Karantinas daugelį ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje privertė išeiti iš savo komforto zonos – atsiprašome, kad naudojame šią nuvalkiotą frazę, bet ji bene geriausiai apibūdina jausmus, kylančius dėl ribojimų ir suvaržymų, kuriais valstybės siekia suvaldyti pandemiją. Žinoma, kiekvienas komfortą supranta skirtingai. Vieni išgyvena dėl to, kad negali nuvažiuoti į kurortą, kiti – kad negali dirbti mėgstamo darbo ir todėl nebesuduria galo su galu.
Pastarųjų grupė vis didėja – santaupos tirpsta, o iš valstybės gaunamų 260 eurų vos užtenka maistui. Iš tokios sumos per mėnesį kažkokiu būdu išgyventi ir dar sutaupyti sugeba nebent visko per gyvenimą matę senjorai. Jauniems ar vidutinio amžiaus žmonėms tai sunkiai įveikiama užduotis.
Tarp pirmos (dirbančių) ir antros (nedirbančių) grupių atskirtis vis didėja, nes, kaip žinome, sotus alkano neužjaučia. Ypač tai savo kailiu patiria laisvai samdomi menininkai ir kultūrininkai. Kai tik didesnė ar mažesnė žvaigždė viešai prasitaria apie sunkią finansinę būklę (dažnas kalba ne tik už save, bet ir už visus savo kolegas), tuoj pat užsipuola piktas pavyduolių choras: „Užteks daineles dainuoti / knygeles rašyti / filmukus sukti / piešinukus piešti – eik dirbti rimto darbo!“ Suprask – griovių kasti, mūryti, vežioti siuntas, aptarnauti pirkėjus kasoje ar pan.
Šie pasiūlymai gimsta ne iš niekur. Didelei visuomenės daliai atrodo, kad sukurti muzikos kūrinį, išmokti valdyti balsą, muzikos instrumentą, teptuką ar žodžio meną – juokų darbas. Vis dar atsiranda ir konservatyvių tėvų, kurie savo vaikams pataria rinktis atseit rimtas specialybes, o ne aktorystę, režisūrą ar tapybą. Kitaip tariant, vis dar gajus stereotipas, kad menas turi būti tik hobis, laisvalaikio užsiėmimas. Meno ir kultūros nereikia remti (ypač valstybės pinigais!), bet jis turi būti nemokamas (ypač – internete) kaip sovietiniais laikais, kai menas priklausė liaudžiai.
O gal paskaičiuokime, kiek gimtų ne tik mūsų, bet ir tarptautiniu mastu dėmesio vertų kultūros produktų, kokio lygio būtų mūsų atlikėjai, jeigu visi menais užsiimtų tik po sunkios dienos vadinamame rimtame darbe ir savaitgaliais? Gal tuomet pradėsime vertinti ir gerbti tuos, kurie garsina mus pasaulyje, tuos, kurių kūryboje randame paguodą, nusiraminimą, viltį ir visokių kitokių nuostabių dalykų, pripildančių mūsų gyvenimus prasmės.
O mums leiskite tęsti savo darbą – pristatyti jaunus ir perspektyvius menininkus, kurie laužo šiuos stereotipus ir tiesiog dega kūryba, net jeigu iš jos ir sunku pragyventi. Tokia yra ir Eglė Narbutaitė, iliustruotoja, sienų meno kūrėja, savo gerbėjus žavinti ne tik įdomiais, kasdienybę reflektuojančiais piešiniais, įspūdinga sienų tapyba, bet ir šmaikščiais, ironiškais tekstais. Kol planavome interviu, Eglės biografijoje atsirado dar vienas visuomenėje įsikontekstinti padedantis epitetas – dainų autorė.
Kitas mūsų šio numerio herojus – Laurynas Bareiša – vienas talentingiausių ir labiausiai sėkmės lydimų jaunosios kartos Lietuvos kino režisierių. Jo trumpametražiai filmai „Kaukazas“, „Pirtis“, „Atkūrimas“ buvo rodomi Venecijos, Berlyno, Lokarno, o šį mėnesį – ir žymiausiame Klermono-Ferano trumpųjų filmų festivalyje. Laurynas ne tik režisuoja, bet ir rašo filmų scenarijus, pats dirba su kamera ir montuoja filmus.
Lietuvos elektroninės muzikos kūrėjas, didžėjus Deividas Jaroška dirba net prie kelių solinių projektų. Šalia jų – įrašų leidyklos startas, debiutas kompozitoriaus amplua ir duetas „Five Rituals“ su kolega, elektroninės muzikos kompozitoriumi, didžėjumi Andriumi Ginevskiu.
Taip pat šiame numeryje kalbame apie šiuolaikinį šokį, elektronines operas, tradiciškai pristatome naujus muzikos albumus. Gero skaitymo ir iki susitikimo pavasarį!
Jūsų „370“