Žiūrėjo ir rašė Goda Dapšytė
Viename socialiniame tinkle kažkada buvo grupė pavadinimu „I Don’t Believe in a Life Outside of Theatre“. Visiems, kurie supranta, kaip tokia grupė galėjo atsirasti, karantinas turėjo tapti (ir tikiu, kad didžiąja dalimi vis dėlto tapo) smūgiu ar bent jau sudėtingu išbandymu, mat teko apleisti teatrų scenas ir sales bei susipažinti su gana klaustrofobiška namų realybe. Gal todėl faktą, kad internete karantino nėra, net greičiau nei verslininkai suprato Lietuvos teatrai, trupės, šokėjai, aktoriai, režisieriai ir kiti kūrėjai. Jie greitai įsiliejo į namuose įkalintos planetos gyventojus iš įvairiausių ekranų užliejusios virtualybėn persikėlusios kultūros bangą.
Nepamokslausiu apie tai, kad kaip tik kultūra ir menas mums padės civilizuotai išgyventi šį netikėtą, gluminantį ir nerimą keliantį periodą bei atsigauti po jo, nes manau, kad tai ir taip bent jau daugeliui yra savaime suprantama. Jei tik turite laiko ir galimybių pasimėgauti atsivėrusiais virtualiaisiais muziejais, koncertų, spektaklių, kino transliacijomis ir įrašų archyvais, bibliotekų ir archyvų fondais, primygtinai rekomenduoju tai padaryti.
Virtualusis repertuaras
Virtualiuosius repertuarus netruko susidaryti Valstybinis Šiaulių dramos teatras, Klaipėdos dramos teatras, OKT / Vilniaus miesto teatras, klaipėdiečių Šeiko šokio teatras, Kauno šokio teatras „Aura“, taip suteikdami progą ne tik savo miestų, bet visos šalies žiūrovams pamatyti jų spektaklius. Nacionalinis Kauno dramos teatras pradėjo nuo archyvų savo interneto svetainėje, o dabar apsiginklavęs šūkiu „Streamink“ teatrą, kol jaunas“ jau siūlo įvairią spektaklių ir pokalbių su aktoriais programą. Spektaklių transliacijų atsisakęs Lietuvos nacionalinis dramos teatras savo žiūrovams siūlo paklausyti savo aktorių įskaitytų Williamo Shakespeare’o sonetų, tačiau nemažai šio teatro, kaip ir daugelio kitų, spektaklių įrašų galima rasti LRT mediatekoje.
Tai tik nedidelė dalis to, ką šiuo metu stebėti gyvai ar nuspaudus trumpalaikes nuorodas siūlo Lietuvos scenos kūrėjai. Plačiai atsivėrė ir įvairiausių užsienio dramos ir šokio teatrų, operų, filharmonijų naujų ir jau archyvinių kūrinių įrašų klodai. Užtenka tik paieškos laukelyje įvesti mėgstamo, kadaise girdėto ar legendinio teatro pavadinimą ar kūrėjo pavardę ir būtinai rasite tai, kas iki šiol buvo nepasiekiama.
Teatrų archyvai
Šiuo metu rodomų spektaklių peržiūros ir Lietuvoje, ir užsienio šalyse daugiausia trumpalaikės. Teatrai ir kūrėjai koncentruojasi į tiesiogines transliacijas, taip bent minimaliai atkurdami teatrui būdingo buvimo čia ir dabar, drauge su žiūrovų ir kūrėjų bendruomene jausmą (ar bent jau malonią jo iliuziją). Šis virtualusis repertuaras itin dinamiškas, nuolat kintantis ir, turint omenyje virtualybės neaprėpiamumą kiekybės, kokybės ir geografijos prasme, begalinis.
Kadangi daugelis šiuo metu vykstančių premjerų ar repertuarinių spektaklių transliacijų, kaip jau minėta, – laikinos, norisi pristatyti archyvus, kurie išliks aktualūs net ir po karantino. Šiuo metu atvirai prieinamus jau neberodomų (bet ir ne tik) spektaklių įrašus galima rasti LRT mediatekoje, kurioje pateikiami keli šimtai įvairių laikotarpių ir žanrų Lietuvos teatrų dramos, muzikinio, lėlių teatro bei šokio spektaklių įrašai. Čia galime rasti visko: nuo sovietinės propagandos kūrinių iki naujausių pastatymų.
