Rašė Jonas Braškys
ANTIDOTE COMMUNITY
RE-XMAS
Antidote Community
Tai buvo šūdinos Kalėdos ir niekas su manimi nepasiginčys. Dėl vienų kvailių baimingo neryžtingumo, kai reikėjo būti ryžtingiems, ypač vasarą ir rudenį, ar kitų kvailių bebaimio ryžtingumo, kai reikėjo būti neryžtingiems, ypač prieššventiniu laikotarpiu (jūs žinote, kas esate, ir, tikiuosi, jūsų bobutė iš jūsų gavo puodelį, o ne virusą), tai, kas turėtų jungti, mus visus išskyrė. Artimo kontakto vengimas, kitaip social distancingas, virto normalybe, o šiai normalybei reikia ir atitinkamos muzikos, nes, būkim teisingi, „Last Christmas“ skambėjo mažiausiai apokaliptiškai, o „Jingle Bells“ kažkaip asocijavosi su greituškės sirena. Būtent todėl „Re-Xmas“ yra tobulas: septynios ryškiausių elektronščikų kalėdinių dainų interpretacijos, kuriose remiamasi principu, kad tarp pagrindinės melodijos natų visada turėtų būti dvi tokio pat ilgumo kaip ir nata pauzės, suprask, 2 m atstumas. Sudėtinga? Ne, jei nesate kvaili, o jūs nesate ir be reikalo po žmonių sangrūdas nenardėte. Būtent jums yra šis išties nuostabus darbas, kurį pradeda aukščiausia kokybe Fume su savo „Stille Nacht“ interpretacija (malonu, kad originalo kalba) ir toliau tęsiasi gal ne taip neįtikėtinai, bet vis dėlto nuostabiai. Ir nekliūva net tai, kad kartais tų originalių melodijų net ir neišgirsti, nes jos yra taip stipriai pakeistos. Priežastis yra paprasta: muzikantai įjungė visą savo fantaziją kalbėti apie tai, kas ir kaip mes esame dabar. Nuo griežtų ritmų, kuriuos siūlo „Artfcl“, Alex Krell ar grad_U iki atmosferiškų Roe Deers ar „Lakeside Culture“ ritmų, jau nekalbant apie psichodelinę Monikazės (viską, ką ji daro, yra fantastika) eksperimentiką, visas rinkinys yra būtent tai, ko man reikėjo tą akimirką ir tikrai manau, kad reikės toliau. Džiugu, kad šiais priverstinai alternatyviais laikais, kai jau neįmanomai norisi kažko įprastinio, atsiranda iniciatyva, sėkmingai atspindinti taip tiksliai tavo realybę. Ačiū ir linkiu, kad šis laikas kuo greičiau baigtųsi. Todėl sėdėkite namie, daugiau tikėkite mokslininkais ir mažiau tikėkite debilais. O jūs, debilai, tikrai žinote, kas esate.
100/100 ( „Spotify“, „Soundcloud“, „YouTube“)
HOLLY CHILDS & GEDIMINAS ŽYGUS
HYDRANGEA
Subtext/Multiverse LTD
Koncepcija visada yra įdomu (geniali frazė), todėl bendros idėjos kupina muzika visada patraukia daugiau dėmesio negu eilinis kūrinių popuri, kuriame iš esmės nieko bendro nėra. „Hydrangea“ koncepcija tiesiog pulsuoja: sukurtas dviejų menininkų, australės Holly Childs ir lietuvio Gedimino Žygaus, kurį seniau buvo galima pažinti, kaip J.G.Biberkopf, projektas, kuriame susipina ambientas, gabberis, skaitomas tekstas ir dar velniai žino kas, kalba apie realybės naratyvo nestabilumą ir to nestabilumo asmeninį patyrimą. Konceptualu? Taip, tačiau klausimas, ar šitas žodžių kratinys apskritai suvokiamas, suprantamas, suvalgomas ir sugeriamas, galiausiai – suklausomas, o gal tai tiesiog mianas, kurio paprastoms žemės dulkėms nelemta suprasti. „Hydrangea“, pirmiausia, klausytis yra malonu. Ji turi savyje gelmės ir oro, kuris leidžia mėgautis darbu, o ne vien tik laužyti sau galvą, svarstant, ką gi norėjo kūrėjai pasakyti. Tačiau