Pamenate lietuvišką pasaką apie katiną, kuriam ant uodegos galo užkrito kopūsto lapas, o tas pagalvojo, kad dangus griūva? Lakstė po mišką, visus žvėris gąsdino, kol sutiko mešką, kuri paprotino, kad šiam viso labo ant uodegos kopūsto lapas užkrito ir bijoti nėra ko. Koronaviruso pandemija – ne kopūsto lapas, jos bijoti reikia. Tačiau ne per daug, kad nepradėtų dangus griūti ar stogas važiuoti.
Drąsą rodyti tikrai ne laikas. Nieko čia drąsaus vaikščioti viešose vietose be kaukių, pirštinių, neplauti rankų ar važiuoti pas babą švęsti Velykų. Drąsių nieks nežudo, dainavo Marijonas. Taip, jeigu tau vos 20, tu veikiausiai nė nepajusi, kad sergi, nes paprastai korona įveikia silpniausius, gyvenimo naštos ir sveikatos bėdų iškankintuosius. Štai tavo močiutė kitų švenčių, pavyzdžiui, Kalėdų, gali ir nesulaukti.
Šiais visuotinės beprotybės laikais svarbesnis protas, o ne drąsa. Gaila, kad kurį laiką drąsą reikėjo demonstruoti ir plikomis rankomis su virusu kovoti mūsų medikams, nes kažkam neužteko proto laiku nupirkti apsaugos priemonių. Rezultatus žinome – medikai gauna į kaulus nuo viruso, nors rungtyniauja namie – t.y. savo ligoninėse.
Na, o mes (ne visi, žinoma) džiaugiamės turį daugiau laiko sau ir savo artimiausiems žmonėms. Vieni mokosi gaminti gerų restoranų lygio patiekalus, kiti skaito knygas, žiūri filmus, klausosi muzikos. Kadangi apie maistą nerašome, tai receptų nerasite. Užtat paruošėme puikų gidą mėgstantiems skaityti, kokybiškų filmų ir serialų žiūrovams bei teatro išsiilgusiems skaitytojams, kuris pagelbės karantino metu. Tiesa, kiek jis tęsis, prognozuoti sunku. Bet ir jam pasibaigus, panašu, liks nemažai apribojimų, tad ir toliau didžiąją laiko dalį leisime tarp keturių sienų.
Pandemijai prasidėjus daugelis svajojo apie tai, kaip nusiraus ir pasileis plaukus vasaros festivaliuose. Nors ir nesinori būti liūdnais pranašais, vis dėlto spėjame, kad festivaliai bent šią vasarą nevyks. Tiesa, kol kas apie tai, kad atšaukia festivalį, išdrįso prisipažinti tik „Velnio akmens“ rengėjai, paprašydami gerbėjų kantrybės ir išreikšdami viltį, kad alternatyviosios muzikos mėgėjus į Anykščius suburiantis renginys vyks kitais metais. Simboliška, kad jie tai padarė praėjus vos kelioms dienoms po to, kai apie atšaukimą prabilo bene daugiausia muzikos gerbėjų suburiančio Roskildės festivalio Danijoje organizatoriai.
Tačiau dideli renginiai gali nevykti ir kitą vasarą. Štai Pasaulio sveikatos organizacijos vadovo Tedroso Adhanomo Ghebreyesuso patarėjas, garsus JAV medikas Ezekielis Emanuelis mano, kad didelius susibūrimus, sporto ar pramoginius renginius reikės drausti tol, kol nebus išrasta vakcina, t.y. maždaug iki kitų metų rudens.
Mes, žinoma, nemirsime be festivalių, bet ar festivaliai nemirs be mūsų? Labai liūdna apie tai kalbėti, bet kitų pragyvenimo šaltinių bent laikinai gali tekti ieškoti ne tik renginių organizatoriams, bet ir kai kuriems muzikantams, aktoriams, dailininkams, kitų meno sričių atstovams. Ne tik todėl, kad renginiai draudžiami – visi puikiai žinome, kad krizių metu menas ir kultūra visada atsiduria Pelenės vietoje. Kol kas iš valdžios girdime apie planus gelbėti verslą, tačiau apie pagalbą menininkams ir kultūrininkams beveik nieko negirdėti.
Reikia tikėtis, kad pasibaigus šiai pasaulinei krizei būsime turtingesni bent vidumi, o krauti kapitalą reikėtų pradėti jau dabar.
Apie savo ateities pasaulio viziją interviu kalbėjo ir vienas numerio herojų, poetas, reperis ir aukštalipis Ernestas Noreika: „Norėčiau pabusti pasaulyje, kuriame būtų mažiau pykčio ir pagiežos. Kad mažiau pavydėtume vieni kitiems buvimo, o jei vis tiek pavydėtume, tai, prieš pradėdami pavydėti, specialioje kabinoje prisijungtume prie konkrečių gyvenimų ir išgyventume viską, ką išgyveno tie, kuriems pavydime. Norėčiau, kad žmonės daugiau atrastų poezijos, nebūtinai knygose. Gyvenime. Leistų sau ją išgyventi. Norėčiau pabusti tokiame pasaulyje, kuriame neplėšytume vieni kitiems gerklių vien dėl to, kad ryte sugedo dušas ar šuo prišiko į batą. Kad išmoktume neišsilieti ant kitų dėl savo asmeninių nesėkmių ir nuopuolių. Pasaulyje, kuriame būtų daugiau supratimo ir įsiklausymo. Suvokimo, kad stebuklas, jog mėginame susikalbėti, nors esame tokie skirtingi. Pasaulyje, kuriame žmonės daugiau kalbėtųsi iš tikrųjų, užuot interpretavę savo primetamas mintis kitiems. Nustotų galvoti už kitus. Liautųsi aiškinti, kas yra tiesa. Pasaulyje, kuriame būtų daugiau meilės. Labiausiai norėčiau nubusti pasaulyje tarp žmonių.“
Šiame numeryje rasite interviu su rašytoja Akvile Kavaliauskaite, grafinių romanų autore Gerda Jord, režisieriumi Robertu Nevecka, fotografu Vytautu Kumža, knygų ir muzikos albumų apžvalgas. Gero skaitymo ir iki susitikimo gegužę.
Jūsų „37O“