Rašė Giedrė Skaitė
ITA 101
– Oi, atsiprašau, nepamačiau jūsų. Sėskit, prašom… Buvau įlindęs į naują radiją – dar neperpratau visų funkcijų. Nauja mašina, tai žinot… Per dvi savaites atradau tris būdus, kaip galima patildyti ir pagarsinti muziką, įsivaizduojat? Tris skirtingus būdus vien muzikos garsumui reguliuoti!.. Technologijų prikišta vi-so-kiau-sių… Suprantat prancūziškai?.. Čia Lolita dainuoja, žinot? Mėgstat? Klausot? Ne? Aš irgi, labiau Nabokovo „Lolitą“ mėgstu, bet ir šitos paklausau. Net mašinai specialiai numerius ITA 101 užsisakiau. Pagaunat? Iš kito galo praktiškai „Lolita“ ir išeina, jei vietoj vienetų l raides įsivaizduosim… Ui, bet vis dėlto suradot mane, ką?.. Be lagaminų parskridot?
„…c’est pas ma faute et quand je donne ma langue aux chats je vois les autres tout prêts à se jeter sur moi…“
– Be, be. Darbo reikalais trumpam išvykęs buvau, tai jokios mantos nesikroviau. Kojines, megztinį, ir gana.
– Supratau, supratau. Vadinasi, keliaujam. Man, matau, Daugėliškio gatvę rodo, teisingai? Ten ir vykstam? Norit pats kelią rodyti ar pasikliausim navigacija? Iki šiol lyg ir gerai viską suuodė…
– Net nežinau, kaip čia dabar…
– Ar labai skubat?
– Kad ne… Tiksliau, dabar jau nebe. Į lėktuvą vos vos spėjau ir dar tie pandeminiai patikrinimai visi! Bet dabar ramu, pagaliau namo. Galima atsipalaiduoti.
– Na, tai tuomet ir atsipūskite. Važiuojam su navigacija. Būna, ji ima kažką keistai rodyti, tai, jeigu ką, sakykit iš karto. Aš to nepriimu asmeniškai ir manęs visai neerzina, nesikuklinkite. Kaip tik dar geriau man. Aš apskritai ne iš madingųjų – žmogumi pasikliaunu labiau nei technologijomis. Su tais prietaisais reikia atsargiai, nežinai, kas gali nutikti. Su žmonėmis, žinoma, taip pat. Visokių šmikių dabar po saule šmirinėja… Muzika ne per garsiai?
– Ne, ne, viskas gerai.
– Man labai patinka klausytis muzikos vairuojant. O dar jei vienas automobilyje… Tada decibelų, taip sakant, netaupau. Visada sakiau ir sakysiu – garsiai klausoma mėgstama muzika geriausiai atpalaiduoja žmogų.
– Aha, tikrai, pažįstu nemažai tokių žmonių… Nežinau, aš tai serialus žiūriu. Pavyzdžiui, visiems rekomenduoju „Dark“ ir „Mindhunterį“… Gal matėt? Ne? Būtinai pažiūrėkit, pamatysit, tikrai patiks. Garantuoju. Labai labai geri…
– Sakot? Na, aš tokių nei matęs, nei girdėjęs. Kažkaip išvis nemėgstu nieko žiūrėti. Nei spektaklių, nei televizijos, nei filmų, nei serialų. Mieliau skaitau. Tuo labiau kad skaityti garsi muzika netrukdo, galima suderinti abi mėgstamas veiklas! Apskritai, gera literatūra, mano kuklia nuomone, visuomet pranoks bet kokį filmą ar serialą. Pavyzdžiui, „Kvepalai“ – filmas gana neblogas, bet su knyga lyginti nė ranka nekiltų. Nors „Krikštatėvio“ filmai, mano galva, nurungia net knygas… O kadaise ir pats norėjau rašyti. Bet žinot, kaip sakau, – jei nesi Nabokovas, geriau vairuok uberį!
– Gal, gal… Čia turbūt skonio reikalai. Ir tas uberis, sakyčiau, skonio dalykas… Vieni važinėja tik su juo, kiti sėda tik į taksus ar boltus… Iš tikrųjų aš pirmą kartą uberiu važiuoju, tai dar nelabai ką žinau apie jį. Jūs seniai uberiaujat?
