Eksperimentas – savaitė virtualiuosiuose renginiuose

Rašė Jorė Janavičiūtė

Eksperimentą savaitę lankytis virtualiuosiuose renginiuose pradedu guviai nusiteikusi, nors po penkias dienas po 6 val. ir daugiau trukusio scenarijaus rašymo kūrybinių dirbtuvių praeitą savaitę nelengva. Nuo sėdėjimo įsmeigus akis į kompiuterį justi šioks toks bendras nuovargis, skauda nugarą, bet galva kol kas šviesi.

Jorė Janavičiūtė

Iš pradžių atrodo, kad virtualioji erdvė atveria tiek daug galimybių. Tiek visko gali veikti – gali žiūrėti Domo Raibio ar Olego Šurajevo stand up, gali dalyvauti Lietuvos ir užsienio muzikos bei kino festivaliuose, pavyzdžiui, tuo metu vyksta normaliame gyvenime išsvajoto „Icelandic Airwaves“ renginys „Live from Reykjavík“, daugybė atlikėjų transliuoja savo repeticijas socialiniuose tinkluose, Lietuvoje tai aktyviai daro FC Baseball, su kuriuo interviu rasite šiame numeryje. Gali užsiimti joga, klausytis gongų garsų (feisbuke randu tokį renginį) ar mokytis kurti elektroninę muziką, galima rinktis įvairius Stanfordo ar Jeilio universitetų kursus. Visada galima tiesiog kepti grikių duodą ar gaminti kambučią, arba pagaliau atnaujinti savo „Linkedln“ profilį, o kai viskas nusibosta – tiesiog įsijungti visų šiuo metu žiūrimą „Netflix“ serialą „Karalienės gambitas“ (Queen‘s Gambit). Dar galima ruoštis sugrįžimui į normalų pasaulį ir patobulinti įgūdžius ar paieškoti atsakymų į klausimus, kuriems neturėjote laiko anksčiau, į pagalbą pasitelkiant neišsemiamą „YouTube“ išmintį. Pavyzdžiui, kaip gražiai supjaustyti avokadą, kaip pasidažyti akių pieštuku, kaip tvarkingai susisegti plaukus (man niekaip neišeina) ar kaip užmegzti emocinį ryšį. Likusį karantiną taip pat norėčiau skirti daugiau dėmesio sušių vyniojimo įgūdžiams tobulinti. Grįšiu į pasaulį tobula!

Atrodo, visko net daugiau, nei galėtų būti. Gal ir buvo visada, tik to nepastebėdavau. Viskas tampa prieinama – tik reikia nueiti iki kompiuterio ir gali visur suspėti. Gyvendama Berlyne dažniausiai turėdavau pasirinkti tik vieną renginį per vakarą, skubėdama visur ir važinėdama per visą miestą tik save išvarginčiau. Virtualybė išsprendžia tai vienu mostu.

Gailiuosi lapkričio 14-osios vakarą pražiopsojusi jautrų šiuolaikinio šokio kūrėjos ir atlikėjos Gretos Grinevičiūtės „Šokį skalbimo mašinai ir mamai“ (jau rašydama tekstą atrandu, kad jį vis dėlto galima pamatyti, tik teks susimokėti; išsaugau nuorodą, vėliau paaiškės, kaip seksis sugrįžti prie dalykų iš šio sąrašo).

Sekmadienis, lapkričio 15 d.

Taigi savo dienoraštį pradedu su „Tilto namų“ radijo festivaliu. Įsijungiu jį šiek tiek prieš prasidedant pirmiems gyviems pasirodymams. Tarp pasirodymų leidžiami specialiai atrinkti lietuvių atlikėjų muzikos įrašai. Vėliau prasideda šiltai paslaptingas „Kamanių šilelio“ pasirodymas. Man laikinai tenka atsijungti, kad persijungčiau į „Scanoramos“ industrijos renginių serijos „Scakryptys“ diskusiją apie filmų išleidimą ir platinimą COVID-19 kontekste. Pasirodo, kad kovidas tapo šansu tiek lietuviškiems, tiek mažesniems užsienio filmams, labiau pastebėtiems kino teatruose, kai jie veikė. Sužinau įdomų faktą, kad, pasirodo, lietuviai Europoje – vieni pirmųjų pagal nacionalinio kino žiūrimumą: net ketvirtadalis žiūrovų renkasi nacionalinį kiną. Neblogai. Tik klausimas, kokį. Bet prie to galima dirbti.

