Sausį mes visi sutartinai laikome svarbiu atskaitos tašku. Dažnas prisižada naujais metais mažiau arba visiškai nevartoti alkoholio (turbūt visi girdėjote apie Dry January iššūkį), mesti rūkyti, sportuoti, sveikai maitintis, skaityti daugiau knygų. Jeigu ne pandemija ir karantinas, sąrašą būtų galima papildyti tokiais punktais kaip dažnesnis koncertų, spektaklių ar parodų lankymas.
O mes siūlome jums pasižadėti sau šiais metais tiesiog dažniau juoktis. Nuoširdžiai, iki ašarų. Žinoma, ne iš viruso, mūsų ar kitų šalių vyriausybių pastangų jį suvaldyti bei kitų su pandemija susijusių jautrių dalykų ar situacijų. Netiesa, kad juoktis galima iš visko. Net talentingiausi pasaulio humoristai turi savo ribas, kurių stengiasi neperžengti.
Greičiausiai visi girdėjote apie juoko jogą. Jai nereikia jokių išorinių dirgiklių (komedijų, pokštų) – pradedi kikenti nei iš šio, nei iš to, ir šį pratimą atlieki tol, kol turi jėgų kvatoti. Abejoti stebuklinga juoko galia sunku – puikiai žinome, kad gerai išsikikenus užplūsta geros emocijos, sumažėja nerimas ir stresas, pagerėja miegas ir t.t.
Jeigu juoktis iš nieko neišeina, visada galima pasitelkti visagalį internetą, kur tikrai surasite begales talentingų stand up meistrų pasirodymų, puikių komedijų ir humoro serialų. Suprantama, kalbame apie legalius šaltinius.
„Į pirmą stand up‘ą ėjau galvodamas, kad nėra blogų temų – yra tik blogi sąmojai. Juokauti galima apie viską, jeigu tai yra juokinga. Siekiau žodžio laisvės, o galbūt tiesiog norėjau būti išgirstas, pastebėtas, todėl juokaudavau labai aštriomis, tamsiomis ir skaudžiomis temomis. Vėliau mano comedy voice transformavosi. Pradėjau scenoje daugiau dalytis savimi, norėjau puoselėti žmonių nuoširdumą. Sukūriau tinklalaidę „Aš tave myliu“, kurioje nuoširdžiai kalbėjau apie savo gyvenimą, potyrius, emocijas, praeitį, narkotikus, seksą – viską visiškai atvirai. Suvokiau, kad atvirumas padeda ir kitiems, man dėl to buvo džiugu“, – savo komiko kelio pradžią prisimena vienas sausio numerio herojų, humoristas Henry Match.
Juoktis iš savęs nebijo ir aktorė bei humoristė Elžbieta Latėnaitė: „Aš neįsivaizduoju, kaip galima nesijuokti iš savęs. Man tai tokia natūrali gyvenimo dalis, mane žavi autoironiški žmonės, nežiūrintys per daug rimtai į save ir kitus, į gyvenimą. Vertybės vertybėmis, bet gyventi ir bendrauti turi būti smagu ir malonu, antraip kokia viso to prasmė?“
Jai pritaria kolegė aktorė Milda Noreikaitė: „Kai matai savo paties išgyvenimą, jis atrodo rimtas, gal net sunkus. Kai pagalvoji, kad daugybė žmonių išgyvena panašius dalykus ir kaip skirtingai į juos reaguoja, kartais labai įdomu ir net juokinga. Pokštai dažnai eina kartu su išgyvenimais, kad ir kokie jie nejuokingi kartais būtų.“
Humoro savo pasirodymuose nevengia ir šmaikštaus muzikinio projekto „Graži ir ta galinga“ merginos. Nesvarbu, kad priešingos lyties asmenims jis ne visada įkandamas. „Atsimenu, kai Nidoje koncerte-spektaklyje „Graži ir ta kita“ Vaiva ir Rugilė su žiūrovais žaidė žaidimą, kurį pradėjo klausimu „Ar salėje yra tikrų vyrų?“ Vienas vyras atsistojo ir sako: „Taip, yra, ir jie išeina.“ Jis buvo su žmona bei dukra, bet jos nėjo ir jis išėjo vienas. Mes nenorime nieko kiršinti, bet jei vyrą erzina tokie dalykai, gal jis truputėlį per siaurai mato moters vaidmenį? Žinoma, yra vyrų, kurie ateina ir jiems labai patinka“, – interviu „370“ pasakojo Marija Žemaitytė, viena iš penkių Klaipėdos jaunimo teatro aktorių, susibūrusių į šį smagų kolektyvą.
Humoro ir ironijos kupini ir mūsų viršeliui savo kūrinį paskolinusios dailininkės Jolitos Puleikytės (Jolita ONline) darbai, kuriuos ji dažnai kuria… flomasteriais. Kiek daugiau nei prieš metus iš emigracijos į tėvynę sugrįžusi menininkė savo gyvenimiškas ir kūrybines patirtis atvėrė projekto „Blunkanti sofa“ iniciatorei Linai Simutytei.
Numeris subalansuotas ir rimtų temų skaitytojams: Daiva Juonytė domėjosi menininkės Eglės Plytnikaitės suburta iniciatyva „Artists Saving Forests“, prie kurios prisijungė beveik 30 Lietuvos ir užsienio iliustruotojų bei fotografų; taip pat ji pakalbino projekto „ECHOtektūra“, sukurto bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos bendruomene ir leidžiančio neįprastu būdu pasivaikščioti bei patirti šešis svarbius Kauno pastatus, kūrėjus; Dovydas Kiauleikis kalbėjosi su dviejose labai skirtingose šalyse reziduojančiais kultūros atašė – Laura Gabrielaityte-Kazulėniene Italijoje ir Tomu Ivanausku Kinijoje. Gero skaitymo ir iki susitikimo vasarį.
Jūsų „370“