Koliažus kurianti Daiva Visockytė: kartais užtrunku tris dienas, kartais – tris sekundes 

Rašė Giedrė Ivanova

Save visual composer vadinanti Daiva Visockytė džiaugiasi, kad, nors ir nekuria muzikos, gali kurti vaizdais. Kažkada, reklamuodama savo koliažus, jų plakatais Daiva išklijavo pusę Europos. Dabar jos darbų galima pamatyti paprasčiau – instagrame arba įvairiausių knygų, žurnalų, muzikos albumų viršeliuose, festivalių plakatuose ir, žinoma, šiame pokalbyje su ja.

– Kokia buvo tavo koliažų kūrybos pradžia? Kaip kilo mintis sudėti patį pirmąjį koliažą? Ar pameni, koks jis buvo? 

– Koliažų avantiūrą pradėjau iš neturėjimo ką veikti. Vieną vasarą nusprendžiau neskubėti į darbus, o pabūti laisva ir gryname ore. Labai greitai apėmė nuobodulys ir reikėjo kažkur save padėti. Tada atsidariau nuotraukų redagavimo programą „Photoshop“, susimečiau kelias nuotraukas ir pradėjau jas karpyti. Pirmieji koliažai buvo baisoki. Jokios estetikos – tiesiog grynas vizualinis bajeriukas ar užsukimas (twistas). Manau, žmonės maloniai nustebtų pamatę, kiek daug įdomių, keistų, jiems nežinomų dalykų pradeda lįsti lauk ilsintis ilgiau nei 20 darbo dienų. Labai rekomenduoju. 

– Iš pradžių kūrei skaitmeninius, o vėliau ėmei dėlioti ir klijuoti popierinius koliažus. Kodėl? 

– Pradėjau nuo „Photoshop“, bet gan greitai užverčiau kompiuterį. Pasiėmiau žirkles ir ėmiau karpyti senus žurnalus. Ir taip iki šiandien. Naudojantis programa „Photoshop“ nėra jokių ribų. Gali keisti spalvą, formą, mastelius, dublikuoti tą patį, kirpti vienaip ir paskui persigalvoti. Turėti tūkstančius kopijų ir nė vieno originalo. Karpydama žurnalus, turiu tik vieną kopiją, vieną dydį, vieną bandymą nukirpti. Skamba įdomiau, tiesa? Be to, analoginė medžiaga turi dvasios ir tekstūros. O internete – vienas didelis „Shutterstock“. 

– Kada ir ar lengvai nusprendei dalytis savo kūryba su visu pasauliu? 

– Man tie koliažai atrodė kaip vaikų žaidimai (kartais vis dar taip atrodo). Juk reikia eiti dirbti normalų darbą. Not. Todėl, maniau, susikursiu savotišką alter ego, kuris sau sėdi ir karpo, ir dalijasi, ir aš nesikišu. Nes kažkaip dalytis tikrai norėjosi. Nevaidinsiu, kad dariau tik sau į stalčių, slapčia vildamasi pripažinimo po mirties. 

– Ar visuomet kurdama kažkur giliai matai siekiamą rezultatą, ar leidi detalėms jungtis pačioms? Ar kuri dėl paties proceso?

– Nieko nematau. Atsisėdu tuščia galva ir vartau. Akis ir puslapius. Būna, prasėdžiu tris valandas, būna, tris minutes. Būna ir taip, kad jau ant stalo patys sluoksniai sukrito, man tik telieka nufotografuoti. Trunka tris sekundes. Procesas būna visoks. Malonus ir nelabai. Pavyzdžiui, dabar turiu sudėlioti knygos viršelį, bet jau trečia diena nesusidėlioja. Negražu, nepatinka ir nemedituoju. Džiaugsmas aplanko pamačius, kad kažkas gražaus susidėjo. Ne anksčiau. 

– Ne klausimas, bet vis tiek atsakyk. Kadangi koliažai kuriami iš jau egzistuojančių, anksčiau sukurtų paveikslų, nuotraukų, tekstų, jie visuomet yra antriniai meno kūriniai, antrinės prasmės skleidėjai. Tai tokia destrukcinė produkcija: kurdama savo kūrinį, t.y. rinkdama medžiagą savo koliažams, turi sukarpyti, sugadinti, išrinkti tą pirminį vaizdą.

– Taip, būtent. Esu destruktyvi asmenybė. Niokoju tai, kas jau sukurta. Esu dar ir vagilė – imu neatsiklaususi. Kasdien pažeidinėju autoriaus teises ir vis dar laisvėje. Rimčiau kalbant, tai klausimas-komentaras, kuriam neturiu pastabų ir ko pridurti. Taip, taip, taip. 

– Kiek tau šiame koliažų kontekste aktuali perdirbimo, antrinio (meno) panaudojimo tema?