Einu pasivaikščioti, kol dar šiek tiek šviesu, ir jungiuosi vėl prie „Tilto namų“. Savo tamsų ir intensyvų pasirodymą baigia „Solo ansamblis“. Po jų į radijo sceną žengia „Egomašina“. Šios grupės aš, man atrodo, niekada ir nesuprasiu, bet tikriausiai ir nereikia. „Rieda“ ir „Spąstai“ mane prabudina.

„Tilto namų“ radijo festivalis su pertraukomis fone sukasi visą dieną. Suteikia šilumos ir bendruomeniškumo jausmą, kai žinai, kad savo namuose jį įsijungę ir tavo draugai. Taip pat tai buvo šansas lietuviškos muzikos selekcijoje atrasti tokius kūrinius kaip Keanu Blunt ir Virgio Stakėno duetas „Nepripratau“, kurio kažkodėl negirdėjau anksčiau. Šis festivalis – tai tokia pramoga, kuri, nepykčiau, jei egzistuotų ir normaliame pasaulyje.

Prieš miegą dar įsijungiu „Scanoramos“ filmą. To vakaro pasirinkimas nepalieka didelio įspūdžio, nes daugumą geriausių filmų pažiūrėjau vos prasidėjus festivaliui (dabar užsiimu perliukų paieškomis), tad apie tai nesiplėsiu.

Pirmadienis, lapkričio 16 d.

Po intensyvaus savaitgalio virtualiojoje erdvėje sunkiai ima miegas. Esu tikra, kad tai gali būti ir dėl to, kad, prieš eidama miegoti, duše klausiausi naujo Monique singlo „Nemiga“.

Šiandien virtualiojoje erdvėje nevyksta tiek daug. Vedu paskaitą studentams, po jos einu pasivaikščioti. Lapkritis jau neabejotinai persiritęs į savo gotiškąją pusę, visi vaikšto po temstantį Vilnių su skėčiais, rūkuotoje tamsoje skęsta nuplikę medžiai ir Vilniaus bromos. 

Jungiu „Scanoramos“ filmą. Šiandien pasirenku „Karpį“ (rež. Patrice Toye). Šį filmą pasirinkau dėl drąsios jo temos ir jautrios istorijos – jis pasakoja apie namo iš kalėjimo grįžtantį jaunuolį, kaltintą pedofilija, ir šalia jo naujai įsikrausčiusią jauną mergaitę, beviltiškai ieškančią draugų.

Antradienis, lapkričio 17 d.

Šiandien online vyksta renginys „Solidarumo akcija su Lenkijos moterimis“, tačiau ne iki galo suprantu, kaip veikia protestai internete. Na, matyt, tik užtenka paspausti „dalyvauju“.

Mane labiausiai sudomina atsitiktinai paskutinę minutę surastos Kauno menininkų namų organizuojamos slemo poezijos rašymo dirbtuvės „Slemo lyrika irgi trankosi!“ Paskutinę sekundę įsiprašau bent kaip stebėtoja.

Oho, neblogai, visur suspėju! Mano kultūrinis gyvenimas gal nuo bakalauro studijų laikų nebuvo toks aktyvus. Primena auksinius gyvenimo laikus, kai studentai po paskaitų vakarais dar eidavome į visokias diskusijas, peržiūras, parodų atidarymus ir pan. Vėliau tai darėme vis rečiau ir rečiau. Panašu, kad pasinėrimas į šitą virtualybę – ir galimybė išlįsti iš savo socialinio burbulo padiktuotų įpročių. 

