Rašė Jurga Tumasonytė
Su trijų grafinių romanų autore Gerda Jord gyvo interviu taip ir nesusitikome, nes tuo metu kaip tik paskelbė karantiną, tad miestas ir miesteliai ištuštėjo. Gyvenimas ėmė virti namuose – lyg žiemojančių skruzdėlių kolonijose. Ta proga mes ir kalbamės apie tai, ką galima vadinti namais ir kokios asmeninės patirtys nuomojamuose daugiabučiuose lėmė neseniai pasirodžiusio Gerdos grafinio romano „Daugiabutis“ siužetų linijas.
– Esi užaugusi nuosavame name, kokios buvo pirmosios tavo gyvenimo daugiabutyje patirtys? Su kokiais iššūkiais įsikūrus viename Vilniaus mikrorajonų tau, iki tol gyvenusiai name su obelų sodu šalia, tada teko susidurti?
– Pamenu, kaip 2007 m., atsikraustant į Vilnių, Viršuliškes, mane iš Marijampolės atvežė nelabai daug vairavimo praktikos turėjusi mama. Laisvės prospekto daugiajuostis eismas tada sukėlė tokį stresą, kad, pagaliau atvažiavus, nesvarbu buvo, nei kaip tas butas atrodė, nei kas jame dar gyveno (o gyveno ne tik penkios man nepažįstamos merginos, bet ir tarakonų šeima). Tą kartą lengvąja mašina atsivežėme sofą. Vėliau dvylika metų nuomojantis įvairius būstus Vilniuje dar ne kartą teko važiuoti iš vieno rajono į kitą skirtingomis mašinomis, pradaryta bagažine ir iš jos styrančia tai sofa, tai spinta, tai skalbykle. Kartą teko vežtis šaldytuvą, nes bute, kurį išsinuomojome, jo nebuvo. Vežėmės iš Marijampolės, bet tuo pačiu reisu dar užsukome į Pociūnų aerodromą iššokti su parašiutais. Mašiną palikome aikštelėje prie kitų automobilių, apklijuotų visokia aeronautikos gerbėjų atributika. Na, iš mūsų bagažinės kyšojo šaldytuvas. Niekada nežinojai, kada kokiame bute trūks kažkokio labai svarbaus baldo ar buitinės technikos. Apskritai tas laikotarpis nuomojantis butus daugiabučiuose pasižymėjo labai dažnu persikraustymu, todėl stengdavausi nekaupti daug asmeninių daiktų, nors knygų visada vis tiek tekdavo nešti per daug ar per sunkiai.
Senuosiuose daugiabučiuose pirmaisiais metais turbūt didžiausią įspūdį paliko atsikartojimai kiekviename bute: milžiniškos sovietinės sekcijos per visą sieną svetainėje, tas pats virtuvės baldų komplektas su žaliomis spintelėmis, toks pats kambarių išplanavimas, vienodos laiptinės ir jų kvapas. Labai didelį įspūdį paliko ir kaskart ieškant buto apžiūroje dalyvaujantys nekilnojamojo turto brokeriai, keliantys daugiau klausimų nei patys butai. Dalis įvairių atsikartojančių patirčių gyvenamuosiuose rajonuose virto inspiracijomis komiksui „Daugiabutis“.
– Kas tau yra namai? Ar namai gali būti ta vieta, kurią nuomojiesi?
– Pirmiausia, man tai yra būsena. Ramybės taškas ir energijos įkrovos stotelė. Vieta, kur yra saugu ir yra patenkinami visi ramybei reikalingi poreikiai. Turiu omenyje vidinę ramybę, kai žinai, kad nieko netrūksta, niekas neerzina, nereikia dėl nieko nereikalingai stengtis. Į tokią vietą eidama aš sakau „einu namo“. Tokių vietų mano gyvenime buvo nemažai, bet ne visos, kuriose ilgiau gyvenau, galėjo vadintis namais.
– Tavo grafiniame romane „Daugiabutis“ yra puikiai atskleista juokinga ir truputį graudi daugiabučio senjorų linija. Ar galima būtų įvardyti tokį tipinį daugiabučio senjoro portretą?