– Mano koliažai kaip perdirbtas popierius be praktinio panaudojimo. Antitualetinis variantas. Antrinio meno (vizualaus turinio) tema yra labai įdomi. Pastebėjau, kad daugybė interneto vartotojų aktyviai užsiima vaizdų kuravimu jau seniai. Net kai kurios socialinės platformos tokiu principu veikia: „Pinterest“, „Tumblr“, „Instagram“. Ką ten žmonės daro? Dalijasi nebūtinai savo sukurtais vaizdais, juos kolekcionuoja, dėlioja į temines lentas (board). Tada jau tas board tampa nauju turinio vienetu, kuris turi savo sekėjų. Kiti semiasi inspiracijų arba kopijuoja (fotografija, grafinis dizainas, iliustracija, etc.). Jokiu būdu ne plagiatas, o gryna inspiracija. Niekas per pirštus ir nedaužo. Vaizdų sklaida tapo nebesuvaldoma, o jų pirminis šaltinis nebeatsekamas. Būčiau galvojusi, kad to pasauliui ir nebereikia, kol neatsirado NFT idėja, bandymas atkurti autorystės ir originalo vaidmenį. Lygiai taip pat ir mano koliažai yra įsispraudę į tą išsišakojusią kūrybos-kuravimo grandinę su daugybe bendraautorių. Aš imu svetimus vaizdus (ne iš interneto!), juos kuruoju ir tuomet paleidžiu į internetą, kur jau nebegaliu suvaldyti jų kelionės. Pavyzdžiui, vieną koliažą sukūriau iš tapybos darbo ir pozuojančio modelio. Jį paverčiau fotografija ir įkėliau į internetą. Tuomet kažkas įsiinspiravo ir pertapė tą mano koliažą. Tas tapybos darbas kažką inspiravo pasidaryti didžiulę spalvotą tatuiruotę! Po gero pusmečio dar vienas žmogus pasidarė to kūrinio tatuiruotę. Kažkur Kalifornijoje. Ir aš tapau šios kūrinio kelionės pirminiu šaltiniu. Kosmosas. Pakartosiu: ši tema yra labai įdomi pati savaime – kaip internetas keičia suvokimą, autorystę, pirmenybes ir t.t. Na, ir dar tvarumo tema, kaip ir priklauso šiais laikais. Namie turiu vieną kubą makulatūros, kuriam šiaip yra skirtas atskiras konteineris lauke. 

– Kai kurie tavo koliažai turi pavadinimus, o ir tie yra tokie tarsi negalutiniai, lyg placeholderiai (ar klystu?). Kiek reikalingas, svarbus koliažams (tavo ir apskritai) verbalinės kalbos dėmuo?

– Kam tie pavadinimai reikalingi? Gadina man reikalus. Tarkim, pavadinau koliažą „Koralai“, nes noriu, kad būtent juos ir matytų visi? O kas, jei sliekus mato? Norisi nieko neprimesti, o palikti atvirus kūrinius. Todėl dažniausiai mano koliažų pavadinimai yra du taškiukai, du brūkšneliai, vienas pasviras, kabutė viršuje ar apačioje ir t.t. Verbalinė dalis koliažo rėmuose – jau kitas reikalas. Buvo pradėjusi kurti copy-based koliažus – frazė ir vaizdas. Kiek naujesnis metodas, kuris man patinka, bet publikai nelabai. Suprask, įmanoma ir nusikonceptualizuoti. Bet nepaleisiu dar šio metodo. Gal kažkas išsivynios.

– Man tavo copy-based koliažai labai patinka. Kaip ir tie, kuriuose gėlės, – vienas pagrindinių tavo kūrybos elementų. Pamenu, kaip vaikščiodamos po Liono turgų vartėme visus žurnalus ir knygas iš eilės, ieškodamos gėlių nuotraukų juose. Tu, žinoma, planavai jas iškirpti ir panaudoti savo koliažams. Ar ir dabar keliaudama ar tiesiog turėdama laisvą popietę dažnai išsiruoši į tokias medžiokles? Ir kodėl – gėlės? Iškalbinga, kažkuo reikšminga ar tiesiog gražu?

– Yra man kažkas su tomis gėlėmis. Gražu, patinka, traukia. Bet ne bet kokios. Olandų tapyba, japonų ikebana, darželio tulpės, vintažinės augalų iliustracijos. Kaip kad tose knygose, kurias radome Liono turgelyje. Per porą metų negailestingai viską iš ten išplėšiau. Jei būčiau knygos autorius, neatleisčiau. Kai keliauju, visuomet praeinu pro blusturgius ar senų knygų vietas. Dažniausiai parsivežu vietinių albumų, žurnalų, knygų su iliustracijomis. Gryna egzotika. Iš Rumunijos esu parsivežusi žurnalų su jų vietinių kino žvaigždžių portretais, iš Serbijos – erotinės spaudos. Taip stengiuosi išeiti iš tų gėlių, nes kiek galima. 

– Tavo kurti koliažai puošia knygų, žurnalų, muzikos albumų viršelius, juos įvairūs festivaliai naudoja savo plakatuose ir pan. Kartais užsakovai išsirenka iš jau sukurtų tavo darbų, kartais užsako specialiai. Ar lengva,  įdomu kurti pagal užsakymą? Ar skiriasi pats procesas?

