Rašė Daiva Juonytė
Švedas Stefanas Ahnhemas, kaip pats sako, niekada nesvajojo tapti rašytoju – jo dėmesys visada krypo į kino industriją. Daugiau nei du dešimtmečius rašęs scenarijus kinui ir televizijai, išbandęs įvairius žanrus, tarp jų ir komediją, šiuo metu S.Ahnhemas – vienas stipriausių šių dienų Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų, nordic noir stiliaus atstovų, išleidęs jau penkias knygas apie nenuilstantį, neretai karštligišką, netradicinių sprendimų ieškantį detektyvą Fabianą Riską. Pirmasis jo romanas „Beveidės aukos“ išverstas į daugiau nei 20 pasaulio kalbų ir parduotas daugiau nei 1 mln. kopijų tiražu, o 2015 m. knyga laimėjo prestižinį švedų „Crimetime Specsavers Award“ apdovanojimą. Šiemet rašytojas nudžiugins savo gerbėjus Lietuvoje – vasario pabaigoje S.Ahnhemas dalyvaus Vilniaus knygų mugėje, kur pristatys į lietuvių kalbą išverstas knygas „9 kapas“ ir „Beveidės aukos“.
– Esate žinomas scenarijaus autorius, sėkmingai dirbote prie daugelio skirtingų projektų, rašėte scenarijus tiek kinui, tiek televizijai. Kaip prasidėjo jūsų, kaip detektyvinių istorijų rašytojo, karjera?
– Visada buvau tas vaikinas, kuriam labai patinka filmai. Kai buvau vienuolikos, pasirodė kultiniai „Žvaigždžių karai“ ir aš supratau, kad noriu dirbti kine. Tada galvojau, jog noriu režisuoti, o kas duos visiškai nežinomam vyrukui savo scenarijų? Turėjau pradėti rašyti pats. Tai nebuvo lengva – aš rašiau labai lėtai. Dar atsimenu, kai mokiausi mokykloje ir mums reikėjo atlikti kažkokius rašymo pratimus, mokytojai pasikvietė mane ir pasakė, kad neturėčiau čia būti (šypsosi). Tačiau aš turėjau išmokti rašyti. Norėjau pradėti nuo scenarijų, juos rašyti gana lengva, nes tekste pilna veiksmažodžių, kalbos forma nėra tokia sudėtinga. Žinojau, kad esu geras pasakotojas – pasakodamas istorijas mačiau, kad žmonės manęs klausosi, o aš visada turėjau ką papasakoti. Metus mokiausi rašyti reklamas, kurios trunka vos keliasdešimt sekundžių, paskui įstojau į dramos mokyklą. Vėliau pradėjau kurti komedijas. Galiausiai sugalvojau parašyti rimtesnio žanro kūrinį televizijai, tačiau visi man sakė: „Ne, Stefanai, tu esi komedijų scenarijaus autorius, negali parašyti tokio kūrinio.“ Aplinka mane tam tikra prasme uždarė į dėžę ir įspraudė į savo sugalvotus rėmus. Nusprendžiau, kad norėdamas to atsikratyti turiu išvykti į užsienį. Taip atsidūriau Danijoje, ten susiradau prodiuserį, kuris sutiko pabandyti. Galiausiai parašiau vieno norvegų rašytojo knygos adaptaciją kinui, jis tapo labai neblogu filmu – buvo gana sėkmingas. Tada grįžau į Švediją ir pasakiau: „Pažiūrėkite, aš galiu rašyti ir rimtus scenarijus!“
Paskui kažkuriuo metu nusprendžiau, kad noriu daryti ką nors nauja, ne vien tik rašyti scenarijus tam pačiam serialui dar vienam jo sezonui. Knietėjo kurti savo pasaulį.
– Koks pagrindinis skirtumas tarp romanų rašymo ir scenarijų bei adaptacijų kūrimo?
– Kai dirbi prie scenarijaus, susiduri su daugybe skirtingų nuomonių, su kuriomis anksčiau ar vėliau turi rasti bendrą susitarimą. Visi aplink labai nervingi, nes filmą nufilmuoti labai brangu. Rašydamas savo romanus esu tas, kuris priima visus sprendimus – niekas kitas į tai nesikiša. Tai labai išlaisvina, bet kartu ir kelia šiek tiek nerimo.
– Kuo jus labiausiai žavi detektyvai ir kriminalinės istorijos?
– Aš pats gyvenu gana ramų kasdienį gyvenimą, pilną šilumos ir juoko. Labai retai būna, kad ko nors bijau ar išsigąstu. Manau, kad tai viena priežasčių. Mėgstu būti išgąsdintas skaitant. Be to, man patinka tas jausmas: „Aš-privalau-paskaityti-dar-truputį-kad-sužinočiau-kaip-viskas-vyksta-toliau.“
– Rašytojas yra visos istorijos režisierius: jis priima sprendimus, sugalvoja, kaip vystysis istorija, plėsis pasakojimas. Ką reiškia būti tuo, kuris nusprendžia, kaip vystysis personažų gyvenimas, kuris jų gyvens arba mirs?
