Rašė Marijus Gailius
Margaret Atwood
Liudijimai
Baltos lankos, 2020
„Liudijimai“ lietuvių kalba pasirodė per vėlai. Su goduliu nužiūrinėjau į kitų kraštų kalbas išversto romano viršelius knygynų vitrinose skrosdamas Europą autobusu dar užpernai rugsėjį. Užpernai spalį autorė su kita rašytoja pasidalijo Bookerio premiją. Tai rašytoja Bernardine Evaristo, kurios romaną „Mergaitė, moteris, kita“ prieš kelis mėnesius išleido „Alma littera“, lietuvių auditorijos sutinkama itin palankiai.
M.Atwood „Liudijimus“ – jau kultinio romano „Tarnaitės pasakojimas“ tęsinį – ne visi rašytojos gerbėjai priėmė besąlygiškai. Tarp anglakalbių skaitytojų vis pasigirsdavo argumentas su nusivylimo gaidele – kam reikėjo rašyti tokios puikios knygos tęsinį? Reikėjo, nes į procesą iš dalies įsijungė televizija – romanas buvo sinchronizuojamas su serialo „Tarnaitės pasakojimas“ sezonais.
Ir pati plėtojama istorija iš tiesų skleidžiasi lyg ekrane: daug veiksmo, įtampos. Struktūra sukurta tarsi paliekant intrigą kitai televizijos serijai. Vis dėlto paslapties intriga neatlaiko struktūros svorio: skaitytojui kiek per anksti paaiškėja, kur šuo pakastas.
Istorija pakaitomis dėstoma iš trijų moterų perspektyvos – pabaisos tetos Lidijos iš „Tarnaitės pasakojimo“, kuri šioje dalyje pasirodo kaip ganėtinai žmogiška, ir dviejų merginų – totalitaristinio Gileido auklėtinės ir paauglės iš laisvosios Kanados. Rašytoja pamažu suveda trijų moterų likimus. Nors vyrauja trilerinis klodas, iš M.Atwood neatimsi gebėjimo įtikinamai vaizduoti antiutopinę visuomenę, tokioje santvarkoje gyvenančių individų rūpesčius ir santykių niuansus.
Ir vis dėlto knyga Lietuvoje pasirodė pačiu laiku. Daugelis pirmųjų Nijolės Reginos Chijenienės išverstų „Liudijimų“ skaitytojų galėjo tikrovėje stebėti, kaip sukuriamos prielaidos engėjiškai visuomenei tarsi iš fantastinio romano rastis – tai yra sukrečiantis Jungtinių Valstijų Kapitolijaus užėmimas. Tie pulkai siaurakakčių, purvinais batais įsiveržusių į demokratijos širdį, žino tik vieną pasaulėžiūrą – savo, kiti jiems nerūpi. Tad mes dar laimingai šioje tikrovėje išsisukome nuo galimo Gileido.
Pažadėtoji žemė
Alma littera, 2020
Donaldas Trumpas įkūnijo ne tik daugumą žmogiškųjų ydų ir pakenkė liberalios demokratijos kokybei visame pasaulyje, bet ir savotiškai reprezentavo antiutopinį personažą, koks galimai atveda iki tokios santvarkos kaip M.Atwood „Liudijimuose“. Kokia laimė, kad tikrovė vis dar teisingesnė nei grožinė literatūra, kad šios sferos prasilenkia.
Nueinant nuo arenos šitam politiniam išsigimėliui (niekada nesuprasiu, kodėl jį palaikė ne tik tiek pakvaišusių piliečių, sutrikusių respublikonų, o netgi solidi dali lietuvių), geriau supranti, kokiame politiniame pasaulyje iki D.Trumpo gyvenai. Kai B.Obama prezidentavo, politika atrodė hipsteriškas reikalas, ant bangos. Jis niekam netrukdė, nes žmogus buvo savo vietoje.
„Pažadėtoji žemė“ veikia tarytum vadovas „kaip būti sėkmės lydimam“, tik toks normalus. Nors ne visai normalus – memuarai sudaro per 700 puslapių, ir tai tik pirmasis tomas! Tokios apimties knyga B.Obama ne tiek pasakoja apie konkrečius įvykius ir veikėjus, o daugiau apie save – kaip pats dalyvavo, kaip jautėsi. Mes sužinome ne tik tai, kas atsitiko, bet ir kokiais vidiniais motyvais rėmėsi atsitikimai ir sprendimai. Toks pasakojimo būdas įtraukia.
Sužinome, kad nenorėjo jis būti prezidentu, ir tiek. Patikėjote? Jeigu žmogus į prezidentus ėjo ne visai savo valia, tai gal jis koks slaptas demokratų ir lobistų projektas? Juokauju. Man regis, JAV prezidento žmogiškas liudijimas aiškiai parodo, kad prezidentu nepasirinksi būti – iki prezidento turėsi užaugti. Ir tai ne likimas, tai savotiška individo elgesio ir sociumo susitarimo išdava. Svarbu ir atsitiktinumai.
Ši puiki biografija parodo, kad prezidentu gali būti kiekvienas, tik nereikia to ypatingai norėti. Tiesa, kandidatui dar reikėtų žmonos, kuri pasakytų, kad už tave nebalsuos. Seniai įtariau, kad geriausi yra tie lyderiai, kurių šeimose nėra vieno aiškaus lyderio.