Menų spaustuvės interneto svetainės mediatekoje šiuo metu galima rasti devynis Eimunto Nekrošiaus spektaklių įrašus. OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklių įrašų reikėtų ieškoti toje pačioje LRT mediatekoje arba šio teatro paskyroje vimeo.com. Kaip jau minėta, virtualųjį archyvą savo puslapyje turi ir Nacionalinis Kauno dramos teatras, o Kauno šokio teatro „Aura“ archyvo, pavadinto „Aurarchyvu“, reikėtų ieškoti feisbuke. Daugelio kitų teatrų ir trupių spektaklių įrašai egzistuoja skirtingose platformose, tačiau mažai jų susisteminta. Tad čia pateikiamos kelios įvairių laikotarpių ir teatro kalbos pavyzdžiai iš Lietuvos, ir ne tik, kuriuos reikėtų būti mačius kiekvienam negalinčiam gyventi be teatro ir kurių pamatyti gyvai nebeįmanoma (arba tikimybė itin maža).
Teatro archyvų must see
„Kvadratas“ (1980) | Eimuntas Nekrošius
Valentinos Jelisejevos dokumentinės apysakos „O buvo taip…“ motyvais
Valstybinis jaunimo teatras
Tai legendinis Eimunto Nekrošiaus spektaklis, ne tik įėjęs į Lietuvos teatro istoriją, bet, panašu, net ją pakeitęs. Spektaklis sukurtas pagal mažai kam žinomą eilinę sovietinę apysaką scenoje tapo pasakojimu apie laikmetį, laiką ir žmones juose. Vienišos mokytojos ir kalinio pažinties ir meilės istorija scenoje virsta pasakojimu apie (ne)laisvę ir tikėjimą. Čia labai jautriai ir paprastai atskleidžiama, kaip nuolatinių apribojimų įkalintas žmogus gali nebesugebėti įkvėpti be komandos. Šiuo struktūros prasme gana minimalistiniu spektakliu, pasak teatro istorikų, Lietuvos scenoje buvo oficialiai įteisintas autorinis teatras, įrodyta, kad galima skaityti ne tik pjesę, bet ir teatrą. Tarsi iš nieko sukurtas „Kvadratas“, laikmečio, kai žodis buvo netekęs savo prasmės ir svarbos, neverbalinėmis scenomis, tarp eilučių liekančiomis prasmėmis ir temomis išlaisvino ne tik aktorius, bet ir žiūrovų vaizduotę. Į visiškai kitą laiką, teatro estetiką, žmonių santykius ir apskritai kitą, po 1990 m. gimusiems beveik nepažinią realybę nukeliančio spektaklio įrašą vertą pasižiūrėti jau vien dėl legendinio meilės prisipažinimo cukraus gabaliukais.
Šiame spektaklyje vaidmenis sukūrė aktoriai Kostas Smoriginas, Dalia Overaitė, Remigijus Vilkaitis, Gerardas Žalėnas.