– Tam tikra prasme aš nejaučiu, kad esu vienintelis, priimantis sprendimus, nors greičiausiai taip ir yra. Kai rašau, stengiuosi atrasti ir atskleisti tikrąją istoriją pasakojime, prie kurio dirbu. Ir tiesa yra tokia, kad daugelis dalykų nepriklauso nuo tavęs kaip rašytojo.
– Kiekvienas skaitytojas žino, kad geras detektyvinis pasakojimas neegzistuoja be gyvenimo ir mirties aspektų. Ką jie jums reiškia?
– Pasakojimas yra drama, o pats aukščiausias taškas dramoje yra tada, kai kalbama apie gyvenimą ir mirtį. Taigi man tai yra vienas svarbiausių trilerio aspektų.
– Jūsų knygos jaudina ir nepalieka skaitytojo nuošalyje. Daugelis skaičiusiųjų jūsų knygas sako, kad geriau to nedaryti prieš miegą, nes kai kurios scenos yra labai sukrečiančios ir sukeliančios tikrą, pagrįstą baimę. Kaip jums pavyksta sukurti tokias istorijas? Kas įkvepia jūsų siužetą, personažus?
– Mano įkvėpimas ateina iš visko, kas mane supa: nuo laikraščių, kuriuos kasdien skaitau, iki kasdienio gyvenimo detalių ir akimirkų. Tačiau spėju, kad didžioji dalis romanų veiksmo kyla iš vaizduotės.
– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas? Kuris etapas jums pats įdomiausias?
– Kiekviena dalis yra savaip įdomi. Pradėjus rašyti juodraštį, atrodo, kad viskas įmanoma. Man labai patinka ta stadija, kai po truputį matai, kaip gimsta personažas. Rašymo etapas tikrai ilgas ir sunkus, nes supranti, kiek daug problemų reikia išspręsti. Dievinu redagavimo dalį, kai matau, kaip po kiekvieno pakeitimo ar nedidelio pataisymo kūrinys tampa vis geresnis ir geresnis.
– Kaip apibūdintumėte savo pagrindinį knygų veikėją – detektyvą Fabianą Riską? Kas jį įkvėpė?
– Jis jaunesnis ir šiuolaikiškesnis detektyvas negu daugelis kitų. Norėjau sukurti šį personažą normalų, niekuo neišsiskiriantį vyrą, kuriam tenka spręsti nenormalias nužudymo bylas. Fabianas Riskas turi gerą muzikos skonį (šypsosi). Tam tikra prasme jis yra detektyvo Kurto Volanderio priešingybė.
– Fabianas Riskas dažnai priima karštakošiškus sprendimus ir mėgsta rizikuoti. Turbūt ne veltui jo pavardė angliškai reiškia „rizikuoti“?
– Tiesą sakant, jo pavardę pasiskolinau iš stalo žaidimo „Risk“, bet žinoma, ji tikrai susijusi su žodžiu „rizikuoti“.
– Turbūt niekam jau seniai nekyla abejonių, kad šiuo metu geriausi detektyvinių istorijų rašytojai pasaulyje yra skandinavai. Kaip manote, kodėl šis žanras toks populiarus Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje?
– Tiesą pasakius, nežinau. Aš tiesiog stengiuosi parašyti tokį gerą pasakojimą, kurį man patiktų skaityti pačiam. Turbūt į šį klausimą geriausiai atsakytų skaitytojai, kodėl jie taip mėgsta tokio pobūdžio kūrinius. Tačiau vienareikšmiškai esu labai laimingas, kad jie tai daro.
– Kiek jums, kaip rašytojui, svarbus skaitytojas?
– Man visada labai įdomu, kas yra mano skaitytojai, kur jie gyvena, ką galvoja, ko tikisi, ko nenori, kad nutiktų knygos veikėjams. Man svarbu, kad kiekvienas mano knygos skyrius, kiekvienas puslapis turėtų prasmę. Niekada neparašyčiau tokio knygos skyriaus, kuris nieko neduotų skaitytojams. Tai juk labai svarbu, nes jo skaitymas atima bent 10 minučių iš kiekvieno jų gyvenimo.
– Galbūt esate pradėjęs kokį nors kitą projektą ar naują knygą, nesusijusią su Fabiano Risko istorija?
– Ne, šiuo metu ponas Riskas atima iš manęs visą mano laiką.
– Kokias knygas pats mėgstate skaityti?
– Kai rašau romaną, skaitau praktiškai viską, išskyrus detektyvines knygas.
– Šiemet lankysitės Vilniaus knygų mugėje, kur vasario 22 d. susitiksite su savo gerbėjais Lietuvoje. Kokių patirčių ir susitikimų tikitės?
– Spėju, kad turėsiu labai daug pokalbių. Tikiuosi, kad sutiksiu daug savo knygų skaitytojų, tai, mano manymu, yra geriausia mugės dalis.