Po truputį renkasi dalyviai, visi į savo „Zoom“ kambarėlius, kai kas – dar pakeliui namo, fone girdisi Kauno garsai. Erdve ir garsu jau po truputį persikeliu į kitą erdvę. Skirtingi žmonės savo langeliuose, kambariuose tampa tarytum savo pačių sukurtais personažais (per virtualiąsias scenarijaus dirbtuves praeitą savaitę išmokau, kad erdves už mūsų „Zoom“ galima laikyti mizanscena ir jos gali būti be proto įkvepiančios ieškant istorijų).

Kūrybinių dirbtuvių vedėja režisierė, tarpdisciplininio meno kūrėja, queer poezijos skaitymų organizatorė Greta Štiormer duoda įvairių užduočių. Jos daugiausia skirtos ne tik formos laisvumui ir kūrybingumo spontaniškumui prisijaukinti (visiems dalyviams tai sekasi puikiai, net tiems, kurie sakosi slemą rašantys pirmą kartą. Gerai, kad aš tik stebėtoja, man norisi slėptis po lapais. Išgirstame ne vieną įdomią refleksiją apie buvimą internete), užduotys taip pat padeda sukelti emociją, treniruoti įėjimą į ją. Šiuo atveju – daugiausia pyktį, emociją, uždegančią rašyti ir pažadinančią socialinę poziciją. Man atrodo, čia aš ir surandu viso šito virtualumo raktą… 

Nors ir gaila viso šito laiko, praleisto tiesiog sėdint namuose prie kompiuterio, bet iš tikrųjų ne kažkokiuose išsvajotuose toliuose atsiveria kūrybingumas – o čia pat, „Zoom“ kambarėliuose. Kai pasiskundžiu savo terapeutei, kad mane vis labiau ima mieguistumas, ji paaiškina, kad jis mus apima tada, kai nepatiriame emocijų. O ką daro kūrybingumas? Padeda jas pažadinti.

Tuo pačiu metu vyksta „Lithuanian Shorts“ organizuojamas „Open Talks“ pokalbis su jauna kino režisiere Saule Bliuvaite ir jos trumpametražių filmų peržiūra. Visai gerai, visur suspėji, o jei ne – gali kiek vėliau pasižiūrėti, dažniausiai lieka jų įrašai. Tik vėlgi – klausimas, ar tikrai pasižiūrėsi?

Laikas papasakoti apie vieną didžiausių mano šio eksperimento nesėkmių. Šią savaitę vyksta jauniesiems teatro kūrėjams dedikuotas dramaturgijos festivalis „Versmės“. Kiekvienais metais bandau (nebūna lengva, nes visada sutampa su „Scanorama“) nueiti paklausyti jaunų kūrėjų pjesių, dar niekada nepasigailėjau. Šiais metais noriu išgirsti bene visus skaitymus – ir Godos Simonaitytės „Karalių Latrą“ (rež. Augustas Gornatkevičius), ir estų dramaturgų Siimo Nurkliko „Ar aš dabar gyvas“ (rež. Kamilė Gudmonaitė) bei Martino Alguso „Sieros magnolijos“ (rež. Eglė Švedkauskaitė), ir visus kitus. Tačiau pamačiusi prierašą, kad jų įrašai liks Lietuvos nacionalinio dramos teatro feisbuko paskyroje, peržiūrą atidėjau. Vienai savaitei visko ir taip nemažai. Vieną vakarą įsitaisiusi ant sofos ir pasiruošusi peržiūrai atrandu, kad skaitymus buvo galima pamatyti tik savaitgalį po to festivalio. Virtualybės pamoka – visur dalyvauti iš karto arba bent iki galo išsiaiškinti, kas, kur ir kada vyksta.

Trečiadienis, lapkričio 18 d.

Vėl sėdžiu prie kompiuterio, galvoju, ką rašyti. Pakeliu akis – stebiu kaimynus, jie stebi mane. Ir tikrai ne todėl, kad norėtume tą daryti (jei skaitote, atleiskit, kaimynai!). Esame suspausti savo langeliuose, neturime, kur dingti. Na, vis šioks toks gyvas kontaktas.

