Rašė Dovydas Kiauleikis
„Iš visų meno institucijų labiausiai efektyvios propagandos stinga muziejams. Daugumos šiuolaikinių muziejų reputacija tokia, kad jie vadinami morgais ir šventyklomis, o turėtų būti estetinio bendruomenės gyvenimo lyderiai ir mokytojai. Jie labai menkai tesusiję su gyvenimu“, – perskaičiau knygoje šią pastraipą ir pritariamai palingavau galvą.
O varge, citata tai juk iš 1928 m. išleisto leidinio, Edwardo Bernayso „Propagandos“ (iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė, „Kitos knygos“). Šiuolaikinių viešųjų ryšių tėvu vadinamas Sigmundo Freudo sūnėnas šioje knygoje aprašė komunikacijos veikimo principus su daugybe pavyzdžių. Visą skyrių dedikavo meno propagavimui.
Per 100 metų niekas nepasikeitė? Sustabdžiau save – ar tikrai? Štai, juk yra MO su savo komunikaciniu viesulu. Šiame muziejuje reklama užima tikrai ne paskutinę vietą organizuojant parodas. Kaune ne ką mažiau įsišėlusios kultūros sostinės audros, nupučiančios muziejines dulkes. Kauno bienalė net naujuosius Krepšinio namus užėmė prieš ten įsisukant oranžiniam kamuoliui.
2019 m. po ilgo laiko per vienus metus pasikeitė pagrindinių nacionalinių muziejų direktoriai. Išėjo ilgamečiai tų šventyklų vadovai, atėjo šiek tiek šviežesnio kraujo. Ir visi viešuose interviu tvirtino norintys atsikratyti morgo dvasios. Raktažodžiai jų lūpose buvo tokie: demokratiški, atviri, suvenyrų parduotuvės. Suvenyrų tikrai visur atsirado (kitas klausimas – kiek jie atitinka muziejams keliamus estetikos ir kokybės standartus), parodos aplipintos renginiais renginukais, o Nacionalinė dailės galerija pagaliau turi padorų (ir netgi veikiantį) knygyną!
Tai gal jau viskas gerai? Jei privataus muziejaus užsuktos nacionalinės įstaigos jau kruta, norisi, kad ta banga ir į mažesnius muziejus nusiristų. Iš pradžių – kad baigtųsi tokie bajeriai kaip darbo laikas pirmadienį–penktadienį 10–17 val. Didžiosios įstaigos galėtų žengti ir kitą žingsnį, būti ambicingesnės, ne tik apie funkciją, bet ir apie turinį pradėtų daugiau kalbėti. Aišku, daug reikalaudami, turėtume ir neįsijausti puldami – kultūros sektoriuje atlyginimai juokingi. Kai apie tai pagalvoji, supranti, kad ten dirbantys žmonės kartais iš nieko padaro tikrus stebuklus.
Kol kas daugeliui mūsų stebuklui prilygsta ir vadinamasis kriptomenas. Apie kriptomeną ir NFT (non-fungible tokens, liet. – nepakeičiami žetonai) vieni girdėjo daug, kiti – visiškai nieko. Tačiau viename iš konstruojamų ateities scenarijų yra teigiama, kad ši technologija gali įsigalėti daugelyje gyvenimo sričių, ne tik mene. Kaip bus – pamatysime, o kol kas įdomu susipažinti su tais, kurie kuria NFT meną ir gali pasigirti įspūdingais pasiekimais.
Šiame numeryje rasite interviu su menininke Ivona Tautkute-Rustecka (Ivona Tau), kuri pagal crypto.io šiuo metu yra viena iš 600 labiausiai sėkmės lydimų NFT kūrėjų pasaulyje. „Svarbiausia yra kantrybė ir motyvacija. Jeigu dalyvausi su idėja, kad nori užsidirbti, tikriausiai neužsidirbsi, bet jei motyvacija bus, kad nori lėtai, savo tempu augti, bus daug lengviau pasiekti sėkmę“, – sako ji.
Stebuklais, kurie motyvuoja kurti, tiki grupės „Golden Parazyth“ lyderis Giedrius Širka. „Džiaugiuosi, kad prieš keletą metų toli nuo Vilniaus įsigijau sodybą, kurioje pailsiu ir galiu čia atvažiavęs vėl kurti. Nuolat būdamas mieste dažnai pradedu jausti, kad atbunku nuo tam tikrų jausmų, tada imu ir atsitraukiu į kaimą. Atgal dažniausiai grįžtu tada, kai stovėdamas prie upės arba miške jaučiu, kad pradedu dainuoti ar niūniuoti. Jei tuo metu šiurpas eina, tada žinau, kad reikia grįžti į miestą, nes jau norėčiau kažką daryti studijoje“, – sako muzikos autorius ir atlikėjas.
Sako, gyvename tol, kol yra pirmų kartų. Koks įspūdingas, o kartais ir nepamirštamas būna pirmasis skrydis lėktuvu, pirmoji meilė ar niekada anksčiau neragauto egzotiško vaisiaus skonis! Vis dėlto viešai žengti pirmąjį žingsnį ir pradėti visai naują kelią – gerokai sudėtingiau. Čia reikia ir drąsos, ir valios, ir kūrybiškumo, ir sėkmės, ir… pamiršti ar bent jau nekreipti dėmesio, kad pirmas blynas gali kiek ir prisvilti. Bet ar dėl to jis būtinai mažiau skanus? Juk debiutas – tik pradžia. Taigi nedelsdami pristatome naują žurnalo rubriką, kurioje svečiuosis debiutantai. Šiame numeryje kviečiame susipažinti su Dainiumi Vanagu, distopinio pasakojimo „Oderis“ apie ateities miestą eksperimentą, garsėjantį radikaliomis socialinėmis politinėmis reformomis ir tarpusavyje susipynusius kelių jo gyventojų likimus, autoriumi.
Taip pat šiame numeryje rasite interviu su alternatyviosios muzikos grupės „McLoud“ nariais, lietuviškos muzikos ir literatūros apžvalgų. Gero skaitymo ir iki susitikimo vasarį.