– Visaip būna. Jei randame gerą variantą iš esamų, naudojame. Jei reikia kažko specifiškesnio, dėlioju naujai. Procesas skiriasi, nes jau atsisėdu netuščia galva. Jau yra tema, užduotis. Tuomet reikia galvoti, kaip pataikyti į temą. Kaip ir sakiau,  dabar kaip tik trečia diena, vis nesusidėlioja vienas viršelis. Kol kas dar neradau. 

– Ar koliažo principas būdingas tavo kasdieniam gyvenimui: aplinkai, aprangai, interjerui, kitiems pomėgiams? 

– Koks fainas klausimas! Manau, kad būdingas. Labiausiai – aprangai. Aunuosi kedus prie ilgo elegantiško sijono arba klasikines kelnes ir puchavyką. Bet tokių stiliaus koliažistų gatvėse pilna. Gyvenime irgi sukrinta žanrinių susipriešinimų. Nueini į klasikinę operą, o paskui – į „McDonald‘s“ bulvyčių. Arba, sekmadienį – pirma, cross-fit treniruotė, o paskui – į Mišias. Aš būtent taip ir suvokiu koliažo esmę. Bandymą derinti tai, kas iš pirmo žvilgsnio nedera. Kai sugretini, tie nauji dariniai maloniai stebina, prajuokina, šokiruoja ir pan. 

– Prieš kelerius metus tavo darbai buvo įtraukti į didelę koliažų parodą Barselonoje. Koks jausmas matyti savo kurtus darbus parodoje? 

– Buvo toks nutikimas. Labai džiaugiausi – tai buvo pirmoji fizinė paroda ir jau užsienyje. Aišku, vykau pati į atidarymą, nešiau gėlių, jaučiausi nejaukiai, nieko nepažinojau, išskyrus kuratorę. Atsimenu, stebėjau žmones, žiūrinčius į mano darbus. Labai skvarbūs, rimti žvilgsniai. Tada supratau, kad kas kabo ant baltos galerijos sienos – oficialiai yra menas. Tad mano šeši darbai tuos kelis mėnesius oficialiai pabuvo meno kūriniais. Kai grįžo namo į Lietuvą, padėjau į tokį medinį lagaminėlį prie visų kitų darbų.

– Ir pats svarbiausias klausimas: kada bus tavo koliažų paroda Lietuvoje?

– O kada reikia? Šiaip neturiu tokių planų. Jei susiklostys viliojančios aplinkybės, nebūsiu prieš. 

*** 

– Iš kur semiesi motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn? 

– Iš patirčių. Neseniai nardžiau Raudonosios jūros rifuose, prisižiūrėjau koralų, grįžau ir net nepajutau, kaip jau pjaustau jų formas iš plastiko. Čia gan tiesioginė sąsaja, kurią apčiuopiu. Tikiu, kad tokiu principu nusėda ir iškyla vaizdiniai to net nesuprantant. Dėl judėjimo pirmyn – jaučiu, kad šiuo metu nejudu. Labiau plūduriuoju ir mąstau, į kurią naują pusę pasukus. Sėkmės man ją surasti. 

– Ką tau reiškia debiutas? Svajonės išsipildymas, įrodymas, kad gali viską, darbas, laisvalaikio praleidimas ar dar kas nors?

– Debiutas man kaip koks oficialus sėkmingas išėjimas į viešumą. Tai būdas papasakoti apie save. Ir tikiu, kad tą poreikį turime visi, tik ne visi debiutuojame. 

– Ar turi ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtum padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą?

– Oi, tikrai turiu. Norėčiau parašyti knygą, sukurti filmą, atidaryti žiemos sodą arba bent jau gėlių saloną. Ir labai norėčiau sukurti viršelį Undinės Radzevičiūtės devintajai knygai (Undine, jei skaitote, laikykime tai ženklu).

– Ko palinkėtum tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti  pirmojo žingsnio?

– Ko tu bijai? Kas atsitiks? Jei ir nepavyks, niekas nepastebės. Nėra ko prarasti. 

– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėjusi kurti koliažus ir jais dalytis, kokio ėjimo tikėjaisi ar kokį geriausią, blogiausią, triuškinantį atsaką gavai iš kito žaidėjo: žiūrovų, kritikų, kitų koliažų kūrėjų, tėvų, draugų, o gal savęs pačios?

– Kai pradėjau kurti koliažus, labiau jaučiausi ne kaip prie šachmatų stalo, o kaip smėlio dėžėje. Kepu ten smėlio tortus ir gera man. Iš pradžių turėjau planą išlikti incognito, bet nepavyko. O atsakų kol kas turėjau vien tik teigiamų. Jei patinka, pasako, jei nepatinka, matyt, patyli. Geriausiai nuteikdavo mano kolegų – talentingų dizainerių ir art direktorių – komentarai: „ei, patinka tavo darbai“ arba „visai gerai varai“ ir t.t. Tie žmonės kaip kokia aukščiausia instancija – juk tai jų laukas, kuriame aš tik makaluojuosi po darbo valandų.