Taip norėčiau į kokį nors gimtadienį, kur būtų ir daug draugų, ir daug naujų žmonių, net žinau, ką apsirengčiau! Bet šiandien virtualiojo vizito pas terapeutę dieną. Aš jums sakau, grįšiu tobula, o jei ir netobula – mokėsiu priimti savo netobulumus! Juk nelieka nieko kito, tik mąstyti optimistiškai.

Einu pasivaikščioti su draugėmis. Šis karantinas tikrai išgelbėjo pasivaikščiojimus, kurie bent mano burbule buvo nustumti į populiarių socialinių veiklų užribius.

Būtų galima pasinerti į „Trečiadienio filosofiją“, kassavaitinį diskusijų aktualiomis filosofinėmis temomis renginių serijos įvykį, tačiau šiandienos tema pernelyg specifinė – „Filosofinio teksto vertimo problema“, tad pažadu sugrįžti čia kitą kartą.

Žiūriu „Scanoramos“ filmus. Renkuosi socialinę dramą su stipriais, pasiutusiais ir kartu tragiškais veikėjais – „Rojaus klajokliai“ (rež. Meesas Peijnenburgas). Po jo žiūriu neįprastai keistą, bet tuo ir įdomią slovėnišką pasaką „Istorijos iš kaštonų giraitės“ (rež. Gregoras Bozicas).

Ketvirtadienis, lapkričio 19 d.

Kartais nėra nieko geriau, kaip tas jausmas, kai rudenį iš už debesų išlenda saulė ir nušviečia veidą… Atleiskite už sentimentalumą, tačiau noromis nenoromis pradedi ilgėtis tikrų dalykų, kad ir labai mažų.

Vyksta MO muziejaus renginys – „Menas kurti scenos magiją“ – susitikimas su operų scenovaizdžio kūrėjais – atsiprašau, bet nebegaliu.

Trumpam įsijungiu Leono Somovo ir Diletos pasirodymą, tai pirmasis „LOFTAS TV gyvai“ koncertas. Kad ir kaip man skaudu būtų matyti tuščią „Loftą“, muzikantai atrodo nuoširdžiai pasiilgę koncertų ir sugroja savo pasirodymą su stipria energijos ir šilumos iškrova.

Dar taip norėčiau į barą. Ketvirtadienis – čia jau tikriausiai biologiškai prilipęs instinktas… Tad kyla noras patikrinti, ar egzistuoja virtualieji barai… Ir, pasirodo, taip! Tai atskiras pasaulis (egzistavęs bent jau pirmo karantino metu) su savo baro viktorinomis ir gyvais koncertais, tik, deja, ne Lietuvoje. Būtų gera idėja. Jau galiu įsivaizduoti Vilniaus barų „Elektrit“ ar „ŠMC Vėjai“ „Zoom“ kambarius…

Vėl jungiu „Scanoramos“ filmą – „Katė sienoje“ (rež. Vesela Kazakova ir Mina Mileva). Šis filmas pasakoja apie vienišą motiną, bulgarę Iriną, gyvenančią Londone ir bandančią siekti savo svajonių, tačiau greitai ji čia pradeda jaustis kaip katė sienoje. Filmas primena Keno Loacho stiliaus socialinę dramą, tik su balkaniškai intensyviais, komiškais ir kartu liūdnais veikėjais bei jiems nutinkančiais paradoksaliais įvykiais. Vienas labiausiai patikusių „Scanoramos“ filmų.

Penktadienis, lapkričio 20 d.

Šiandien nieko nenoriu, kepu vegetarišką lazaniją ir su pilna lėkšte žiūriu serialą „Bendruomenė“ (Community).

Šeštadienis, lapkričio 21 d.

O iš tiesų, kaip gera niekur neiti, turiu galvoje – nedalyvauti virtualiuosiuose renginiuose. Tvarkausi namus. Seniai nebuvo taip gera tai daryti.

