Atiduodami žurnalo maketus spaustuvei jau žinojome, kad popierinio lapkričio numerio kelionė pas skaitytojus nebus lengva. Dauguma įprastų žurnalo platinimo vietų dėl karantino buvo priverstos užsidaryti mažiausiai trims savaitėms. Tik pačios drąsiausios ir atkakliausios kavinės šiuo metu siūlys maistą ir gėrimus išsinešti, taip gelbėdamos tinginčius ar nemokančius gaminti. Labai tikimės, kad jos drąsiai atvers duris ir mūsų žurnalo platintojams, tad kartu su mėgstamais patiekalais ar kava pas jus atkeliaus ir „370“. O jeigu taip nenutiks, žinoma, ieškosime kitų sklaidos galimybių.
Ieškodami sprendimų, kaip gelbėtis iš tokios jokių garantijų ir terminų kol kas niekam nesuteikiančios situacijos, galbūt surasime naujų platinimo modelių, galbūt susitarsime dėl platinimo naujose ir neįprastose vietose, o kartu tapsime atradimu naujiems mūsų skaitytojams.
Juk nėra padėties be išeities, be to, negalima pasiduoti tai visuotinei baimės pandemijai. Tik mes čia ne apie paties viruso baimę postringaujame – jo saugotis reikia. Labai tikimės, kad mūsų skaitytojai tai ir daro, nes tiki mokslu, o ne sąmokslo teorijomis apie tai, kad virusas išgalvotas, siekiant visus mus sučipuoti.
Kalbame apie baimę veikti ir kurti planus ateičiai. Kad ir kaip norėtųsi kaip toms meškoms užmigti žiemos miegu ir atsibusti, kai pandemijos neliks nė kvapo arba bus išrasta vakcina, negalime nustoti daryti tai, kas mus veža.
Neabejojame, kad visiems mums, bene labiausiai po turizmo dėl pandemijos kenčiančio kultūros sektoriaus atstovams, taip pat pavyks rasti išeitį iš padėties. Suprantama, norėdami išgyventi šį sunkų periodą, be valstybės pagalbos neišsiversime nė vienas – mūsų žurnalas taip pat. Tačiau niekas mums neliepia sėdėti rankas sudėjus, o ir kurti niekas neuždraudė. Užuot verkę kamputyje, išnaudokime savo kūrybinį potencialą iki dugno, kad tuomet, kai jau be baimės leisime sau įkvėpti pilnus plaučius oro, būdami šalia vienas kito teatro, kino, parodų koncertų salėse ir kitur, galėtume vieni kitiems sušukti ir nuoširdų „Bravo!“, atsidėkodami už įkvepiančius piešinius, muziką, filmus, spektaklius, knygas ar straipsnius.
Ko jau ko, o būtent drąsos netrūksta daugeliui mūsų žurnalo herojų. Pavyzdžiui, lapkričio viršeliui vieną iš savo nuotraukų paskolinęs Denis Vėjas važinėja po visą pasaulį ir dokumentuoja įdomias istorijas, nepaisydamas tykančių pavojų. „Kol fotografuoju, jaučiu ramybę, jaučiuosi, tarsi esu apsaugotas. Jeigu situacija pavojinga, baimės jausmą suvaldau būtent į rankas paėmęs fotoaparatą“, – mūsų žurnalui pasakojo jis.
Kita mūsų numerio herojė, dizainerė Gailė Pranckūnaitė, susidomėjo tipografija ir pati kuria šriftus: „Mano studijos gal nebuvo labai sukoncentruotos į tipografiją, bet jų metu supratau, koks svarbus yra šriftas, jos man suteikė drąsos, kad neturi sukurti tobulo šrifto, bet, ieškodamas savo asmeninio santykio su dizainu, gali prie jo priartėti per šriftus.“
Drąsiai apie jausmus savo dainose kalbanti dainininkė Ieva Narkutė sako, kad jai norisi prieš klausytoją koncerto metu pastatyti tarsi veidrodį, kurio rėmas yra iš dainos ir tos istorijos, kurią papasakoja prieš ar po dainos, bet veidrodyje vis tiek kiekvienas mato tik save patį. „Man didžiausias džiaugsmas, jei po koncerto priėjęs žmogus pasako, kad viskas taip ir yra, jam irgi taip buvo, ir taikliai atskleidžiau kažkokį niuansą, kurio jis nebuvo sau įvardijęs, nes gal buvo nedrąsu arba niekas nepadėjo įvardyti. Man labai patinka, kad dainos yra priemonė – raktas ar kodas, kurį žmonės atpažįsta. Jeigu jie neatpažintų to kodo, tada ir koncertai turėtų daug mažiau prasmės – jie būtų tik estetinis pabuvimas, akustinis patyrimas, bet man be proto svarbi ta psichologinė ir terapinė žinutė“, – teigia ji.
O neseniai eilėraščių knygą išleidęs Nojus Saulytis prisipažįsta dirbęs įvairiausių juodesnių darbų nei rašymas: įvairių restoranų virtuvėse, viešbutyje, skynęs vynuoges Prancūzijoje. „Vynuogynuose visai patiko. Iš įdomesnių patirčių – yra tekę padirbėti mažoje vieno ūkininko avių fermoje Norvegijoje, kalnuose. Buvo ėriavimosi laikotarpis. Mums reikėjo prižiūrėti avis, jas stebėti, atitverti, kai reikėdavo, ganyti, šerti, padėti ėriuojantis. Kartais joms sunkiai sekėsi ir teko traukti avinukus už kojų iš gimdos. Retkarčiais, ypač tos avys, kurios ėriuojasi pirmąkart, atsisako savo jauniklių, tai juos reikėjo sušildyti, kad nenugaištų per pirmas valandas, o tada stengtis, kad ėriukus savo globon priimtų kitos avys. Tame kaime ant kalno gyveno gal penkiolika žmonių. Buvo nuostabu“, – duodamas interviu kalbėjo Nojus.
Šiame numeryje ypač daug įdomių interviu, taip pat rasite temą apie lietuviškų vaizdo klipų transformaciją, naujausių knygų ir muzikos albumų apžvalgas. Jeigu nesurasite popierinio žurnalo, elektroninės jo versijos ir straipsnių ieškokite 370.diena.lt. Iki pasimatymo gruodį!
Jūsų „370“