– Oi… Tiesą sakyti?.. Gal tik kokį mėnesį. Dar tik pradėjau.
– Mėnesį? Bet appsas rodo, kad padarėt jau beveik 200 kelionių.
– Na, žinot. Kad jau ėmiausi, tai rimtai. Nors važinėju tik vakarais ir naktimis, bet per dieną apie dešimt kelionių išeina. Tai visai neblogai. Sužadėtinei pažadėjau medaus mėnesį Tailande – turiu per kelis mėnesius sutaupyti padorią sumelę. Arba, sakė, netekės. Juokavo, aišku. Bet aš vis tiek taupysiu. Atsarga gėdos nedaro.
– Aišku, aišku… Tai tik vakarais ir naktimis važinėjat? Dienomis kitą darbą dirbat ar miegat po naktinės pamainos?
– Dirbu dar truputėlį ir, vadinkim, normaliame darbe. Bet ten, žinot, atsibodę jau – vis tas pats ir tas pats. Per gerklę lenda. Vakare, būna, nesinori eiti miegoti, nes žinau, kad ryte reikės keltis ir į fabriką kulniuoti. Taip ir gyveni, žmogus, laukdamas penktadienių. Anksčiau išvis nuotaikos nebūdavo, nuo to amžino sėdėjimo ant kėdės kūnas visas suragėjęs, po darbo vos namo paršliauži. Kiti skundžiasi, kad per karantiną iš namų dirbti reikia, o aš taip jiems pavydėjau. Mieliau ir aš namuose jaukiai pasėdėjęs būčiau… Bet viskas pasikeitė, kai sugalvojau, kad noriu geros mašinos. Tokios, žinot, apie kurią nuo mažens svajoji. Naujos, greitos, didelės. Buvo aišku, kad vien tik dirbdamas tą darbą lizingo nepatempsiu. Tuo labiau kad mano darbui geras automobilis nelabai ir reikalingas: iki įmonės pėsčiomis – 10 minučių. Bet nieko negalėjau padaryti – žiauriai norėjau geros, naujos mašinytės… Panašiai kaip anksčiau – rašyti… Na, ir po kurio laiko sumąsčiau, kad sutaupyti įmokoms galėčiau va šitaip važinėdamas. Tai ir užsiregistravau ubery… Čia gerai rodo, važiuojam? Per Geležinį Vilką? Ar kaip nors kitaip greičiau?
– Ne, ne, viskas gerai, galima ir taip.
– Liuks tada… Tai va, kaip matot, visai netyčia ėmiau kiekvieną vakarą važinėtis su nepažįstamais žmonėmis ir taupyti svajonių atostogoms.
– Tai, kaip suprantu, patinka?
– Oi, ką jūs – žinoma! Taigi svajonė išsipildė! Labai džiaugiuosi, kad išdrįsau ir nusipirkau. Savijauta, nuotaika pasitaisė. Labai patinka šita mašinytė.
– Atrodo tikrai labai gerai. Daug ryja?
– Apetitą turi didelį, tas tiesa. Mieste išeina apie dešimt. Bet vis tiek verta… Tiesiog ji man labai daug reiškia. Draugai juokiasi, kad net vardą jai daviau. Bet čia gi daugiau nei daiktas, kad tik numerį turėtų… Nes man ji yra simbolis, žinot, kaip koks priminimas, kad jei aš kažko panorėsiu, jei dėl to dirbsiu, tai viskas įmanoma.
– Oho! Tai, žodžiu, uberiaujate, kad galėtumėte išlaikyti naują mašiną, su kuria ir vežiojate žmones? Geras! Puiki mintis, niekada nepagalvojau…
– Na, galima sakyti ir taip… Žinoma, čia yra ir kitų niuansų. Pavyzdžiui, anksčiau labai mėgau žaisti kompiuterinius žaidimus: „Warcraft“, GTA, „Call of Duty“ man buvo įdomiausias laisvalaikio praleidimo būdas. Tai uberis irgi kaip savotiškas geiminimas: kiekvienas važiavimas – kaip misija, kurią turi įvykdyti ir už kurią renki visokius įvertinimus, premijas ir pan. Tarkim, po kelionės pasižiūri į programėlę – gavai kokį „Great Conversation“ ar „Cool Car“ nuo kliento! Atrodo, ne tik vairuotoju dirbi, bet ir taškus kaupi, gali netgi su kitais uberininkais pakonkuruoti. O kartu ir šiaip tobulėji, padedi žmonėms, pabendrauji, miesto keisčiausias vieteles imi pažinti, kokį naują maršrutą sužinai… Taip ir taisosi ta nuotaika!
