Rašė Dovydas Kiauleikis
Pasidaviau darbostogų madai ir lietuvišką lapkričio pilkumą iškeičiau į 30 dienų Amžinajame mieste. Romoje lapkritis, sako, irgi – pats prasčiausias mėnuo, nes daug lietaus, bet terasoje vieną dieną net ir pusnuogis dirbau, o mėnesiui baigiantis anksti temstančius vakarus pagražino įsižiebiančios šventinės girliandos. Pasidalysiu keliomis pastabomis iš miesto, į kurį veda visi keliai.
Apie Romą galima daug kalbėti, tad iškart einu prie išvados ir neišvengiamų palyginimų su gyvenimu mūsų platumose.
Roma yra apie senovę – šimtametė architektūra, nepajudinamos valgymo taisyklės, elegantiška, bet nuobodi gatvės mada. Taip norėjau rasti kokią hipsterišką kavinę, kur galėčiau kompiuteriu padirbėti, net į Romos ekspatų grupėje paprašiau rekomendacijų, bet nieko panašaus į hurakanus ir raštines neradau. Čia valdo tratorijos.
O Vilnius ir apskritai Lietuva – apie šiuolaikybę. Instagramo įrašuose vis kas nors pakomentuodavo, esą kaip gaila, kad Lietuvoje neturime išsaugoję stilingų kavinių baldų ar dvarų. Aha, gaila. Bet čia mes turime tiek veržlumo, elektroninės pažangos, madingų žmonių, stilingų barų. Gyvenimo alkį. Roma – didinga praeitis, Vilnius – ateities nuojauta. Aišku, kad ir Vilniuje yra senovės, o Romoje – ultramodernių dalykų, bet man liko toks subjektyvus įspūdis apie visumą. Abu spektro kraštai yra nei geresni, nei blogesni. Taip tiesiog yra. Nėra ko nei mums, nei jiems liūdėti ar piktintis.
Bet yra kitas dalykas, kuris, norėčiau, kad pasikeistų. Romos didikai, popiežiai ir turčiai gražino(si) savo aplinką ne dėl užsieniečių, o dėl savęs, savo kaimynų, savo liaudies. Juk piligrimas ar su ryanairais atskridęs savaitgalio turistas atvyksta tik dienai ar dviem, o mes čia gyvename 365 dienas per metus. Jau taip pavargau girdėti (ir ypač skaityti socialiniuose tinkluose) komentarus apie tai, ką pagalvos užsieniečiai apie kokį dar vieną beveidį stiklainį ar eilinį postamentą kokiam kunigaikščiui, rašytojui ar skalikui. Pastebėjote, kad šis argumentas tapo kritikos pagrindu? Ką pagalvos užsieniečiai. Dzin tie užsieniečiai, sau juk aplinką kuriame – daugiau reikalaukime, įsitraukime, kurkime. Roma tokia grande ir bella ne dėl to, kad Barberiniai ar Borgeziai galvojo apie gėdą prieš atvykėlius. Aišku, jie norėjo, kad pamatę jų rūmus, meno kolekcijas, fontanus ir marmurus visi aikčiotų, bet, neabejoju, pirmiausia jie tenkino savo poreikį gražiai gyventi.
Roma tokia grande, kad jų gatvių pavadinimų lentelėse krypčių nuorodos parašytos mažosiomis raidėmis. Pastebėjote? Sugalvojau, kad tai paryškina miesto grandioziškumą.
Grandiozinių ateinančių metų jums. O dabar apie tai, ką jums parengėme išleisdami į platųjį pasaulį paskutinį 2021 m. numerį.
Su Evgenya Redko kalbėjomės apie kūrybą, albumus „Deivės“ ir „SOS“, feat‘us (bendrus kūrinius) su kitais atlikėjais ir artimiausius planus. „Pastebėjau, kad žmonės vis labiau vertina tikrumą ir nuoširdumą. Netgi jei muzikos pasaulyje yra daug dirbtinių žvaigždžių, didėja susidomėjimas raw atlikėjais, ir tai yra be galo gražu. Asmenybės ir muzika eina kartu“, – sako žinoma muzikos autorė ir atlikėja.
Rapolo Gražio meilė muzikai gimė vaikystėje, kai į jo rankas pateko elektrinė gitara, tačiau jis visada žinojo, kad tikrasis jo pašaukimas yra kurti funkcionalius, išskirtinai atrodančius daiktus. Taip atsirado „Lava Drops“ prekės ženklas, sujungęs dvi jo aistras – muziką ir dizainą. Šiandien Rapolas kuria unikalius muzikos instrumentus, kurie skirti nišinei rinkai, auditorijai – aukščiausio lygio muzikantams, muzikos pasaulio įžymybėms ir meno vertybių kolekcininkams. Prieš kelis mėnesius jo sukurtas elektrinis smuikas, o dar prieš kelerius metus – elektrinė gitara laimėjo pasaulinį „Red Dot“ dizaino apdovanojimą. Tai bene aukščiausios prabos dizainerio įvertinimas.
Mūsų bendraautorė Deimantė parengė smagų straipsnį apie tai, kaip Naujieji buvo švenčiami tarpukariu. „Egzistuoja nuomonė, kad žmonės anksčiau buvo kuklesni. Tik ne tarpukariu! Prieš 100 metų mėgdavome švęsti ir šventėmis džiaugtis kur kas labiau nei šiandien. Vartant šventinius tarpukario laikraščių ir žurnalų numerius pasidaro net kiek pavydu, kaip laisvai ir žaismingai buvo organizuojami šventiniai renginiai. Žiemos švenčių proga buvo rengiami įvairūs baliai – nuo operos „Traviata“, labdaros vakarų iki teminių vakarėlių“, – rašo ji.
Paskutiniame 2021-ųjų numeryje aptarėme naujausius muzikos albumus, knygas ir spektaklius, filmus, parodas. Gero skaitymo ir iki susitikimo 2022-aisiais!
Jūsų „370“
