijos principu, perteikiamas tarsi virusas vieno kitam perduodamo perdegimo ciklas. Spektaklis prasideda M.Paplausko pastangomis pakelti ir į gyvenimą grąžinti nejudrų ir bejausmį M.Pinigio kūną, jį aprengti baltais marškiniais, juodu klasikiniu kostiumu ir taip įsprausti į tinkamus rėmus, grąžinti į visuomeninį gyvenimą.
„Nuepiko“ trejetas scenoje įkūnija daug dirbančius, uždirbančius ir ne mažiau smagiai tusinančius biurų ir biržų berniukus, savo žvakes vienu metu deginančius iš abiejų galų. Keliais smulkiais, nuolat atsikartojančiais judesiais šokėjams pavyksta sukurti ne tik skubėjimo, bet ir jo prestižo įspūdį. Elektroniniais E.Stakelės ritmais ir Vladimiro Šerstabojevo šviesomis atmosfera tolygiai kaista nuo šalto ekranų mėlio iki mirksinčio raudono pavojaus (pagalbos) signalo. Derindami šiuolaikinio ir gatvės šokio judesius, šokėjai kuria ritmingais pasikartojimais grįstą choreografinį priešinį, atspindintį įsukančią ir kartais nebepaleidžiančią rutiną.
Be visiško abejingumo būsenos ir šiuolaikinės, beprotiškos gyvenimo skubos, vedančios savidestrukcijos link, spektaklyje paliečiami ir sekinančių žmonių tarpusavio santykių, konkurencijos, žiaurumo vienas kitam ir vienas kito (su)naikinimo klausimai. Tačiau ne visos scenos vienodai artikuliuojamos, o spektaklio dramaturgijai trūksta vystymo. Pasikartojimais ir siekiamu kontaktu su publika grįstas spektaklis vis dėlto lieka uždaras. Šviesų linijomis atribotoje veiksmo aikštelėje tarsi po mikroskopu galime stebėti besivystantį perdegimo sindromo fenomeną, tačiau kol kas tai tik diagnozė.
Rekomenduojama jaučiantiems nuolatinį nuovargį ir stresą bei įvairaus lygio vadovams.
Nerekomenduojama sekti spektaklio herojų pėdomis.