Spektaklio įrašas – https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/13220/spektaklis-v-jelisejevos-apysakos-o-buvo-taip-motyvais-kvadratas-i-
Antono Čechovo „Vyšnių sodas“ (1990) | Rimas Tuminas
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras
Pagal paskutinę A.Čechovo pjesę (parašytą 1903 m.) istorinių perversmų laikotarpiu R.Tumino sukurtas spektaklis „Vyšnių sodas“ bene geriausiai įkūnija šio režisieriaus ir jo trupės, netrukus virtusios Vilniaus mažuoju teatru, kūrybą, jos atmosferą ir vertybes. Tai legendinis šio teatro spektaklis, atskira šio teatro ir jame bei juo gyvenančių žmonių istorijos dalis. Prietemoje skendinti scena pilna vėliau per daugelį šio režisieriaus spektaklių keliausiančių lagaminų, joje tvyro pokyčio ir netikrumo dėl ateities nejaukumas. XIX a. dvaras, jo likimas ir dvarininkai įstrigę savame laike, pusiaukelėje: jų balto žydinčio sodo nebėra, net ir prisiminimai apie jį blėsta, o sugrįžtama į jį tik tam, kad būtų galima atsisveikinti. Spektaklio legendą sukūrė ir kelis dešimtmečius ją kurstė ne tik vienas įsimintiniausių aktorės Eglės Gabrėnaitės vaidmenų, bet ir šiame spektaklyje veikiantis ir unikaliai darniai kvėpuojantis aktorių ansamblis. Jaukus, žmogiškas, čechoviškas pasaulis jautriai, tačiau neprimestinai atliepia tuomečio pasaulio pokyčius ir suteikia galimybę mėgautis išskirtiniais talentingų aktorių vaidmenimis, anuomečio teatro kalba.
Vaidmenis šiame spektaklyje sukūrė Eglė Gabrėnaitė, Vytautas Šapranauskas, Rimantas Bagdzevičius, Sigitas Račkys, Larisa Kalpokaitė, Audris Mečislovas Chadaravičius, Arvydas Dapšys, Inga Burneikaitė, Jūratė Brogaitė, Mindaugas Capas, Eglė Čekuolytė, Almantas Šinkūnas.
Spektaklio įrašas – https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/14058/spektaklis-antonas-cechovas-vysniu-sodas-i-d
Sigitas Parulskis „P. S. Byla O. K.“ (1997) | Oskaras Koršunovas
OKT / Vilniaus miesto teatras
Tai vienas iš etapinių O.Koršunovo teatro spektaklių, aiškiai kalbantis apie savo laikmetį ir žmones jame. Po debiutinės oberiutų pastatymų serijos, kurioje kūrėsi esminiai OKT teatro principai, sekusi Sigito Parulskio „P. S. Byla O. K.“ tapo kartos manifestu, mėginimu suvokti save kaip lūžio kartą ir suprasti savo misiją. Todėl spektaklyje buvo mėginama griauti įsigalėjusias konvencijas, itin kritiškai, gal net kiek chuliganiškai peržiūrėti iki tol dominavusius idealus. Tam pasitelkti trys kultūros istorijoje itin svarbūs motyvai – Abraomo ir Izaoko istorija, Oidipo mitas ir Hamleto tragedijos archetipai. Būtent per juos pasakojama apie politinių perversmų ir radikalių visuomeninių pokyčių epicentre atsidūrusį Andriaus Žebrausko kuriamą Jaunuolį-Sūnų-Mokinį-Izaoką, kuriam iš nosies „teka geltonas… žalias… raudonas snarglys“. Pačioje XX a. pabaigoje sukurtas spektaklis, tuomet itin papiktinęs daugumą vyresnės teatro publikos ir sukėlęs nemenką skandalą (tais laikais skandalai vis dar buvo retenybė), šiandienos kartai gali būti aktualus mėginimu atverti esamojo laiko herojaus, praradusio tikėjimą tėvų idealais ir ieškančio naujo tikėjimo, realybę. Pasak O.Koršunovo, būtent nuo šio spektaklio OKT teatras pradėjo apeliuoti į kasdienybės skausmus ir realijas.
Spektaklyje vaidmenis sukūrė: Dalia Michelevičiūtė, Andrius Žebrauskas, Gediminas Girdvainis, Sigitas Račkys, Algirdas Dainavičius, Vaidotas Martinaitis, Saulius Mykolaitis, Vytautas Šapranauskas, Mindaugas Juščius.