čia ir imama klupti, nes staiga konceptualumas netikėtai pasiplauna ir albumas virsta savotišku straight forward menu: aplami tekstai su aplama muzika. Perklausos metu tu staiga pamiršti virš-idėją ir tuomet kyla pavojus, kad albumas taps puikiu taikiniu konceptualizmo kritikų strėlėms. Ir, deja, „Hydrangeai“ tų strėlių išvengti nepavyksta, todėl perklausa tampa nors ir maloni, bet nuspėjama, t.y. šiek tiek mianas. Iš kitos pusės, tas nuspėjamumas tikrai nedaro žalos muzikos kokybei, kuri yra įdomi, pagauli ir jos tiesiog smagu klausytis. Aišku, nors konkretumo norisi daugiau, viskas priklauso nuo jūsų pačių priėjimo: gal jums netyčinis atsiribojimas nuo postmodernistinių kūrybinių strategijų, geopolitinių dirbtinių tikrovių ir viso kito, apie ką yra šis darbas, net padės. Man padėjo, nes iš pradžių bandydamas rakinti, versti ir tiesiog krauti į savo galvą informaciją, aš pamiršau pirminę užduotį – tiesiog klausytis. O klausytis tikrai yra ko. Tačiau baigdamas galiu pasakyti, kad taip, koncepcija čia yra, ir ji tiesiog pulsuoja (nors būtų gerai apie ją sužinoti ne iš papildomų šaltinių, o užtektų muzikos). Ar ji jums yra svarbi, ar ne, spręskite patys.
77/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Soundcloud“)
V RITUALS
Ledotmat Musique
Šiuo metu, o šis metas taip užsitęsė, kad, jau galima sakyti, šiais laikais be gyvų pasirodymų likę muzikantai verčiasi per galvą, kaip gali. Kas suintensyvina produktyvumą, kas imasi namudinių live’ų, o kas sukuria naujas grupes ir žengia žingsnį link šiuolaikinio meno. Tokiu keliu žengė ir du elektronščikai Jaroška ir Auren, pažvelgę į elektroninę ir šokių muziką plačiau ir sukūrę projektą „Five Rituals“. To rezultatus, jungusius šiuolaikinį šokį, vaizdo projekcijas ir muziką, jau buvo galima pamatyti „Lofto“ gyvoje transliacijoje, tačiau čia mes kalbėsime tik apie muziką. Pirmiausia, ji nėra paprasta ar komercinė; tai nišinė elektronika, pilna ambiento elementų, triphopinių ritmų ir konceptualumo. Tiesą sakant, ji ne tiek lanksčiai ausiai gali net pasirodyti nepatogi, vis dėlto albumas netrumpas, o pačios kompozicijos nuo bendros stilistikos nelabai nutolsta. Ar tai gerai? Na, nors dueto muzika yra tikrai įdomi, po kelių perklausų aš „Five Rituals“ daugiau gerbiau už tai, kaip jie daro ir ko siekia, negu tiesiog mėgavausi jų kompozicijomis. Vis dėlto man tai labiau daugiadisciplinis meno projektas, kuriam tik muzikos nepakanka. Neabejoju, kad „Lofte“ vykusį šou aš su malonumu pasižiūrėčiau ir gyvai, ten grupės muzika skamba integraliai ir provokuojančiai, lyg bendromis pastangomis būtų kuriama paralelinė erdvė. Vien tik muzika, deja, truputį savyje užsižaidžia, lyg, iš vienos pusės, albume nemaža chaoso ir netolygumo, tačiau kartu pritrūksta įvairovės, kuri leistų pasakyti, kuo koks kūrinys skiriasi nuo kito. Todėl galiausiai ir priėjau išvadą, kad mėgavimasis ir įdomumas gali nelabai sutapti, o „V Rituals“ niekam nerekomenduočiau numesti ar į jį visai nekreipti dėmesio. Tikrai paklausykite: gal jums jis atvers daugiau nei man, o gal susipažinsite su nauju, originaliu skambesiu. Ir kai mums visiems atsivers durys į renginius, būtinai nueikite į jų pasirodymą. Ten sutiksite ir mane.