– Kiek save atsimenu, visada gyvenime būdavau ne tik bendraamžių, bet ir kur kas vyresnių žmonių apsuptyje ir nesivaržydavau pokalbių nė su viena amžiaus grupe. Daug laiko esu praleidusi su savo seneliais, kuriems kasmet per Kalėdas dovanodavome naują kraujospūdžio matavimo aparatą. Turbūt vaikų esu sutikusi mažiau nei vyresnių žmonių, bet dabar jau pamažu ši svarstyklių pusė kyla į viršų. „Daugiabutyje“ natūraliai apgyvendinau įvairaus amžiaus personažus. Daugiabučio senjorų vaidmuo šiame pasakojime svarbus ir jie patys yra veiksmo centre. Tipinių jų portretų neskirsčiau ir nekūriau.
– „Daugiabutyje“ yra nemažai atpažįstamų gyventojų bruožų – šaržuoti ir išryškinti jie sukelia juoką. Manau, kad turi nedaugelio kūrėjų gebėjimą pastebėti tuos ryškiausius personažų bruožus ir geriausiai atskleisti jų detales, kurios yra ne tik juokingos, bet ir atpažįstamos. Kaip, pavyzdžiui, pro langus viską stebinti bobutė. Dabar gyveni mažame Merkinės miestelyje. Ar ten taip pat galima išskirti tam tikrų tipažų grupes? Kokios jos būtų?
– Jeigu ką, aš ir esu pro langą viską stebinti bobutė. Tikrai tuo dažnai užsiimu, kai nežiūriu į ekraną arba į puslapį. Beje, tai viena iš priežasčių, kodėl atsidūriau Merkinėje, – vaizdai pro langus čia yra fantastiški, man tai gražiausia vieta Lietuvoje. Į šiuos interviu klausimus atsakinėju raštu kovo 15 d.,f30 nuo rytojaus įsigalios karantinas šalyje. Dar prieš kelias savaites niurzgėjau, kad jau noriu kuo greičiau grįžti į Vilnių ir esu išsiilgusi judėjimo miesto centre, o šiandien galvoju, kad gal ir neblogai čia įstrigti karantino metu – miškų, upių, paukščių ir kalvų kurortinėje apsuptyje.
Na, o Merkinėje, kaip ir daugiabučiuose, tipažų neišskirsiu. Neabejoju, kad vėliau bus komiksas apie Merkinę, nes jau dabar jį rašausi. Merkinė man yra didžiulis įkvėpimo šaltinis, užhipnotizavęs ir įtraukęs. Sakyčiau, tai ne plokščia erdvė, tai tūrinis erdvėlaikis – su „Žiedų valdovo“ aplinkos grožio vaizdais, užpildytais reikšmingų istorinių sluoksnių. Pastaruosius nešiojuosi viduje, nes, iš šalies žiūrint, paprasta kasdienybė čia primena daugumos ištuštėjusių miestelių ir kaimų realybę. Čia pasakymas „skiriasi kaip diena ir naktis“ turi tikrąją savo reikšmę, nes dieną yra šviesu, o naktį niekur nedega šviesos (patikslinsiu, šiais metais atsirado naktinis apšvietimas pagrindinėje gatvėje, to nebuvo ankstesnius dvejus metus man čia gyvenant), viskas panyra į absoliučią tamsą ir ramybę. Čia atstumai tarp žmonių ir ne karantino metu yra natūralūs bent 100 m, nes žmonių sutiksi nedaug, nebent prie parduotuvės jų vienas kitas, ypač apie dešimtą ryto ir pusę aštuonių vakare. Kiekvienas vietinis vienas su kitu susijęs bent penkiais skirtingais būdais. Visi vieni kitus pažįsta arba būna girdėję vieni apie kitus, ir to neslepia. O man vis kartojasi tokia „Švilpiko diena“, kada kasdien tuo pačiu metu išeinu pasivaikščioti su kūdikiu nešynėje ir visada ten pat sutinku vieną vyresnio amžiaus merkiniškį. Jam artėjant aš mintyse pasakau tai, ką jis man pasakys, o mūsų keliams susikirtus, visada išgirstu tą patį: „Ot laikai atėjo, kad dabar vaikus šitaip nešioja! Mano laikais tokių dalykų nebuvo.“ Toliau valandą vaikščiodama po miestelį daugiau žmonių galiu ir nesutikti, jeigu neisiu pro centrą. Žodžiu, apie Merkinę galėčiau kalbėti labai daug, bet veikiausiai tai darysiu naujuose komiksuose. O dabar gal reikia grįžti prie daugiabučių?
– Kodėl „Daugiabutis“ nespalvotas?