– Oho, kiek pas jus įvertinimų! Geras, nežinojau… Ir dar matau, čia galima pamatyti, kiek žvaigždučių kas davė… Šitam žiede geriausia į dešinę sukti ir paskui iškart į kairę, nes ten paskui vienpusis bus – išvengsit apsisukimo.
– O, matot, dėkui! Taip ir darom tada, žiede į dešinę… Čia iškart į kairę…
– Aš buvau girdėjęs, kad uberio vairuotojai, lyginant su eiliniais taksistais, dažniau pakalbina žmogų, kurį veža. Ir kad šiaip pas jus skatinama labiau bendrauti su klientais. Taip ir yra?
– Taip, tikrai. Dėl to smagu, jei ir klientas šneka, – įdomių dalykų gali sužinoti.
– Iš vairuotojų irgi nema…
– Sunkiausia su, kaip aš sakau, savaitgaliniais keliautojais ir keliautojomis. Būna, pavyzdžiui, Vilniaus arba Islandijos gatvėse jaunimas šiek tiek padaugina ir iki kito baro patingi pėsčiomis nueiti. O ten kelios dešimtys ar apskritai keli vargani metrai kelio! Bet kam vargintis – kvieskime uberį! Aišku, jei šlapia, lyja ar sninga, labai pykti negali. Aš pats turbūt taip daryčiau. O kad ir padaugino, tai kas jau čia tokio? Kam nebūna? Negaila kad ir keliasdešimt metrų pavežti – vis tiek yra minimalus paslaugos mokestis. Aš nieko neprarandu.
– Taip, įsivaizduoju, visokių klientų būna… O kokių nors išskirtinių nuotykių suspėjote per pirmą mėnesį patirti ar dar per maž…
– Čia jūs gerai pataikėte paklausti! Kaip tik praėjusią savaitę turėjau nuotykį. Visiems pasakoju. Mes, žinot, su klientu dažniausiai nesiskambinam, komunikuojam per sistemą, telefone. Virtualiai. Man parodo, kur jį paimti, o jam parodo, kokia mašina ir po kiek laiko atvažiuos. Na va, ir įsėda pas mane toks vyrukas. Nežinau, sakyčiau, maždaug jūsų metų. Aš pasisveikinu, paklausiu, ar pagal navigaciją važiuosim ir t.t. Jis man tik linksi. Galvoju, gerai, gal nekalbadienis, žinot, kaip ten sako. Klientai irgi žmonės, visokių pasitaiko, nebūtina gi su kiekvienu pliurpti be sustojimo. Bet mes vis važiuojam, o jis tyli. Nieko visai nesako, nieko neklausia, nieko nekomentuoja, į mano klausimus neatsako. Nė nekosteli. Dabar gi jau vėsu, dauguma žmonių įlipę pakosčioja ar nosim sušnirpščia, na, žinot, kai pereini iš šaltos erdvės į šiltą… Žiūriu, mano navigacija išsikrauna. Net laido nespėjau įkišti – pypt ir išsijungė. Galvoju, nieko tokio, gal bent kelią tas vyrukas man parodys, neprapulsim. Bet jis toliau tyli. Kaip vandens burnon prisisėmęs, rodos, net nekvėpuoja. Aš prilėtinu, atsisuku į jį ir klausiu – jau garsiau, bet dar nepakėlęs balso, – kaip man toliau važiuoti? O jis tik rankomis skėsčioja ir sumykia kažką… Mane jau pradeda imti pyktis ir tą sekundę aš staiga suvokiu, kad jis – kurčnebylys. Na va, galvoju, čia tai papuoliau. Tarp artimųjų ar pažįstamų tokių neturiu, panašių istorijų negirdėjau, o uberis jokių mokymų nerengia, kaip panašioj situacijoj derėtų elgtis. Šaltas prakaitas išmušė – nelemto navigacijos krovimo laido niekur nerandu. Sustoju kelkrašty ir galvoju, ką gi man dabar daryti. Rodau į telefoną, o jis išsitraukia savo – išsikrovęs. Galvoju, viskas. Pirma – mano navigacija, dabar – jo telefonas… O aplink tamsu, gal kokia trečia nakties ar jau net ryto – mašinų nėra, pėstieji tokiu metu ir tokiais keliais nevaikšto, degalinės irgi niekur nematyti… Ir ką daryti? Reikia gi kažkaip išsisukti, nes kitaip ir klientas namų nepasieks, ir man maršruto sistema neįskaitys. Be navigacijos, galvoju, šiais laikais vairuotojas prapuolęs… Ne veltui tos technikos nemėgstu… Štai pirmą savaitę dar tokį užsienietį vežiau. Matau, kad sistemoje lyg įvestas oro uosto adresas ir girdžiu, kad įlipęs ispanas ar italas tyliai, bet be sustojimo kartoja: fastfastfastfast. Kaip kokį burtažodį. Nežinau, gal jis taip meldėsi, nė vienos pietiečių kalbos gerai nemoku, bet galvoju, reikia pasiaiškinti – maža ką, gal nutiko kas, gal ką skauda. No problem? – klausiu. Jis man į laikrodį baksnoja ir toliau pašnibždomis buria. Supratau, kad skuba žmogus, matyt. Tai nenoriu girtis, bet dar taip greitai iš senamiesčio į oro uostą nebuvau nudūmęs… Jūsų šita gatvelė ar dar ne?
– Šita šita, namas pačiame gale.
– Žodžiu, užvežu aš tą užsienietį į viršų, kur oro uosto išvykimo salė. O sistema rodo, kad dar nepasiekiau tikslo. Aš tą žmogelį išleidžiu, kad spėtų į lėktuvą, pats į apačią nuriedu – vis vien rodo, kad tikslas dar už kelių šimtų metrų. Pasirodo, kad jis suvedė ne Vilnius Airport, bet konkretų adresą, ir navigacija nukreipė ne į oro uosto pastatą, o į nusileidimo tako vidurį! Tas užsienietis, matyt, iš interneto nusikopijavo adresą, o navigacija nesuvedė galų, kad čia tas pats, kas oro uostas. Gražiausia, galvoju. Kaip man dabar ten papulti? Reikia kažkaip padaryti, kad sistema matytų, jog keleivis pristatytas ten, kur ir buvo užsakymas. Važinėjau aš per laukus, per aplinkui kažkaip – vis tiek tas galutinis taškas kaip buvo, taip ir liko nepasiekiamas. Gi nevažiuosi ant pakilimo tako, prie lėktuvų nesiparkuosi… Kol susivokiau, kadgi pirštu navigacijoje galiu paslinkti tą rodyklę, ir viskas! Tiesiog nuvesti žymę ten, kur man reikia, – ne į nusileidimo tako vidurį, bet į oro uosto pastatą… Nesijuokit, žinot, viena pirmųjų kelionių buvo, mašina nauja – stresas išmušė visas žinias apie techniką, norėjau tik greičiau tą nelemtą maršrutą įveikti… Šitas namas?
– Aha, šitas. Čia galit prie vartų stabtelėti… O tai kaip ten su tuo kurčnebyliu?
– Ai, teisingai. Vieną istoriją pradėjau, kita pabaigiau. Būna taip man kartais, atleiskit… Tai tam kurčnebyliui tiesiog daviau savo telefoną, jis su kažkuo susirašė ir man parodė adresą, kurį jam atsiuntė. O kol jis susirašinėjo, aš daiktadėžę kokį ketvirtą sykį peržiūrėjau ir – ką jūs manot – radau, aišku, savo navigacijos krovimo laidą! Vienu žodžiu, istorija baigėsi gerai, išgelbėjau žmogelį, kad neliktų vienas naktį plikuose laukuose šalti. Pikta tik, kad tiek laiko sugaišau, o jis net ačiū nepasakė.
– Na, jau, manau, kad tikrai įvertino jūsų pagalbą…
– Juokauju, jis gi kurčnebylys! Kaip jis pasakytų!.. Gero jums vakaro, pailsėkite.
…c’est pas ma faute à moi Si j’entends tout autour de moi…
☆☆☆☆☆
„Great Conversation“