Ko dar reikia norint būti prezidentu? Reikia būti geru žmogumi, truputį neadekvačiam ir nebijoti susitikti su savo baimėmis. Vis dėlto „Pažadėtąją žemę“ pirmiausia verta paskaityti ne ieškant joje patarimų ar pragmatinių žinių, o kad netiesioginiai susitiktum su puikiu žmogumi.
Europos pavasaris
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020
Tokiame įaudrintame politiniame kontekste, kai visiškai šalia Vilniaus represinė valdžia jau kelintą mėnesį smaugia savo tautą, o demokratijos lopšyje kyla pavojinga suirutės kibirkštis, nieko nėra puikiau, kaip skaityti apie šiuolaikinį pilietinį karą, ar ne? Turbūt ne. Kad ir kaip būtų – štai pasakojimas, kuriame laikmečio įtampa netgi tokiame civilizuotame krašte kaip Danija perauga į grėsmingus neramumus.
Kaip ir M.Atwood savo kūryboje, K.C.Nielsenas rašo tikrovišką socialinę fantastiką. Tokios knygos iš principo yra politinis komentaras meno pavidalu: tai ekonominės ir politinės sanklodos, ksenofobijos ir kitų sočiųjų Vakarų ydų kritika per veikėjų portretus. O „Europos pavasario“ veikėjų poelgiai, kaip ir galima numanyti, nėra labai malonūs ar padorūs. Dėl tokio dvasiškai pagedusio tipažo K.C.Nielseną kritikai entuziastingai lygina su prancūzų prozos nepraustaburniu Micheliu Houellebecqu.
Vis dėlto įžūlusis danas truputį atsilieka nuo garsenybės prancūzo – pirmiausia literatūrinės kalbos ir struktūros baruose. K.C.Nielseno pasakojime akis bado ne tik fragmentiškumas, protarpiais jis pilsto iš tuščio į kiaurą. Autorius vartoja nepretenzingą kalbą, todėl kartais pernelyg patikėjęs savo srautu paverčia istoriją monotoniško, konstatuojamojo stiliaus, knygos vertėjai poetei Ieva Toleikytei šis darbas kažin ar buvo sudėtingas profesinis iššūkis. Užtat netrukus pasakojimo lėkštumą pakeičia virtuoziškos satyros intarpai. Gėrėtis grynosios pornografijos aprašymais pats esu jau per senas, tegu lieka jie paauglių džiaugsmui. Nors savo vaizduotėje kaip reikiant pasiautėja, apskritai K.C.Nielsenas neaprašo nieko tokio, ko mes ir taip apie save nežinotume.
Rašytojas yra ištaręs, kad kai žmonės pasijunta negalintys lemti pokyčių, jie atsigręžia į nacionalizmą. Solidarizuojuosi su autoriumi pridurdamas, kad grožinė literatūra ir apskritai menas – vieninteliai likę prevencijos būdai nuo trampizmo šioje mūsų takiojoje modernybėje.
Kaip užauginti sūnų
Sofoklis, 2020
Kaip užauginti sūnų? Neretas turbūt pagalvos – tereikia būti normaliu tėvu ir mama. Beje, ar nėra šitas klausimas kiek selektyvus – kodėl tik sūnų? Kodėl apie dukras niekas nekalba? Negi mergaites lengviau auginti nei berniukus?
Knygos autorius, psichologijos daktaras, tai ir teigia – vyriškos lyties individams šioje žmonių planetoje užaugti sunkiau. Ir kas įdomiausia, kad jis ne tik užduoda tokius klausimus, kodėl jiems sunkiau, bet ir pateikia atsakymus. Atsakymus mokslininkai jau seniai parengę, tik jie dar nepasklidę tarp žmonių, šeimoje ir mokykloje.
Kartais mums ir šiaip turbūt kyla klausimas, kodėl padūkęs jaunuolis neblaivus sėda į BMW ir taranuoja troleibusų stotelę. Tai keista lietuviška tradicija. Bet ir ją galima paaiškinti nebūtinai ieškant lietuviško charakterio archetipų, o vien perskaičius M.C.Reicherto knygą. Autorius daro išvadą, kad ribines būsenas pasiekę vyrai „buvo paveikti darviniškojo kodo, žlugdančio žmogaus raidą, dorą ir gerovę“ (p. 9).
Tai labai rimta moralinė išvada. Kada žmogaus pasaulis nebuvo darviniškas? Ar dabartyje vyraujantis neoliberalizmas lygiai taip pat nesukelia pasekmių žmogaus raidai, dorai, ir gerovei, kaip ankstesnės santvarkos, pavyzdžiui, viduramžiškas feodalizmas? Viskas panašiai, tik pakuotė gražesnė.
Nukrypdamas į plačius socialinius apibendrinimus autorius, manyčiau, persistengia. Tačiau mokslininko prielaidos nepadaro knygos blogos ar klaidinančios – nemažai patarimų turbūt tiks ne tik berniukų tėvams, bet ir dukrų. Juolab kad autorius netgi sunkius psichologinius atvejus atpasakoja profesionaliai ir nedramatizuodamas, tad rami pozicija gal ne taip įžeistų komplikuotus tėčius, pavyzdžiui, Kapitolijaus šturmo dalyvius. Šaunus pedagoginis vadovas, kaip ir daugybė kitų. Tik kad perskaitytų jį tie, kuriems labiausiai reikia.