75/100
IT EMERGED FROM NOTHING
KR/LF Records
Šis debiutinis lietuvių technokūrėjo albumas pasirodė seniai – bene prieš metus ir žinau, kad gal nereikia čia dėl savo žioplumo taip stipriai žvalgytis atgal, tačiau tebūnie ši apžvalga – reveransas laike įstrigusiems metams. O ir albumo kokybė – tikrai ne pati blogiausia. Berlyne įsikūręs Julius Laurašonis yra tikrai ryškus kūrėjas, kuris, deja, Lietuvoje nėra labai žinomas. Virš 1 mln. perklausų spotifajuje, virš 3 mln. peržiūrų jutube – štai tokie lietuvio pasiekimai ir tam jam nereikia kurti verksmingo hiphopo (kaip nelietuviška). O jei rimtai, savo griežtu industriniu techno, kartais peraugančiu į šaltą reivą, J.Laurašonis nusipelno tik pagarbos. „It Emerged From Nothing“ (gana tikslus pavadinimas bent man) yra vienas svarbiausių lietuviškų 2020-ųjų darbų, kuris, mano manymu, turėtų būti minimas metų geriausių dešimtukuose ar bent jau dvidešimtukuose. Sukauptas skambesys, tikslios intencijos ir aiškus žinojimas, kaip ir kodėl sudaro savimi pasitikinčio kūrėjo, kuris rado savo išraiškos priemonę, įvaizdį. Aišku, tai ir reiškia, kad jokių didelių siurprizų tikėtis negalima, tačiau „Under Black Helmet“ atveju jų nelabai ir norisi. Čia – kaip virtuvės šefas gamina savo firminį patiekalą ar lenktynininkas vairuoja savo bolidą – profesionalas daro tai, ką moka. Daugiau nereikia. Todėl ir pagal savo žanro taisykles kūriniai skamba gana laisvai, įvairiai ir to gana, kad tavo, kaip klausytojo, dėmesys būtų sukauptas ties albumu. Dabar telieka nerti į ankstesnę jo diskografiją ir suprasti, kad durys lietuviams vis dėlto yra atidarytos. Nėra ko daugiau ir pridurti, o tik palinkėti, kad „Under Black Helmet“ taptų pranašu ir savo šalyje arba bent jau puikiu ambasadoriumi technoritmu gyvenančioms šalims. O mes dar užaugsime ir įvertinsime. Tuo irgi tikiu.
90/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“)
ŽĖRUČIO GATVĖS BYLA
Self-released
„G&G Sindikatas“ virsta lietuvišku „Wu Tang Clan“. Svaras tapo vienu iš retų nuomonės formuotojų, kurio veikla duoda naudos (taip, aš sakau, kad beveik visi nuomonės formuotojai yra šūdmaliai), Kastetas ėmėsi literatūros, Donciavas prodiusuoja, o Mamania… Nežinau, ką jis veikia, bet tikrai kažką veikia. Bet apie ką mes? Ai, Kastetą. Be literatūros rašymo, Kastetas ypač per karantiną šoko į solo kūrybą, išleido per metus du albumus, ir, jei jo „nouvellės“ nelabai man lipo, kriminalinė rimuota istorija apie paštyrintą Leną iš Lazdynų yra visai kitas reikalas. „Žėručio gatvės byla“ yra smagus talentingo rimų žonglieriaus eksperimentas, suderinęs du Kasteto pomėgius: literatūrą (ir „Drąsiųjų kelius“?) bei repą, pasakojantis lyg ir niekuo neypatingą žmogžudystės istoriją su noirišku komisaru, marga liaudimi, gangsteriais, narkotikais, kastetais ir Pilaitės kebabais. Tiesiog paprasta istorija iš Vilniaus, tačiau sukurta talentingai, maloniai ir be nereikalingos įtampos. O, svarbiausia, naujai, nes lyg koks tautinis Ghostface Killah, Kastetas imasi reto Lietuvoje (o gal ir nenaudoto) concept hiphopo albumo žanro, kuriame pasakojama istorija nuo pradžios iki pabaigos. Jokių beprasmių popuri, jokių verkimų, jokių pamokymų – tiesiog, kaip tiksliai sako pavadinimas, Žėručio gatvės byla, kurią jungia ne tik pasakojimas, bet ir džiazinės aranžuotės, kurių taip trūko lietuviško hiphopo scenoje. Ar šis albumas sukels revoliuciją? Tikrai ne, nes per daug pas mus vidutinybių, kad vienas lauke virstų kariu, tačiau nedideliam skaičiui žmonių, ypač tų, kurie paskaito knygų, šis darbas taps smagiu, neįpareigojančiu atradimu, pavyzdžiui, ilgos kelionės metu vietoje audiobooko. O linksmiausia, kad Kastetas šitą projektą pirmiausia sukūrė sau, taip, kaip norėjo, taip, kaip jam skambėjosi. Jokio lindimo į subines. O toks ir turi būti hiphopas.
75/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“)