Nieko nėra maloniau, kaip išgirsti savo šalies pavadinimą svarbiausiuose pasaulio renginiuose, skirtuose sportininkams, mokslininkams, politikams, menininkams pagerbti. Mums, žurnalo „370“ bendraautoriams, žinoma, labiausiai rūpi pastarieji, todėl antrąjį rugsėjo savaitgalį visai nesantūriai apsidžiaugėme reportažuose iš Venecijos kino festivalio išgirdę sunkiai ištariamą režisieriaus Lauryno Bareišos pavardę (ar užsieniečiams būna lengvų lietuviškų pavardžių?!).
Negražbyliausime, koks tai svarbus įvertinimas mūsų kinui (ypač filmo „Piligrimai“ kūrėjams, kurie parvežė į Lietuvą Juodąjį liūtą – Venecijos kino festivalio antrosios pagal svarbą programos „Horizontai“, skirtos jauniesiems kūrėjams, apdovanojimą), nes tai aišku ir arkliui. Juolab kad patys tą lietuvišką kiną dažnai nuvertiname. Ir nesvarbu, ar filmas komercinis, ar ne. Juk turbūt ne kartą esate girdėję tokius apibūdinimus: „na, toks labai lietuviškas“ (vadinasi, šūdas, o ne filmas), „kaip lietuviškas – tai neblogas“ (pusė velnio) arba „tarsi užsienietiškas“ (aukščiausias įvertinimas).
Taip, L.Bareišos filmo „Piligrimai“ įvertinimas Venecijoje nėra aukščiausias pasiekimas lietuviško kino istorijoje – būta ir kitų svarbių pergalių filmų fronte. Ir vis dėlto buvo smagu matyti šią naujieną, skelbiamą svarbiausiose portalų pozicijose, o ne vien tik kultūros rubrikose, kurios naujienų svetainėse neretai užima podukros vietą.
Tikėtina, kad dėl tokios reklamos šis filmas bus puikiai žiūrimas mūsų šalies kino teatruose. Turbūt galima nedvejoti, kad „Piligrimų“ komanda ir Lietuvoje bus įvertinta apdovanojimais, o gal net ir piniginėmis premijomis (prisiminkime kitokius liūtus iš tos pačios Venecijos parvežusias „Saulė ir jūra“ autores Rugilę Barzdžiukaitę, Liną Lapelytę ir Vaivą Grainytę, kurioms pinigų skyrė ir Kultūros ministerija, ir Vilniaus savivaldybė, ir Asociacija LATGA). Vis dėlto turbūt didžiausias prizas tiek „Piligrimo“ kūrėjams, tiek kitiems kino režisieriams būtų didesnis pasitikėjimo kreditas tiek iš valstybės, tiek iš visuomenės pusės.
Ir kalbame ne tik apie finansavimą, kuris niekada nebūna pakankamas. Kartais mūsų prodiuserių sugebėjimai iš menkų finansų išspausti stebuklus tiesiog stebina. Turbūt esate girdėję istorijų apie tai, kad kai kurie kino kūrėjai ar prodiuseriai užstato asmeninį turtą, kad tik galėtų užbaigti filmą. O paskui jau tenka dalyvauti savotiškoje loterijoje – ar bus nupirkta pakankamai bilietų į seansus, ar filmas nenutekės į interneto piratų kompiuterius, ar…
Dažnai mūsų kūrėjams pritrūksta tiesiog (pasi)tikėjimo savimi. O jį užauginti galime labai paprastais būdais – eidami į kino teatrus, žiūrėdami filmus legaliose svetainėse, sekdami menininkų paskyras socialiniuose tinkluose. Juk kūrėjai (ir ne tik kino) yra tikrieji mūsų kultūros nuomonės formuotojai ir karaliai, tik juos mes patys dažnai nukarūnuojame.
Rudenį savo atėjimu į renginius pagerbti mūsų kūrėjų turėsime aibę progų. Šiame numeryje pristatome Vilniaus dokumentinių filmų festivalį, Vilniaus tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“, Šiuolaikinio meno mugę „ArtVilnius“, Tarptautinį menų festivalį „Plartforma“, o mūsų teatro kritikės parengė keturių spektaklių, kuriuos rekomenduoja aplankyti, recenzijas. Dar turime knygų ir naujausių muzikos albumų apžvalgą, pokalbių su mūsų viršelį „aprengusia“ menininke Urte Jasenka-Yaska Art, muzikos autoriumi Adu Gecevičiumi, knygų vertėju Gediminu Puloku. Gero skaitymo ir iki susitikimo spalį!