Vis dėlto vakare vėl įsijungiu „Scanoramą“. Ir pagaliau randu tą perlą, kurio visą savaitę ieškojau. Tai – „Išvalyti atmintį“ (rež. Benoît Delépine, Gustave’as de Kervernas). Visiškai crazy filmas, su visiškai crazy veikėjais. Jame veikia grupelė kaimynų: ką tik išsiskyrusi Mari šantažuojama intymiomis nuotraukomis, atsiradusiomis internete, prasiskolinęs Bertranas bando apsaugoti savo dukrą nuo patyčių socialiniuose tinkluose, o Kristina rungiasi dėl aukštų reitingų vairuotojų programėlėje. Tai prancūziška satyra apie kasdienį kabarojimąsi po skaitmeninių technologijų dumblyną. Iš šios pusės gerai, kad nežiūrėjau kino teatre, nes tikrai būčiau nukritusi nuo kėdės ir savo juoku nervinusi kitus žiūrovus.

Sekmadienis, lapkričio 22 d.

Šiandienos highlightas – atgaivinta „Sidabrinių gervių“ ceremonija. Na, ją rodo per televiziją, bet televizoriaus aš neturiu, tad priskaičiuokime prie virtualiųjų renginių. Ji, švelniai tariant, nustebina, bet dauguma jos neišdirbtų niuansų jau išsamiai aptarti kolegų feisbukuose, tad palikime tai istorijai ir tikėkimės, kad kada nors nebereikės raudonuoti. Vis dėlto tokius renginius smagu stebėti su savo bendruomene, aptarinėti (kartais man kyla įtarimas, kad tuos apdovanojimus specialiai daro tokius keistus – kad daugiau turėtume apie ką kalbėti). Atrandame sprendimą – su draugais, kolegomis nuolat susirašinėjame, aptarinėjame ir netgi virtualiai plojame, kai laimi mūsų palaikomas nominantas.

Taip pat šiandien baigiasi „Scanorama“. Pagaliau galima grįžti prie serialų, bet iš tiesų gaila –  festivalis galėtų tęstis amžinai. Kad ir kaip būtų bloga nuo sėdėjimo prie kompiuterio.

Pirmadienis ir kitos dienos, nebeturi reikšmės

Eksperimentas baigtas, belieka išvados (nors dalis jų, ko gero, ir buvo pats procesas). Mano miegas tikrai gerokai suprastėjo. Nuo visų „Gervių“ emocijų man netgi fiziškai bloga. Sunku susikaupti, tad puolu ieškoti priėjimo prie socialinius tinklus blokuojančių aplikacijų. 

Pirmadieninė paskaita su studentais. Proto aštrumas nebe tas. Kiek dar visko laukia šioje virtualybėje: „ba.“ albumo perklausa LOFTAS TV ir visi būsimi jų renginiai, „Paviljono“ knygų savaitgalis, virtualiosios parodos (nors dėl šių yra vilties, nes gruodžio 10 d. turėtų atsidaryti muziejai ir galerijos), paskaitos, mokymai, rašant tekstą vyksta atkreipiantis dėmesį į smurtą lyties pagrindu Baltojo kaspino festivalis, Tarptautinis vaikų ir jaunimo kino festivalis, teatro spektakliai, prasideda naujas radijo serialo „Šiaurės miestelis“ sezonas, Lietuvos muzikos ir teatro akademija atgaivina savo studentų filmų archyvus… Dar visada galima paklausyti tinklalaidžių. Arba iš virtualybės išsitraukti per pirmą karantiną dar neišbandytus receptus.

Kodėl aš sugalvojau save taip pakankinti? Nenorėčiau pakartoti. Bet neturiu kito pasirinkimo – tai kol kas mano vienintelis būdas patirti kultūrinį gyvenimą ir jo bendruomeniškumą, o kartais netgi pasaulį apskritai. Mane įtraukė virtualybė ir krentu į ją vis giliau ir giliau. Rašau savo mintis, kuriomis siekiu jūsų emocijų ir tikiuosi, kad kas nors pro savo virtualųjį langelį mane išgirs.