Spektaklio įrašas – https://vimeo.com/8447035
„(A)pollonia“ (2009) | Krzysztofas Warlikowskis
Krzysztofo Warlikowskio, Piotro Gruszczyńskio, Jaceko Poniedziałeko adaptacija
„Nowy Teatr“ (Lenkija)
Įrašas lenkų kalba su titrais anglų kalba
Tai išskirtinis vieno geriausiai tarptautiniu mastu žinomų režisierių K.Warlikowskio spektaklis, sukurtas jo „Nowy Teatr“ bendradarbiaujant su pagrindiniais tarptautiniais Europos teatro festivaliais ir scenomis. Pagal Aishilo, Euripido, Hannos Krall, Jonathano Littello, Johno Maxwello Coetzee, Rabidranatho Tagore’s ir kt. tekstus sukurtame spektaklyje antikinė Trojos karo mitologija gretinama su Antrojo pasaulinio karo ir holokausto dokumentine medžiaga. „(A)pollonia“ iš visų įmanomų pusių ir rakursų nagrinėja savanorišką ir priverstinį pasiaukojimą (savos gyvybės atidavimą dėl kitos) bei atsidavimą tėvynei. Kokia yra gyvybės kaina? Ir kieno gyvybė vertesnė? Egzekutorius čia ne mažiau svarbus už auką, o pasiaukojimas ne visuomet atneša gėrį. Per istorinę ir kultūrinę atmintį spektaklyje skaudžiai demaskuojama šiandiena. Sudėtingame ir daugiasluoksniame spektaklyje K.Warlikowskis pateikia klausimų, kadaise galėjusių būti grėsme gyvybei, o šiandien apeliuojančių į kolektyvinę pasąmonę ir kolektyvinę sąžinę. Pasakojimų apie pa(si)aukojimą koliažas kuriamas jungiant, regis, nesujungiamus tekstus ir veiksmus, derinant muziką su klyksmais, tylą su tamsa, vaizdo projekcijas su gyvai atliekamais zongais. Įvairių šalių teatro kritikai sutaria, kad K.Warlikowskio „(A)pollonia“ yra vienas svarbiausių pastarojo dešimtmečio šiuolaikinio teatro spektaklių.
Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria aktoriai Magdalena Cielecka, Maciejus Stuhras ir Magdalena Popławska.
Spektaklio įrašas – https://ninateka.pl/film/apollonia-krzysztof-warlikowski-english-subtitles
„Izabelės kambarys“ (2004) | Janas Lauwersas
„Needcompany” (Belgija)
Įrašas anglų kalba
Tai vienas garsiausių belgų teatro ir kino menininko, režisieriaus, choreografo, dramaturgo J.Lauwerso ir jo vadovaujamos „Needcompany“ spektaklis. Jis kalba apie XX a. Jame devynetas aktorių atskleidžia vienos monumentaliausių šiuolaikinių Europos teatro aktorių Viviane De Muynck kuriamos Izabelės kambario paslaptis. Pasenusią ir aklą Izabelę čia supa ir jos istoriją padeda atskleisti visi tie, kurie buvo jos gyvenime, bet jau mirė. Žmonijos istorijos šimtmetis papasakojamas per vienos moters biografiją, aplink kurią nėra nė vieno laimingo likimo, žmonės tolydžio netenka vieni kitų, o visą jų būtį lydi ir gaubia melas. „Izabelės kambaryje“ (tai būdinga J.Lauwerso kūrybai) jungiami dramatiški ir atsainūs monologai, šokis, gyva muzika ir dainos. Spektaklio premjera įvyko 2004 m. Avinjono festivalyje ir nuo to laiko jis apkeliavo kone visus kontinentus, o dabar, visuotinio karantino proga, trupė jo įrašu pasidalijo su gerbėjais visame pasaulyje. Iš vizualiųjų menų į teatrą atėjęs J.Lauwersas teigia, tad tai jam leido teatrą keisti iš vidaus ir suteikė laisvės apie teatrą mąstyti naujai. Gal todėl tokie jo spektakliai kaip „Izabelės kambarys“ ar „Omarų krautuvė“ išlieka ne tik aktualūs, bet ir estetiškai pagavūs.
Spektaklyje vaidmenis kuria Viviane De Muynck, Anneke Bonnema, Benoît Gobas, Hansas Petteris Dahlas, Maartenas Seghersas, Julienas Faure, Sarah Lutz, Sung-Im Her, Misha Downey.
Spektaklio įrašas – https://vimeo.com/40971338