– Todėl, kad kol kas ir ankstesni mano komiksai („Gertrūda“, „10 litų“ su Migle Anušauskaite) buvo nespalvoti. Esu piešusi įvairiomis technikomis ir fizinėmis bei kompiuterinėmis priemonėmis, bet man smagiausias yra klasikinis piešimas ant akvarelinio popieriaus juodu indišku tušu – tai manęs nevaržo. Nesu girdėjusi iš savo skaitytojų, kad nors vienas būtų pasigedęs spalvų. Namuose turiu sukaupusi nemažą įvairių komiksų, indie grafinių romanų kolekciją, ir tikrai žaviuosi ir tais darbais, kuriuose dominuoja įspūdingos spalvotos iliustracijos. Tačiau turiu ir daug nespalvotų komiksų, kuriuose nepasigendu spalvų, nes svarbu visuma, o ne konkreti atlikimo technika.
– Tavo grafiniame romane svarbus nekilnojamojo turto agento vaidmuo ir nepamirštama dalis, kur jis siūlo įvairiausius butų variantus nuomininkams. Kaip atsirado šis dirbtinai besišypsantis personažas?
– Nežinau. Niekas jo nekvietė. Tik norėjau sukurti komiksą apie daugiabučio gyvenimą, bet, kaip visada, kur buvęs, kur nebuvęs, prie kiekvieno buto prisistatė ir nekilnojamojo turto agentas. Ir niekaip aš jo paslaugų negaliu atsisakyti, jos tvyro vos ne kiekviename puslapyje.
– Kaip manai, ar mene gali būti kokios nors tabu temos, kurių jokiu būdu negalima liesti, nes netyčia gali įskaudinti kokią nors visuomenės grupę? Kodėl?
– Aš tikiu, kad menas yra galinga priemonė žmonių mąstymui, elgesiui kurti ir kuriantieji neturėtų nusimesti visos atsakomybės dėl to, kaip kūrinys veiks visuomenėje. Nesu ir už griežtą cenzūrą bei kūrybos laisvės suvaržymą. Manau, kiekvienas kuriantis viduje turėtų turėti savas ribas ir reikalavimus kūriniui, ir, prieš paleisdamas kūrinį į žmones, pamąstyti, kokį poveikį tai padarys. Bet taip pat nemanau ir kad kiekvienas visuomenės reagavimas į kūrinį yra neginčijamas verdiktas. Kažkam visada bus specifinių aktualijų, kurios skaudins kiekviename žingsnyje, taip pat ir mene; kažkas pasigaus madingą smerkimo ir atpirkimo ožio ieškojimo bangą internete ir dėl visų nutikusių blogybių apkaltins kūrinį, kuris iš esmės tik vos vos atitiks kaltinamojo apibrėžimą bei pan. Kiekvienas toks susikirtimas išliks gyva, kintančia diskusija ir aš negaliu nuteisti vienos ar kitos pusės ir pateikti vienintelę tiesą.
– Tavo grafiniame romane į daugiabučius žiūrima ir po 15 tūkst. metų perspektyvos. O jeigu galvotume apie mažesnę laiko atkarpą, kaip manai, ar mūsų vaikų karta į daugiabučius žiūrės kitaip? Ar „Daugiabučio“ personažai dar būtų panašūs, jei veiksmas vyktų tame pačiame name, bet po 30 metų?
– Įsivaizduoti gyvenimą po 15 tūkst. metų yra smagu ir įdomu, o prognozuoti tai, kas bus po 10, 20 ar 30 metų, – sunku, baisu ir prašosi tikslumo. Žinau, kad sovietmečiu statyti daugiabučiai buvo projektuoti apie 50 metų eksploataciniam laikotarpiui. Ėmiau tuo domėtis, kai norėjau pirkti butą, ir kėliau klausimą, kaip tas butas atrodys dar po 10, 20 metų, kokia bus jo vertė. Tada sužinojau, kad prieš keletą metų Maskvoje jau buvo nugriauti keli daugiabučiai dėl avarinės jų būklės, o gyventojai iškeldinti. Įsivaizdavau, kaip perku butą kur nors Karoliniškėse, o po 20 metų, pagaliau išsimokėjusi paskolą, turiu tik ore kybantį buto tūrį, nes paties daugiabučio nebėra. Gal taip ir nebūtų, nes daugiabučiai renovuojami, jų eksploatacijos laikotarpis vis pratęsiamas. Bet ta baimė dabartinio nekilnojamojo turto burbulo akivaizdoje, kai visi beatodairiškai graibsto butus milžiniškomis kainomis, privertė pamąstyti, o ir padovanojo dar vieną siužetinę liniją „Daugiabučiui“.